„Mano žinia apie lietuvius – kad jie pakvaišę dėl krepšinio ir visada kovos už savo laisvę. Tai yra svarbiausia“, – tokius žodžius dar pernai ištarė Lietuvoje viešėjęs Dennisas Garrisonas.

Lietuvos garbės konsulas Kalifornijoje mūsų tautiečiams gal ir nėra ypač gerai žinomas, tačiau D.Garrisono meilė šaliai – ypatinga.

O ji užgimė 1999-aisiais, kai jo kelyje pasirodė ne kas kitas, o Šarūnas Marčiulionis.

„Jis, didelis Lietuvos patriotas, ir pakvietė mane atvykti į Lietuvą“, – labai atvirai interviu kalbėjo D.Garrisonas.

Portalas Lrytas antrus metus iš eilės skelbia „Lietuviškumo mėnesį“, kuomet nuo Vasario 16 iki Kovo 11-osios ypatingą dėmesį skiriame Lietuvai svarbiems įvykiams ir žmonėms. Šiemet pagrindinė tema – Lietuvai kūrę ir kuriantys bei šalį pamilę užsieniečiai.

[[ge:lrytas:lrytas:162858]]

„Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste su D.Garrisonu kalbėjo praėjusią vasarą.

„Kai prieš 24 metus su žmona Sally pirmą kartą atskridome į Lietuvą, mus kitą dieną nuvežė į Nidą. Atėjome į paplūdimį ir matome – dvi ledi už kelių metrų nusirengia nuogai ir brenda į jūrą. Kur mes, kas čia darosi?! – apstulbome dar neatsipeikėję po ilgos kelionės. Pasirodo, mes papuolėme į moterų pliažą. Pas mus, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tokių stebuklų nėra“, – šypsojosi Dennis Garrisonas (70 m.), Lietuvos garbės konsulas Kalifornijoje, filantropas, kaimo vaikų rėmėjas, su gerumo misija kasmet atvykstantis į Lietuvą.

[[ge:lrytas:lrytas:31436587]][[ge:lrytas:lrytas:30520922]][[ge:lrytas:lrytas:32880664]][[ge:lrytas:lrytas:32862992]]

Šiemet Dennis su žmona – vėl Lietuvoje. Šalyje, kurią jis drąsiai vadina savo antrąja tėvyne. Nors prieš 25 metus beveik nieko apie ją nežinojo.

„Taip, taip, Lietuva buvo mano pirmoji aplankyta šalis Europoje“, – prisipažino Dennis.

Ir atvedė jį į Lietuvą... krepšinis. Tiksliau – JAV tuo metu NBA klube „Golden State Warriors“ žaidusi Lietuvos krepšinio legenda Šarūnas Marčiulionis (60 m.).

– Esu verslininkas iš San Fransisko, verslo magistras, 45 metus vedęs, užauginęs du sūnus ir dukrą, o drauge ir sporto klubo „Oakwood Athletic Club“ prezidentas. Krepšinis – mano mėgstamiausia sporto šaka, ir pats esu jį žaidęs, – taip lakoniškai man prisistatė amerikietis, kai susėdome pasikalbėti Š.Marčiulionio krepšinio ir padelio klube „Dubingiai“. – Buvo gal 1999-ieji. Savo klube sutikau Š.Marčiulionį. Jis, didelis Lietuvos patriotas, ir pakvietė mane atvykti į Lietuvą. Šarūno galvoje sukosi idėja pastatyti laisvoje Lietuvoje pirmąjį didelį sporto klubą „Forum Palace“. Panorau prisidėti – man buvo įdomi ir idėja, ir įdomu pažinti tolimą šalį. Turėjau patirties ir kaip architektas, ir kaip investuotojas, žinojau naujausius statybų metodus, kurie Lietuvoje dar buvo naujiena.

– Ir taip 2001-ųjų liepos 1-ąją išlipote su žmona iš lėktuvo Vilniaus oro uoste. Kas, be Nidos moterų paplūdimio, jus Lietuvoje tuomet labiausiai nustebino?

– Buvo įdomu pamatyti, kaip šalis per 10 metų tampa demokratine valstybe. Kai kuriems žmonėms buvau pirmas sutiktas amerikietis. Jie buvo labai draugiški. Mažai kas kalbėjo angliškai, daugiau – rusiškai. Kai su Sally užeidavome į parduotuvę, ieškodavome kuo jaunesnio darbuotojo. Buvo daugiau šansų, kad supras angliškai.

Nustebino, kad žmonės daug rūkė. Kad toks pigus maistas. Kad nebuvo priimta palikti restorane arbatpinigių, o jei palikdavau, grąžindavo atgal.

Mes patys gyvename užmiestyje, tad Vilnius mums buvo miestas. Nuostabus Senamiestis buvo egzotika. Bet už 20 kilometrų egzistavo visai kitas pasaulis.

– Jūsų akimis – beveik archajiškas kaimas? Su mažomis trobelėmis, besiganančiomis karvėmis, dulkinais vieškeliais?

– Būtent! Lyg XVIII amžiuje žmonės važinėjosi arkliais traukiamais vežimais, šienavo pievas dalgiais, o karvės buvo pririštos grandinėmis prie stulpų ir melžiamos rankomis. Ir daug alkoholio, daug skurdžių šeimų ir našlaičių vaikų. Toks didžiulis skirtumas tarp miesto ir kaimo!

– Ar todėl ir pasirinkote savo kasmetinių kelionių į Lietuvą tikslą – padėti kaimo vaikams, vaikus auginančioms šeimynoms?

– Iš pradžių skraidžiau į Lietuvą net kelis kartus per metus dėl „Forum Palace“ statybų, o jau nuo 2005-ųjų su Sally ėmėme kurti įvairias pagalbos kaimo vaikams programas. Organizuoti vaikams vasaros stovyklas mokyklose, sodybose. Išnešdavome iš klasių suolus, atveždavome lovų. Tai organizuoti padėdavo tuometis Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas (59 m.), aš prisidėdavau pinigais. Tai darome su didžiausiu noru iki šiol.

– Girdėjau, kad vienas pirmųjų jūsų projektų buvo padėti 12 vaikų auginančiai ir globojančiai Kairių šeimynai Šiaulių rajone.

– Taip, mes draugaujame iki šiol. Aš padedu Kalifornijoje studijuojantiems lietuviams. Sužinojau, kad vienas iš Kalifornijos universitetų bendradarbiauja su Šiaulių universitetu agrokultūros srityje. Ir tokiu būdu susiradau Zofijos ir Aloyzo Kairių šeimyną „Giliukas“.

Atvažiavau pas juos, ir mane ištiko šokas – 12 vaikučių mažučiame namelyje, juos globojantys tėtis ir mama. Sunkios sąlygos, bet patys kažkaip verčiasi. Vaikučiams net batų neužtekdavo, kad visi eitų į mokyklą. Labai mus sujaudino. Iki šiol kasmet jau 20 metų nuvažiuojame pas tą šeimyną, susirenkame visus, nusivežame į Šiaulių „Akropolį“, apiperkame. Bet pirmiausia, aišku, pavalgyti picų ir ledų, – juokėsi Dennis. – Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, šeimoje tik vienas telefonas, vaikai beveik nekalbėjo angliškai. Bet vėliau vyresnieji išmoko mokykloje.

[[ge:lrytas:lrytas:33180419]]

2006–2010 metais Šarūnas priimdavo Kairių šeimyną ir savo klube Dubingiuose. Šiaulių LIONS klubas organizuodavo kelionę autobusu, prisidėdavau pinigais. Vaikams tai buvo nuostabi patirtis.

– Per tuos 20 metų vaikai užaugo, išėjo savais gyvenimo keliais, į šeimyną atėjo naujų vaikų. Nenutraukiate su jais ryšio, domitės jų gyvenimu?

– Taip. Turiu gal 3 tūkstančius jų nuotraukų. Kurią norėtumėte turėti? – juokėsi Dennis, kai paprašiau kelių nuotraukų žurnalui. – Žinau jų kelius, seku jų gyvenimą.

Yra ir liūdnų istorijų. Vieni išvyksta dirbti į Angliją, Airiją ir ten dingsta. Kiti prasigeria. Bet daugiau linksmų, fantastiškų. Vienas berniukas iš šeimynos dirba Klaipėdos jūrų laivyne šturmanu. Viena mergaitė mokytojauja Kuršėnuose, kita studijuoja. Keletą vaikų buvome atsivežę pasisvečiuoti į Kaliforniją.

– Denni, šįkart į Lietuvą atvykote ir švęsti vieno savo globotinių vestuvių?

– Taip, su Eivydu Petruliu susipažinau, kai jis lankė Š.Marčiulionio krepšinio akademiją. Padėjome jam patekti į vieną universitetą JAV, čia jis apsigynė verslo magistro laipsnį, o grįžęs į Lietuvą įkūrė burbulinės arbatos verslą, atsivežė tą idėją iš JAV.

[[ge:lrytas:lrytas:33180418]]

– Ir kaip jums lietuviškos vestuvės?

– Jos buvo Nidoje, nuostabiausioje vietoje! JAV turime gal 200 skirtingų būdų, kaip švęsti vestuves, nes čia gyvenantys žmonės yra suvažiavę iš viso pasaulio. Lietuvoje nustebino gražios apeigos bažnyčioje.

Po to – iškart šampanas! Nustebau, kad po vakarienės buvome pakviesti pusryčių – kas gali atsikelti po tokios trankios puotos? Bet atsikėlė!

Buvome su žmona ir Aušros, kuri gyveno Kairių šeimynoje, vestuvėse Kuršėnuose. Žiūrim, ją atveda prie altoriaus vyras be plaukų. Oi, ne! Pasirodo, tai buvo vyresnis brolis. Aušrą ir jos brolį mama buvo atidavusi auginti skirtingoms šeimoms. Jie vėliau per internetą susirado vienas kitą. Laiminga istorija.

– Kaip jūsų žmona Sally žiūri į jūsų geradarystę?

– O, ji didžiausią darbą daro. Nelengva nupirkti batų, drabužių, žaislų 12-ai skirtingo amžiaus vaikų, supakuoti ir išsiųsti į Lietuvą kalėdines dovanas. Juk 2005–2010 metais Lietuvoje dar visko trūkdavo.

Jau lapkričio mėnesį pradėdavome siųsti ir konkrečioms šeimoms, ir kaimo mokykloms. Sally tai daro su džiaugsmu, – tvirtino Dennis, o pokalbio besiklausanti žmona šypsojosi neprieštaraudama vyrui.

[[ge:lrytas:lrytas:33180429]]

– Jūs ne tik kasmet važinėjate su gerumo misija po Lietuvą, remiate šeimynas, bet ir esate Lietuvos garbės konsulas Kalifornijos valstijoje. Net girdėjau, kad padėjote tuomečiam Lietuvos ambasadoriui JAV V.Ušackui, kai buvo tiesiami keliai Lietuvos narystei NATO?

– Ne, ne, aš nieko nepadėjau, į politiką nesikišu, – tuoj užprotestavo Dennis. – Su Vygaudu tikriausiai taip pat supažindino Šarūnas. Lietuvoje lankiausi ir 2002-ųjų lapkritį, kai čia buvo atvykęs prezidentas George’as W.Bushas (78 m.) ir savo kalboje kvietė Lietuvą į NATO.

Minioje pamačiau vyrą su JAV vėliavos simboliu ant kepurės ir užkalbinau. Pažinau, kad tai kongresmenas Johnas Shimkus iš Ilinojaus valstijos, kur aš gimiau ir užaugau.

J.Shimkus yra lietuvis, gimęs JAV. Pasikalbėjome Vilniuje, vėliau susitikome Vašingtone. O tapti garbės konsulu man pasiūlė V.Ušackas, kai sužinojo apie mano veiklą Lietuvoje, – paaiškino Dennis.

Bet D.Garrisonas kuklinasi nekalbėdamas apie savo indėlį.

– Jau 24 metus skraidote į Lietuvą su gerumo misijomis vaikams. Matote, kaip Lietuva keičiasi tapusi ir NATO, ir ES nare. Kas jums patinka, o kas gal ne? – vis neatstoju nuo amerikiečio, kuris tiktai gūžtelėjo pečiais man pacitavus buvusį ambasadorių.

– Per brangus mašinų parkavimas Vilniaus senamiestyje, – juokėsi Dennis. – Į politiką nesikišu, mano tikslas – padėti vaikams. Reikėtų, kad kaimo vaikai turėtų daugiau galimybių siekti aukštojo mokslo. Dabar jie dažniau išvyksta dirbti į Angliją ar Škotiją, neturi tikslo siekti daugiau.

Našlaičių gyvenimas šeimynose yra daug geresnis nei su smurtaujančiais tėvais, bet ir jie turi mažiau galimybių studijuoti. Aišku, ir mokytojams reikėtų mokėti daugiau, – žėrė pastabas Dennis.

– Ir ateityje jūs važinėsite į Lietuvą? O gal net apsigyvensite, juk jums čia taip patinka?

– Taip, taip, bet tik vasarą, ne žiemą! – tvirtai pareiškė amerikietis, įpratęs prie Kalifornijos saulės. – Kai turiu galimybių, kodėl negalėčiau nudžiuginti vaikų? Kad ir nedideliais dalykais – dovanomis, žaislais ir picomis, kurias vaikai, pasirodo, mėgsta labiausiai.

Man smagu matyti, kaip vaikai užsisako pačias didžiausias picas ir gausiai jas dar aplieja pomidorų padažu ir majonezu! – vėl juokėsi Dennis. – Bet liūdna, kai pamatau, kad atvažiavę į kaimo parduotuvę tėvai prisiperka alkoholio, o mašinoje sėdi liūdni vaikai...

– Apie tai pasakojate ir savo draugams JAV?

– Ne. Mano žinia apie lietuvius – kad jie pakvaišę dėl krepšinio ir visada kovos už savo laisvę. Tai yra svarbiausia.

Įsiminė ir V.Ušackui

Liudas Rimkus, bankininkas

„Su Denniu teko artimiau bendrauti statant ir plėtojant „Forum Palace“ sporto, verslo ir pramogų centrą. Tai buvo projektas, kurio vizija ir amerikietiškas verslo modelis šiek tiek lenkė laiką. Dennio patarimai ir įžvalgos mums, jauniems žmonėms, tuo metu buvo neįkainojamos.

Jis ir išskirtinio gerumo žmogus. Tokių žmonių trūksta stebint, kaip keičiasi mūsų socialiniai burbulai ir šąla žmonių santykiai. Tai žmogus, turintis tvirtą vertybinį stuburą. Puikus pavyzdys, kiek daug vienas žmogus gali padaryti keičiant pasaulį ir tyliai darant gerus darbus. Kaskart atskridęs į Lietuvą jis beveik visą laiką skirdavo vaikams. Ne tik juos remdamas materialiai, bet ir – o tai ypač žavi – dovanodamas jiems patirtis, emocijas ir laiką kartu.“

Reda, užaugusi šeimynoje „Giliukas“

„Su Denniu susipažinau, kai man buvo vos 2 metai. Jis apsilankė pas mus namuose, Kairių šeimynoje. Atvažiuodavo kiekvieną vasarą ir atveždavo visiems dovanų. Dabar man 22-eji, bet mano šeimynos ir Dennio šeimos ryšys tęsiasi. Praėjusiais metais Dennis pasikvietė mane paviešėti į Kaliforniją. Tai buvo nuostabiausias gyvenimo nutikimas – pasirodo, svajonės pildosi!“

Vygaudas Ušackas, Lietuvos teisininkas, diplomatas, visuomenės bei politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras

„2001–2006 metais man dirbant Lietuvos ambasadoriumi JAV svarbiausia misija buvo užsitikrinti JAV pritarimą dėl Lietuvos narystės NATO ir plėsti ekonominius, politinius bei kultūrinius mainus. Ieškojau potencialių garbės konsulų skirtingose JAV valstijose. Norėjau įtraukti į neatlygintiną veiklą žinomus ir valstijose gerbiamus asmenis, ne tik lietuvių kilmės, kurie prisidėtų prie ekonominių ir kultūrinių mainų skatinimo tarp JAV ir Lietuvos.

Š.Marčiulionis supažindino su D.Garrisonu, kuris buvo San Fransisko sporto klubo savininkas, aktyviai dalyvaujantis Lietuvoje labdaringoje veikloje. Pasikalbėję su juo ir įvertinę jo domėjimąsi Lietuva 2005 metais paskyrėme jį Lietuvos garbės konsulu Kalifornijos valstijos šiaurinėje dalyje. D.Garrisonas yra vienas aktyviausių ir labiausiai atsidavusių Lietuvos garbės konsulų Amerikoje.

Pasinaudodamas savo pažintimis jis surengė daugybę mano susitikimų su kongresmenais iš Kalifornijos, kuriems įrodinėjau Lietuvos stojimo į NATO svarbą. Dennis daug prisidėjo prie Lietuvos lobistinių pastangų užsitikrinant JAV administracijos ir Senato paramą dėl istorinio įstojimo į NATO. Todėl prieš 20 metų, 2004 metų kovo 29 dieną, jis gavo prezidento G.W.Busho kvietimą į iškilmingą ceremoniją Baltuosiuose rūmuose, kai Lietuva oficialiai tapo NATO nare.“

Pažintis su Š. Marčiulioniu JAV filantropui buvo lemtinga – atradęs Lietuvą negalėjo atsistebėti, ką čia pamatė