Pirmasis uždarbis ir silpnybės, kurios suryja sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria pinigines.

„Jeigu netenkina uždirbami pinigai, ne diržus reikia veržtis, o ieškoti geriau apmokamo darbo arba daugiau dirbti“, – sako dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia (41 m.).

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Pastarąjį kartą pirkau įvairias namų puošimo prekes: vazas, padėklus. Mėgstu puošti namus. Jaukumas ir tvarka man labai svarbu.

[[ge:lrytas:lrytas:36187828]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Dažniausiai perku tai, kas būtina. Nereikalingi daiktai tik kaupia dulkes arba guli pamiršti stalčiuje.

[[ge:lrytas:lrytas:3627627]][[ge:lrytas:lrytas:515037]][[ge:lrytas:lrytas:3211151]][[ge:lrytas:lrytas:33757280]][[ge:lrytas:lrytas:28194879]]

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Batams jaučiu silpnybę nuo vaikystės. Vienu metu turėjau per šimtą porų batų. Itin mėgstu aukštakulnius ir ilgaaulius virš kelių. Nuolat pildau batų kolekciją, dažnai visų net nespėju apsiauti per sezoną. Kai kurie savo eilės laukia ir porą metų.

Dabar pradėjau nešioti batus ir žemesne pakulne. Anksčiau tokių ar lygiapadžių mano garderobe iš viso nebuvo. Sportinę aprangą, sportinius batelius renkuosi tik tada, kai einu į sporto klubą. Bet vis dažniau apie juos pagalvoju, nes tai patogu, ypač keliaujant.

Turiu batų spintą, bet ji per ankšta. Batus laikau specialiose dėžutėse. Net jei batai paslėpti už spintos durų, jie tvarkingai sudėlioti į dėžutes. Ir tos dėžutės būtinai turi būti vienos spalvos.

Jei žinau, kad kuris nors stalčius suverstas, nesvarbu, jog niekas nemato, aš tai nerimastingai jaučiu. Ramiai miegu ir būnu patenkinta, kai namie yra tvarka.

Ir knygas labai mėgstu skaityti. Jas perku tik knygynuose arba parduotuvėse, ne internetu. Man patinka prieš įsigyjant knygą ją pačiupinėti, pavartyti. Labiausiai domina saviugdos literatūra.

Be abejo, kaip ir kiekviena save mylinti moteris, nemažai pinigų išleidžiu grožio priemonėms. Ypač patinka nišiniai kvepalai. Kosmetikos esu prisipirkusi net per daug. Būna, kad Lietuvoje kokių nors tinkančių ir patinkančių produktų nerandu, tad juos aptikusi užsienyje, jei dar su nuolaida, įsigyju kelis vienetus. Specialiai nuolaidų neieškau, bet jei jos suranda mane, mėgstu reikalingų priemonių nusipirkti daugiau.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Ne. Pinigėlius užsidirbu pati, tai pati ir taupau, ir išleidžiu, kur noriu. Papildomai iš nieko neprašau, tad ir atsiskaitinėti neturiu kam.

[[ge:lrytas:lrytas:36792478]]

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Pinigų filosofija – tai idėjų, vertybių ir principų rinkinys. Ji apima tiek praktinius, tiek psichologinius aspektus. Man pinigai – priemonė, palengvinanti gyvenimą, bet ne tikslas.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Noras gyventi geriau, padėti kitiems. Turbūt žinote, kad vaikystėje manęs nelepino, todėl gerai žinau, ką reiškia norėti, bet neturėti.

Kai tapau pilnametė ir atsakinga už save, puikiai suvokiau, kaip užsidirbti. Jei kur nors nesisekdavo, ilgai neužsibūdavau, eidavau pabandyti kitur. Visada sakau – jeigu tavęs netenkina uždirbami pinigai, ne diržus reikia veržtis, o ieškoti geriau apmokamo darbo arba daugiau dirbti.

Nuo mažens norėjau gyventi geriau negu mano tėvai ir tikėjau, kad taip bus. Bet svajoti neužtenka – reikia daryti. Be abejo, ir mano sūnus Matas (24 m.), kurio susilaukiau būdama septyniolikos metų, buvo didžiulis mano gerovės kūrimo variklis.

Sūnui norėjau duoti geriausia, ko pati neturėjau. Labai jį lepinau. Nesigailiu, kad taip elgiausi. Manau, kiekvienas vaikas yra vertas patirti gražią, dosnią vaikystę. Su Matu jau gyvename atskirai, bet iki šiol esant reikalui jam padedu.

[[ge:lrytas:lrytas:36792482]]

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Tėvai nuo vaikystės mokė taupyti vadinamajai juodai dienai. Mano sūnus perėmė iš manęs šią savybę.

Manau, jei taupumas telpa į sveiko proto ribas, tai nėra blogai. Finansinė pagalvė dar niekam nepakenkė.

Daug kas gal pasakytų, kad man pasisekė, bet nei pasisekė, nei ką. Aš labai siekiau savo svajonės. Ir jei tai nebūtų buvęs dainavimas, o kas nors kita, būčiau elgusis taip pat.

Vieni žmonės daugiau uždirba, kiti – mažiau, bet finansinė gerovė – labai individualus suvokimas.

Vienas žmogus jaučiasi gerai, kai turi 100 tūkstančių eurų, kitas – kai 30 tūkstančių eurų, o trečias laimingas, kai jo sąskaitoje puikuojasi tūkstantis eurų. Svarbiausia – jaustis oriai. Kai kadaise neturėjau pinigėlių, jaučiausi labai nesaugi, tarsi nuoga išėjusi į miestą. Būtų sunku gyventi, jei kišenėje švilpautų vėjai.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Manau, kad taip jie bando savo atžalas išmokyti pajusti pinigų vertę. Bet ar tai teisinga? Ne visada. Tokios pamokos vaikams kai kada gali būti per skaudžios. Juk ne visi gimsta Billu Gatesu ar Elonu Musku.

Ir ne visi turi savybių uždirbti milijoną ar daugiau. Todėl, manau, būtų neteisinga, jei visus uždirbtus pinigus tėvas ar motina paliktų labdarai. Bent jau aš negalėčiau ramiai išeiti nebūdama tikra, kad mano sūnus galės padoriai gyventi po mano mirties.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Ne pinigai žmones gadina, o požiūris į juos. Jei pinigai tampa gyvenimo tikslu ir siekiant praturtėjimo dingsta visos kitos vertybės, tada jau blogai.

Pinigai yra materialūs, o materialūs dalykai nėra amžini. Taip, pinigai – puiku, bet juose nuoširdumo mažai. Jie neapkabins ir nesušildys šaltą naktį, nepaguos, kai užklups vienatvė. O per didelis pinigų kiekis kartais žmones išveda iš proto.

[[ge:lrytas:lrytas:36792480]]

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Man buvo gal 19 metų. Įsidarbinau padavėja viename restorane Vilniaus senamiestyje. Mėnesio pabaigoje turėjau 3 tūkstančius 500 litų. Oficiali alga buvo gal 700 litų, visa kita – arbatpinigiai.

Restoranas buvo geras, turėjau dosnių nuolatinių lankytojų. Vienas jų – prodiuseris Rolandas Skaisgirys – irgi palikdavo arbatpinigių. Kur išleidau pirmąją algą? Buto nuomai, buities reikmėms, maistui.

Bet tuomet darbo buvo daug. Nelengva dirbti 17 valandų per parą. Be to, dar mokiausi vakarinėje mokykloje, reikėjo baigti 12 klasę, buvau padariusi pertrauką dėl vaiko gimimo ir viena auginau sūnų.

Kai dirbau restorane, rūpintis vaiku padėjo buvęs vyras. Viename, vėliau kitame restorane padavėja išdirbau gal metus. Paskui prasidėjo muzikinė karjera.

Kai pradėjau dainuoti, už koncertą gaudavau 250 litų, kitą dalį pasiimdavo vadybininkas. Taip dirbau kokius dvejus trejus metus. Kai pradėjau dirbti sau – buvau ir atlikėja, ir vadybininkė, tada atėjo tikrieji pinigai.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Kartais tai darau. Tik dabar rečiau duodu pinigų stovintiems gatvėse su ištiesta ranka, nes manau, kad kuo labiau juos šelpsime, tuo daugiau jų rasis.

Prisimenu seniai nutikusį atvejį. Tada dar dirbau padavėja, vakarieniavau kitame restorane ir pastebėjau mažą berniuką. Buvo vėlus vakaras, o vaikas stoviniavo prie restorano durų. Paklausiau, ką jis čia vienas veikia. Jis paprašė pinigų, sakė, kad turi mamą, brolių ir seserų ir kad jie neturi ko valgyti.

Paklausiau: jei nupirksiu valgyti, ar čia nebestovėsi? Vaikas patikino, kad ne.

Parduotuvėje pripirkau pilną maišą produktų. Berniukas esą nuėjo namo, aš grįžau į restoraną. Vos tik atsisėdau prie staliuko, pamačiau, kad jis vėl atėjo į tą pačią vietą. Tada supratau – kad ir kiek duotum, vis tiek bus negana.

Buvo labai liūdna žiūrėti į kažkieno vaiką, kuris vėlyvą vakarą stovi ir prašo išmaldos. Esu dalyvavusi ne vienoje akcijoje, labdaros renginiuose, neatlygintinai koncertavusi, į vaikų namus važiuodavau su dovanomis. Visada prisidedu, jeigu matau, kad tai prasminga.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Teko. Ir ne nuo nulio, o nuo minuso. Tiesą sakant, stotis ant kojų nėra lengva, ypač jei prieš tai gyvenai neskaičiuodamas. Tačiau bet kokiu atveju manau, kad geras verslininkas yra tas, kuris sugeba iš duobės išlipti ir pradėti viską iš naujo.

Kaip psichologiškai sunkiu metu neprarasti tvirtybės? Kai ištinka bankrotas, yra du keliai – arba aukštyn, arba žemyn. Aš pasirinkau sunkesnį kelią – pasiekti etapą, kad būtų labai gerai. Teko apsišarvuoti kantrybe, kad ne viskas pavyks iš karto. Tiesiog pasakiau sau, kad jei galėjau vieną kartą tai padaryti, galiu ir antrą. Baimę, atsiradusią po nesėkmių, nustūmiau į šalį ir ėjau į priekį tikėdama, kad jėgų nepritrūks.

Pastaruoju metu sąmoningai sulėtinau tempą, mažiau esu scenoje. Kadaise buvau viena daugiausia uždirbančių atlikėjų, bet praėjo noras strimgalviais bėgti, būti geriausiai, svarbiausiai, brangiausiai, visur matomai.

Laikui bėgant bręstame, keičiamės. Keičiasi ir tai, kam skiriame pirmenybę. Pradedi suvokti, kad nesi amžinas, kad nenugyvensi saulės amžiaus, kaip mėgdavo sakyti mano močiutė. Ir tada paklausi, ar norėtum visą likusį gyvenimą bėgti, nesimėgauti dabartimi, artimaisiais, savo pomėgiais.

Yra daug dalykų, kuriuos ramiai galima daryti ir šalia scenos. Esu iš tų žmonių, kuriems daug kas įdomu. Man patinka interjero kūrimas, tad pasimokiau interjero dizaino. Patinka daryti ilgalaikį makiažą – pasimokiau, gavau diplomą. Scena yra didžiulė palaima, bet ji suteikia ir daug adrenalino bei streso. Ir kai nori būti pirmas, geriausias, išeikvoji labai daug kūrybinių ir dvasinių resursų.

Scenai atidaviau be galo daug savęs. Atėjo laikas, kai noriu patirti ir kitokį gyvenimą. Ramiai džiaugiuosi kiekviena diena, ilsiuosi.

Ar tai praeis? Nežinau. Šiuo metu gyvenu taip ir tuo mėgaujuosi.

[[ge:lrytas:lrytas:36772332]]

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Patyriau tris pinigų reformas: sovietinių rublių keitimą į talonus – „vagnorkes“ (1991 m.), jų keitimą į litus (1993 m.) ir litų keitimą į eurus (2015 m.).

Keistas buvo laikotarpis, kai perėjome prie talonų. Man labiausiai įsiminė kupiūros su meška. Bet geriausias laikas būna, kai dirbi ir padoriai uždirbi. Mano aukso amžius buvo tuomet, kai rinkoje viešpatavo litai, nors nesiskundžiu ir dabar.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Mama vis kalbėdavo apie juodą dieną, bet aš manau, kad visos dienos yra saulėtos. Jokių dienų nevadinu juodomis. Tik kartais nutinka sudėtingesnių situacijų, bet išeitį visada galima rasti.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Dovanas visada renku praktiškas ir tokias, kurios pradžiugins žmogų. Daug kartų apsvarstau ir tik tada perku. Manau, dovanos – labai svarbus dalykas. Pirmiausia tai dėmesys, o jį mes mėgstame visi.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Jos nugula į mano stalčių, bet pastaruoju metu tokių dovanų beveik negaunu.

[[ge:lrytas:lrytas:36792483]]

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Senatvėje norėčiau turėti viešbutį ant jūros kranto ir ten oriai leisti savo paskutines dienas. Šią svajonę puoselėju nuo 18 metų.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Tikiu, bet jų neatlieku. Jei darysite tik ritualus sėdėdami ant sofos vargu ar sulauksite apdovanojimo. Loterijomis netikiu. Vaikystėje esu laimėjusi gal 20 rublių. Suaugusi niekada nepirkau loterijos bilietų. Man atrodo, kad loterijos bilietus perka naivūs ir dirbti tingintys žmonės.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Tai yra savotiška laisvės forma. Galimybė laisvai keliauti, mėgautis tuo, kas patinka. Bet pinigai – ne vien laisvė. Tai savotiškas apdovanojimas už sunkų darbą. Juos galima vadinti įvairiai, svarbiausia, kad jie netaptų gyvenimo prasme ir vieninteliu tikslu.

Dainininkei Vilijai Pilibaitytei-Miai teko gyventi ir prabangoje, ir skurde: „Nuo mažens norėjau gyventi geriau negu mano tėvai“