Džiazo pianistas, kompozitorius, pedagogas, Klaipėdos universiteto profesorius Saulius Šiaučiulis (73 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Mus supančio pasaulio įvairovė, kai aplink regime tiek daug fantastiškų meno apraiškų, išskirtinių asmenybių. Nesustoti, žengti pirmyn mane, kaip pianistą ir kaip kompozitorių, skatina troškimas išreikšti savo ambicijas per kūrybą. Ta prasme visada esu alkanas.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:994033]]

– Nesu žmogus futliare, bet kokia reakcija formuoja asmeninius santykius su aplinka, bendravimo įpročius. Po koncertų nebūtina ploti, žarstyti komplimentus. Mane džiugina pokalbis su atsitiktinai sutiktu žmogumi, jei tik pajuntu nuoširdumą, sielų bendrystę.

Malonus netgi netikėtas telefono skambutis. Dėmesys gali ir sudirginti, jeigu rodomos įkyriai, peržengiant padorumo ribas.

[[ge:lrytas:lrytas:36447126]][[ge:lrytas:lrytas:35974287]][[ge:lrytas:lrytas:36642797]][[ge:lrytas:lrytas:24618668]]

– Koks patinka patiekalas?

– Žaviuosi jūrų, upių ir ežerų gėrybėmis, nes pats nuo vaikystės esu prisiekęs žvejys. Neatsisakau ir mėsos patiekalų, sriubų. Patinka klaipėdietiško restorano „Pepper Grey“ valgiaraštis – gardesnių Vidurinių Rytų, Viduržemio jūros regiono, armėniškos virtuvės patiekalų niekur nesu ragavęs.

– Mėgstamiausiais kvapas?

– Dievinu egzotinių šalių gėlių ir augalų aromatus. Patinka pavasariškai pražydusių alyvų, kedro, miramedžio kvapai.

– Geriausia gauta dovana?

– Buvęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, irgi džiazo muzikantas, man įteikė auksinį Kultūros magistro žiedą su briliantais. Ši maloni regalija – tiksli miesto piliavietėje archeologų rasto senovinio papuošalo replika. Bet mane labiau džiugina ne materialinės gėrybės. Brangiausia dovana vadinu menui neabejingą, muzikalią gyvenimo draugę palangiškę Daivą – ji yra mano mūza.

[[ge:lrytas:lrytas:36888035]]

– Jeigu pasaulyje yra rojus...

– ... tai būtų įrodymas, kad žmogaus būtis šioje ašarų pakalnėje fizine mirtimi nesibaigia. Jeigu ten patekčiau, tikriausiai atsivertų dar neregėti pažinimo horizontai – platesni vandenynai ir jūros, gėlių kilimais nuklotos pievos, neiškirsti miškai, visur skambėtų dieviškos sonatos. Tokį rojų savo drobėse vaizdavo genialus kompozitorius ir tapytojas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be nuolatinio kūrybos džiaugsmo kuriant autorinę muziką, studijose įrašant naujas aranžuotes, festivalių, kitų kultūros renginių, į kuriuos esu kviečiamas, taip pat be smagių pagrojimų po ilgos pertraukos Klaipėdos senamiestyje vėl atgijusiame džiazo muzikos klube „Kurpiai“.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Man užtenka pusvalandį prigulti, kad vėl jausčiausi žvalus. Atsigaunu gamtoje, būdamas prie vandens telkinių. Neseniai apskaičiavau, kad per visą savo gyvenimą vien tik Vilhelmo kanale legaliai sugavau pustrečio tūkstančio lydekų, – tai liudija įrašai mano žūklės dienynuose. Tiesa, dabar ten, Kuršių mariose, Minijos upėje žuvų ištekliai smarkiai sumenko.

Gyvenant pajūryje nuodėmė nepasinaudoti jo malonėmis. Nemažai laiko praleidžiu vaikštinėdamas Melnragės paplūdimiais. Esu aistringas maudynių mėgėjas, nardytojas. Paniręs po vandeniu atsiduriu kitame pasaulyje – jūros dugne nugula visi žemiškieji rūpesčiai. Nardau ne tik Baltijoje, bet ir Šiaurės jūroje – prie Lamanšo įsikūrusi sūnaus iš pirmosios santuokos Roko šeima.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Gyvenimas ne vien tik rožėmis klotas. Per savo muzikinę karjerą visko patyriau – ir svaigių sėkmės akimirkų, ir tokių, kurių nesinori prisiminti.

Ilgainiui išmoksti valdyti save, tvardytis, suvokdamas, kad negatyvumas tik išbalansuoja, trukdo kūrybai. Dabar nemalonūs potyriai mane aplanko tik sapnuose. Pasąmonė priešinasi – ieškodamas išeities pradedu sapnuoti jūrą.

[[ge:lrytas:lrytas:36888030]]

– Blogiausias įprotis?

– Jo nebeliko. Galbūt jis egzistavo jaunystėje. Intensyvios gastrolės, smagūs vakarėliai su gerbėjais tais laikais muzikantus artindavo prie fizinio ir dvasinio išsekimo ribos, kritinių būklių. Ne viena pasaulinio garso popmuzikos ir džiazo žvaigždė, trokšdama nusimesti nuo pečių įtampos naštą, nuovargį, pateko į alkoholio, narkotikų spąstus. Bet anksčiau arba vėliau ateina pasirinkimo valanda – arba toliau taip gyveni, arba keliauji į anapilį. Tokia muzikantų profesijos kaina.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Nemanau esąs genijus, bet muzikos suvokimo, komponavimo srityse man jokių paslapčių nebėra.

Pažangių informacinių technologijų amžiuje, kai visas pasaulis mums jau atsivėręs kaip ant delno, stengiuosi akyliau sekti naujas ne tik džiazo muzikos tendencijas ir apraiškas – nevalia atsilikti nuo gyvenimo tėkmės. Dar norėčiau geriau išmokti anglų kalbą, vairuoti automobilį.

– Kokią garsenybę norėtumėte pasikviesti į pasimatymą ir kodėl?

– Man būtų naudingas pašnekesys su bet kokiu muzikantu, patenkančiu į geriausių JAV džiazo pianistų penkiasdešimtuką. Pasikviečiau Keithą Jarrettą, Chicką Coreą, Herbertą Hancocką, Billą Evansą. Tai Dievo apdovanotos džiazo legendos – pasaulinio garso muzikantai improvizuotojai, talentingi kompozitoriai, pelnę ne vieną JAV muzikos įrašų akademijos „Grammy“ prizą.

Tokių garsenybių pašonėje, ko gero, nesijausčiau joms lygiavertis pašnekovas. Joks svinguojantis europietis, mano manymu, negali prilygti ir neprilygs afroamerikiečiams – džiazo muzika užkoduota jų genuose. Ką jie sakytų išgirdę mūsų saksofono virtuozo Petro Vyšniausko interpretacijas, galiu tik spėlioti. Šis lietuvis – irgi nepakartojamas džiazo muzikos virtuozas.

[[ge:lrytas:lrytas:36888054]]

– Jeigu nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Be muzikos savęs neįsivaizduoju. Jaučiu simpatiją buriuotojams. Kai kuriuos teko išlydėti į transatlantines keliones, koncertuojant susidurti Skandinavijos šalyse.

Dar žaviuosi žvejais, iš vandenynų gelmių traukiančiais didžiules žuvis. Tokias kaip rašytojas Ernestas Hemingway kadaise Karibų jūroje. Šio Nobelio premijos laureato portretas kabo mano darbo kabinete.

– Drąsiausias sprendimas?

– Baigęs M.K.Čiurlionio menų mokyklą, o paskui Lietuvos konservatoriją (klasikinis fortepijonas) kūriau muziką Klaipėdos ir Kauno dramos teatrų spektakliams, vadovavau džiazo kvartetui. Dėstydamas Klaipėdos universitete grojau šios mokymo įstaigoje diksilende, bigbende. Teko koncertuoti su garsiausiais džiazo muzikantais, tarp jų ir su akademinės muzikos atlikėjais.

Drąsiu žingsniu pavadinčiau posūkį į kompozicijas – sonatą saksofonui ir vargonams, sonatiną smuikui ir fortepijonui. Su kompozitore Vaiva Striaupaite-Beinariene sukurta opera-misterija „Karūnos kelias“ Justino Marcinkevičiaus ir Antano Vienuolio kūrinių motyvais pirmąkart atlikta Kauno operetės festivalyje. Man tai buvo dar vienas iššūkis – šuolis į kitokios muzikos žanrą.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Daug jų buvo, kai kurių net ir prisiminti nenorėčiau. Lyg pro miglą išnyra vaikystės vaizdiniai – būdamas ketverių metų ankstyvą pavasarį skendau Danės upėje. Tąkart man pagalbos ranką ištiesė bendraamžė sesė Violeta – mes esame dvynukai. Už tai jai liksiu dėkingas amžinai.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Jūrų, upių ir ežerų žuvų: otų, plekšnių, lašišų, skumbrių, sterkų, upėtakių, lydekų, ešerių, taip pat įvairių rūšių sūrio. Gardžioms, maistingoms sriuboms ten irgi atsiranda vietos.

– Mėgstamiausias posakis?

– Mano tėvas aukštaitis, iš mandagumo palaikydamas kalbą, bet išsisukinėdamas nuo kategoriškų teiginių, mįslingai ištardavo: „Šitai gi“, o paskui žemaitiškai pridurdavo: „Vo tep nieko.“

Aš kartais irgi pasinaudoju aptakia frazeologija, kai nenoriu veltis į tuščius, beprasmiškus ginčus.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Išvardyti viską prireiktų daug laiko. Galiu pasakyti, kad labiausiai traukia literatūra, kino filmai, atspindintys garsiausių popmuzikos, roko, džiazo, klasikos atlikėjų, dailininkų, teatralų gyvenimą ir kūrybą. Domiuosi įvairiomis sporto šakomis – labiausiai futbolu ir tenisu.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Daugiau kaip dešimtmetį teikiu pirmenybę vyriškiems kvepalams „Montblanc“, „Rituals“, „Hugo Boss“.

– Meilė tai...

– ... įstabiausias, kintantis, kartais pranykstantis, bet įvairiomis formomis atgimstantis reiškinys. Moteris – prasmingiausių kūrinių įkvėpėja, nesenkantis šaltinis, iš kurio menininkai semiasi jėgų. Meilės ugnis negęsta, kai vyro ir moters santykiai grindžiami abipuse pagarba.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Esu tik paprastas, nepretenduojantis į amžinybę džiazo pianistas. Mėgstu pajuokauti, bet mano humoras, regis, ne visiems suprantamas. Geriau mane pažįstantys kolegos vis kalbina išleisti aforizmų knygą. Vertėtų rimtai pasvarstyti. Gal tada žmonės mane prisimintų kaip gyvojo klasiko Juozo Erlicko antrininką.

Pianistas Saulius Šiaučiulis: „Brangiausia dovana vadinu gyvenimo draugę Daivą – ji yra mano mūza“