„Mano pašaukimas – nešti Meilę, o Dievas ir yra Meilė. Kur jis mane kviečia, ten aš ir einu“, – prisipažino Vilniaus arkivyskupijos Trinapolio rekolekcijų namų vadovė Vilma Barauskienė.

Tačiau iki šių namų Vilniuje, ant Neries kranto, moteris turėjo eiti ne vieną dešimtmetį. Tuos metus žymėjo užauginti trys vaikai, studijos universitete, pažintys su iškiliais kunigais, vyskupais ir netgi popiežiumi Pranciškumi, kai jis viešėjo Lietuvoje 2018-aisiais.

Kaunietė V.Barauskienė nenorėjo niekur važiuoti iš gimtojo miesto. Planavo gyventi šalia senyvos, pasiligojusios mamos. Tačiau kai gavo pasiūlymą imtis vadovauti rekolekcijų namams šalia Švč.Trejybės (Trinapolio) bažnyčios ir Kristaus Karaliaus moterų vienuolyno, ji neatsisakė.

„Dirbu čia ir esu labai laiminga. Man čia kur kas geriau nei Kaune“, – neslėpė Vilma.

[[ge:lrytas:lrytas:37531524]]

Vytauto Didžiojo universitete įgytas teologo išsilavinimas tarp Dievo tarnų jai padeda jaustis tvirčiau, o tai, kad anksčiau dar įgijo ir maisto inžinieriaus-technologo, dietologo bei maisto vadybininko žinių, leidžia labiau savimi pasitikėti virtuvėje kuriant įvairiausius patiekalus.

„Kai aš mokiausi, niekas man neaiškino maisto gaminimo paslapčių. Mokiausi teorijos ir kaip skaičiuoti kalorijas“, – šyptelėjo Vilma, daug metų dirbusi Kauno katališkajame vaikų darželyje dietologe.

Tačiau bendraudama su „Lietuvos ryto“ žurnalistais Vilma patiekė advento pietus ir pademonstravo aukščiausio lygio kulinarinius sugebėjimus, nors pripažino anksčiau nedegdavusi noru sukinėtis virtuvėje.

„Jei ką nors imuosi daryti, visa tai darau su meile. Ir nors man gaminti nepatinka, reikalui esant tai darau. Tik gamindama visada meldžiuosi. Kai kartais tenka palikti virtuvėje savo pagalbininkus vienus, man grįžus jie visada linksmai pasakoja, kad gamindami irgi meldėsi“, – apie savo paslaptis virtuvėje kalbėjo Vilma.

Ir dar ji visada prisimena kunigo, pas kurį pabaigusi teologijos studijas dirbo, pamokymus: „Jei ką nors darai, daryk taip, kaip reikia, arba iš viso nedaryk.“

Svajonė virto realybe

Pasakodama, ką tekdavę gaminti kunigams, Vilma tikino, kad jie nėra išrankūs maistui ir nevalgo vien delikatesų. Dažnas kunigas valgo kur kas kukliau nei pasauliečiai ir tenkinasi tuo, kas prieinama.

„Tik man visada norisi patiekti maistą gražiai, patraukliai. Skaniu maistu žmonės turi mėgautis, o jei jis ir gražiai patiekiamas, malonumas dar didesnis“, – dalijosi patirtimi Vilma.

O didžiausias išbandymas ir neapsakoma laimė Vilmą, kaip kulinarę, ištiko 2018-aisiais per popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje.

Kai apie šį Šventąjį Tėvą dar niekas net nebuvo girdėjęs ir viso pasaulio katalikų ganytoju buvo kitas popiežius, Vilma naktimis pasvajodavo, kokį pagamintų desertą, jei jis kada nors atvažiuotų į Lietuvą.

[[ge:lrytas:lrytas:37531324]][[ge:lrytas:lrytas:37532313]][[ge:lrytas:lrytas:37538037]][[ge:lrytas:lrytas:37552776]]

„Neabejojau, kad tai anksčiau ar vėliau vis tiek įvyks. Buvau sugalvojusi ne vieną prabangų desertą, bet, žinoma, iki Pranciškaus viešnagės viską jau buvau pamiršusi. Kai pagaliau sulaukėme džiugios žinios apie popiežiaus vizitą, atrodė, kad esu laimingesnė už visus, o Lietuvai suteikta išskirtinė malonė. Svajojau, kaip eisiu į iškilmingas Mišias, sėdėsiu kur nors netoli altoriaus ir žiūrėsiu į popiežių. Netrukus man paskambino vienas iš Lietuvos vyskupų ir paklausė, ar rugsėjo 23 dieną galėčiau paruošti iškilmingus pietus“, – prisiminė Vilma.

Ji vyskupui atsakė, kad jokiu būdu negalinti ruošti pietų, nes eis į Mišias, kurias laikys pats popiežius. Be to, dar prižadėjusi vienai viešniai iš užsienio ją lydėti į Mišias.

Tuomet skambinęs vyskupas prasitarė, kad pietūs būtų skirti visiems Lietuvos vyskupams ir vienam aukštam svečiui iš Romos. Tačiau net tai išgirdusi Vilma dar bandė prieštarauti, aiškindama, kaip jai svarbu popiežiaus Mišios.

Tik kai vienas kunigas ją paprotino, kad tas aukštas svečias iš Romos ir yra popiežius, Vilma suprato, kokio pasitikėjimo ir svarbios misijos sulaukusi.

Valgiaraštis neįtiko Vatikano pasiuntiniams

„Pirmiausia ilgai meldžiausi. Supratau, kad tie pietūs – Dievo dovana, malonė ir kad daugiau to niekada nebesulauksiu. Paskambinau su manimi bendravusiam vyskupui ir pasakiau, kad labai noriu paruošti pietus“, – sakė Vilma.

Ėmusis atsakingiausių savo gyvenime pietų Vilma pirmiausia susirinko komandą, kuri jai sugebėtų padėti.

Valgiaraščiui parengti laiko buvo nedaug. Kai, atrodė, nepaprastai tobulą valgiaraštį nusiuntė į Vatikaną, Vilma ir jos komanda jautėsi jau nuveikę didžiulį darbą.

Tačiau atvykę į Vilnių Vatikano pasiuntiniai iš to valgiaraščio paliko vos kelis dalykus. Užkandžio patiekti nebuvo galima, nes pietums Kauno arkivyskupijos kurijoje po Mišių Santakoje popiežius turėjo gal tik 45 minutes.

„Bet galėjome patiekti sriubą. Per tokio lygio pietus sriuba turi būti trinta, todėl pagaminome trintą gėlavandenių vėžių sriubą. Labai norėjau popiežiui iškepti elnio filė, tačiau tam leidimo negavau. Buvo leista pagaminti žuvies ir tik su baltaisiais ryžiais.

Reikėjo sugalvoti, kokia žuvis gardi, graži ir be kaulų. Nusprendėme orkaitėje garuose gaminti otą su lietuviškomis voveraitėmis. Buvo iškilęs galvosūkis dėl daržovių, nes negalėjome naudoti jokių salotų ar daržovių, kuriose yra sėklų, todėl garuose gaminome labai mažas cukinijas ir morkytes.

Nei ant oto, nei ant daržovių ir ryžių nebuvo galima užpilti jokio padažo. Taip pat patiekėme baltojo vyno“, – pasakojo Vilma.

Ir, žinoma, ji popiežiui pagamino ilgai išsvajotą desertą – popiežiškų baltos ir geltonos spalvų pasiflorų skonio putėsių su prancūzišku šokoladu ir grietinėle.

„Manau, kad jis buvo tikrai labai skanus ir gražus. Tik iš Vatikano buvome gavę nurodymą po pietų popiežiui netiekti kavos. Jis jos išgėrė pamiegojęs pusvalandį“, – prisiminė Vilma.

Pietus stebėjo per durų tarpelį

Ji per iškilmingus pietus popiežiui ir Lietuvos vyskupams nepatarnavo. Ši misija buvo patikėta keturioms Šventosios šeimos vienuolėms.

„Aš su savo komanda stebėjau pro durų tarpelį, kaip vyksta pietūs. Tą dieną buvo vieno aukšto Lietuvos dvasininko gimtadienis, todėl į jam skirtą desertą aš įsmeigiau žvakutę.

Iš pradžių apsaugininkai draudė nunešti degančią žvakutę prie stalo, prie kurio sėdi popiežius, tačiau kai paaiškinau, kad ji yra skirta mūsų dvasininkui, mininčiam gimimo dieną, leido. Šventasis Tėvas pasidžiaugė šia proga ir paragino visus sudainuoti „Ilgiausių metų“, – džiaugsmingi prisiminimai vertė Vilmą šypsotis.

Tuos įsimintinus pietus jai primena ir bendra nuotrauka su popiežiumi Pranciškumi.

(„Lietuvos rytas“, 2019 m.)

Popiežiui Pranciškui pietus Vilniuje ruošusi lietuvė atskleidė, ko nevalgė pontifikas Atsukam laiką