Balandžio mėnesį du jubiliejus – 25 metų buvimo meru ir savo 60-metį – atšventęs Druskininkų meras Ričardas Malinauskas paprastai nesėdi savo kabinete.

Dar nuo COVID-19 pandemijos pradžios jis su savivaldybės administracija persikėlė į erdvią salę, nes maži dalykai jam netinka.

„Jei fantazuoji ir svajoji, tai reikia daryti su užmoju. Fantazijos turi būti didelės, tada, net jei ne viskas pavyks, vis tiek bus gerai“, – ne kartą yra sakęs meras, kuris kurorte nepradėjo nė vieno projekto pats to neišbandęs.

Pradžioje mero darbas jam atrodė nuobodokas. Į savivaldybę 34 metų R.Malinauskas įžengė net ne savo noru. Jis buvo įrašytas tuo metu dar Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) rinkimų sąraše 6-as ar 7-as, bet tai buvo pirmieji rinkimai, kai žmonės galėjo reitinguoti partijų sąrašus.

[[ge:lrytas:lrytas:33806263]]

Ne tik Druskininkuose, bet ir visoje Lietuvoje žinomo Grūto parko įkūrėjo Viliumo Malinausko (82 m.) sūnus surinko daugiausia balsų ne tik partijos sąraše, bet ir iš visų rinkimuose dalyvavusių kandidatų.

Nenorėdamas nuvilti už jį balsavusių žmonių R.Malinauskas sutiko tapti kandidatu į merus, o tuometė taryba jį išrinko kone vienbalsiai.

[[ge:lrytas:lrytas:37052369]][[ge:lrytas:lrytas:36095706]][[ge:lrytas:lrytas:36431011]]

„Tuomet daugiausia dirbo jau šviesaus atminimo Justinas Karosas ir kiti tarybos nariai, o aš, 34 metų jaunuolis, nuolat žiūrėdavau į laikrodį ir laukdavau, kada baigsis pasitarimas ir galėsiu grįžti namo, į garažą, ir ruoštis varžyboms“, – apie tuomet visai nežavėjusią politiką pasakojo R.Malinauskas.

Nuo 30 iki 40 metų R.Malinausko gyvenimas buvo verslas ir automobilių sportas. Per keletą metų jis tris kartus tapo Baltijos šalių čempionu ir gavo sporto meistro vardą.

„Nežinau, kiek laiko dabar reikia tiems vardams ir titulams pasiekti, bet tuomet nedaug kam taip pasisekdavo“, – apie savo pomėgį, su kuriuo teko atsisveikinti, pasakojo R.Malinauskas.

Vadovaujant savivaldybei automobilių sportui nebeliko laiko, toliau tuo užsiimti nebuvo įmanoma ir dėl mero atlyginimo.

Iki tol pelningai dirbusi jų šeimos įmonė turėjo trijų automobilių komandą, išlaikė krepšinio klubą, rėmė daug kultūros renginių.

„Turbūt nebuvo nė vienos dienos, kad kas nors neateitų ir nepaprašytų paremti“, – prisiminė verslą į politiką iškeitęs R.Malinauskas.

Tuomet nuo 40 metų prasidėjo kelionių laikas – su šeima kemperiu R.Malinauskas apkeliavo visą Europą, Skandinavijos šalis. O dalis to, ką matė keliaudamas po pasaulį, atsirado ir Druskininkuose.

Vienas pirmųjų ir didžiausių projektų buvo vandens parkas. 2000 metais tarybos nariams buvo sunku papasakoti, kad vandens parkas – tai ne vienas, o daug baseinų, ne viena, o daug pirčių ir dar visokių pramogų. Paprasčiau buvo išsinuomoti 54 vietų autobusą, į kurį susėdo beveik visa taryba ir savivaldybės administracija, ir nuvažiuoti į Vokietiją.

Važiuojant autobuse pasklido žinia, kad, norint pajusti tikrą malonumą, į pirtis teks eiti be maudymosi drabužių. Todėl artėjant prie vandens parko kuklesnės moterys gurkštelėjo iš ratu keliavusios stiklinės, o besimėgaujant vandens pramogomis vienas vyrų paklausė: „Mere, ar mes nepatekome į kokią avariją? Nes jaučiuosi kaip rojuje.“

Kai tarybos nariai pamatė, kas yra vandens parkas, savivaldybė paskelbė jo statybos konkursą.

„Jį laimėjusi gerai žinoma architektų kompanija sukūrė projektą, kurį buvo galima išmesti į šiukšlių dėžę. Tačiau kiti buvo dar blogesni“, – prisiminė kurorto meras.

[[ge:lrytas:lrytas:37677987]]

Tais laikais konkurso laimėtojams dar buvo leidžiama daryti pakeitimus. Į Vokietiją teko vežtis ir juos.

„Po apsilankymo trečiame Vokietijos vandens parke architektas Kęstutis Kisielius atsiprašė, pažadėjo pakeisti savo pasiūlymą ir pradėjo projektuoti tai, ką mes dabar turime“, – pasakojo R.Malinauskas.

Per pietų pertrauką jis apsiaudavo guminius batus, užsidėdavo šalmą ir eidavo apžiūrėti, kaip statomas kurortui itin svarbus objektas.

Vieno tokio apsilankymo metu, kai darbų pabaiga dar net nekvepėjo, norėdamas paskubinti statybininkus meras pajuokavo, kad artėjantį savo gimtadienį norėtų atšvęsti baseine. Statybininkai pasistengė.

„Dar net sienos nebuvo nutinkuotos, o jie išklojo baseiną plytelėmis, prileido vandens ir pakvietė mane į gimtadienį. Neliko nieko kito, kaip sušokti į tą baseiną, nors vanduo net nebuvo pašildytas“, – pasakojo meras, o vietos laikraščiai kitą dieną paskelbė: „R.Malinausko gimtadieniui atidarytas vandens parkas.“

[[ge:lrytas:lrytas:37677975]]

Moderni „Snow Arena“ ir slidinėjimo trasos taip pat nebuvo sugalvotos sėdint kabinete prie stalo. Šis projektas merui kainavo nutrauktas sausgysles ir raumenis.

Prieš rengdami Druskininkuose slidinėjimo trasas savivaldybės darbuotojai aplankė panašius objektus kitose Europos šalyse ir, žinoma, viską norėjo išbandyti patys. Su tuomečiu savivaldybės Investicijų skyriaus vedėju Algirdu Svirsku slidinėjantį merą bandė sudrausminti apsaugos darbuotojai – liepė užsidėti šalmus.

Nors vyrai ir taip jau ruošėsi palikti trasą, užsidėję šalmus nusprendė nusileisti dar kartą, negana to, pašokinėti ir per trampliną.

Tačiau šokdamas per trampliną meras pataikė į snieglentininkų išmuštą duobę: „Viena slidė nulėkė, o aš taip trenkiausi šonu, kad kurį laiką negalėjau net oro įkvėpti ir pajutau baisų kojos skausmą. Per visą šlaunies ilgį iššoko didžiulis gumbas.“

Iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai svečią norėjo vežti į ligoninę, bet R.Malinauskas raštu atsisakė ten vykti, nes pats vairavo mikroautobusą, kuriuo važinėjosi Lietuvos delegacija.

„Sugrįžęs nakvoti į viešbutį Briuselio centre aš visą naktį rėkiau iš skausmo ir įsivaizdavau, kaip ryte mane kolegos neš į lėktuvą, nes pats nebepaeisiu. Tačiau rytą šiek tiek atsigavau, sugrįžau į Druskininkus ir šlubuodamas dar vaikščiojau į darbą, bet gumbas ant kojos nemažėjo“, – pasakojo meras.

[[ge:lrytas:lrytas:37677983]]

Po kelių dienų jis vis dėlto nusprendė per pietų pertrauką nuvažiuoti į ligoninę ir tikėjosi netrukus vėl grįžti į darbą.

„O, vaikyti! Ten paaiškėjo, kad raumuo nutrūkęs, o sausgyslės per tas dienas sutrumpėjo. Kelias dienas praleidau ligoninėje kęsdamas beprotišką skausmą, nes ištempus sutrumpėjusias sausgysles koją pradėjo sukti iš sąnario“, – prisiminė R.Malinauskas.

Jis pats išbandė ir vėjo tunelį, kuris vienu metu laikinai buvo pastatytas Vilniuje, šalia prekybos centro „Ozas“. Lįsti į tunelį nenorėjo niekas, tačiau R.Malinauskas drąsiai užsidėjo šalmą, apsivilko kombinezoną ir lydimas instruktoriaus išbandė daug atidumo reikalaujančią pramogą.

Tačiau vėjo tunelis Druskininkuose neatsirado dėl problemų, susijusių su žemės sklypu, be to, ir patys investuotojai apskaičiavo, kad Lietuvoje per mažai žmonių ir toks projektas neatsipirktų.

Daugybę pramogų ir sporto šakų išbandžiusiam vyrui nepatiko tik snieglentė: „Kažkoks absurdas ir nesusipratimas. Susirakinau pats sau kojas, kelis kartus nusileidau, nusiėmiau tą lentą ir supratau: tai tikrai ne man.“

[[ge:lrytas:lrytas:37677981]]

Atsisveikinęs su automobilių sportu 40-metis politikas nenurimo – panoro skraidyti. Paluknyje, Trakų rajone, jis su draugu Laimiu Pečiukevičiumi pasisamdė instruktorių ir abu važinėdavo mokytis skraidyti. Dar nebaigę kursų vyrai nuvyko į Lenkiją ir nusipirko skraidykles.

Išbandę jas su instruktoriumi jie įsitikino, kad viskas veikia gerai.

Kitą dieną R.Malinauskas nutarė paskraidyti vienas. Jo bičiulis su instruktoriumi jau judėjo į kilimo taką, o meras – iš paskos. Susikalbėti trukdė didelis triukšmas ir šalmai, todėl vyrai bendravo gestais. Instruktorius nusišypsojo, bet nepasakė „ne“.

„Nepasakė „ne“, vadinasi, galima skristi, o nepasakė „taip“, nes nenori prisiimti atsakomybės“, – tąkart pagalvojo druskininkietis ir įsibėgėjo.

Nors pilotas manė, kad jau viską moka, nežinojo, jog lengva skraidyklė vienaip juda, kai ja skrenda du vyrai, ir visai kitaip, kai joje sėdi vienas žmogus. Kad nedaug praktikos turintiems pilotams ant sėdynės padedamas maišas smėlio, jis sužinojo kur kas vėliau. O iki to viskas buvo taip: „Pakylu. Niekas nepavyksta, blaško, mėto.

Apskridau ratą aplink Paluknį, matau – jie jau nusileidę, instruktorius žiūri į dangų ir rūko. Aš parskrendu ir nepataikau į taką – nuneša vėjas.

Tuomet prisiminiau tik vieną dalyką: jei kas nors nepavyksta, „gazo“ – ir į dangų. Taip ir padariau. O tada visas gyvenimas prabėgo – prisiminiau viską nuo vaikystės, ko nepadariau, kam buvau kuo nusikaltęs.

Galvoje sukosi tik viena mintis: „Ričardai, kam tau šito reikia? Kas dabar iš tavęs liks – visiškas blynas?“

Tada supratau dar vieną dalyką: čia ne automobilis, negali sustoti šalikelėje, kam nors paskambinti ir pasitarti. Čia esu visiškai vienas ir viskas priklauso tik nuo manęs. Bandžiau susitvardyti, susitvardžiau, o apačioje cigarečių dūmai tik tirštėjo. Apskaičiavau, kiek tuomet nepataikiau, ir nutūpiau. Gal ir ne visai idealiai, bet nutūpiau.“

R.Malinauskas prisiminė, kad tądien instruktorius ant jo šaukė taip, kaip dar niekas gyvenime nebuvo rėkęs, o baigęs sušuko: „Viskas, mokymai baigti!“ Mokiniui pradėjus aiškinti, kad už viską atsakingas tik jis pats, mokytojas truputį atlyžo: „Važiuokite namo, šiandien mokymai baigti.“

Kitąkart į aerodromą atvažiavęs R.Malinauskas iš instruktoriaus išgirdo tik tiek: specialiste, skrisk. Iš Paluknio į Druskininkų aerodromą L.Pečiukevičius skrido su instruktoriumi, o R.Malinauskas – vienas.

Ilgas skrydis baigėsi be nuotykių, o vaizdus virš Merkio R.Malinauskas prisimena iki šiol. Jį skraidyti išmokęs instruktorius po kelerių metų žuvo, o meras dar kurį laiką savaitgaliais pakildavo virš miškų, apžiūrėdavo, kur yra šiukšlių, todėl pirmadieniais atėjęs į darbą žinodavo, kur nusiųsti tvarkdarius.

Iš padangių į Druskininkus meras dairėsi neilgai – skraidyklei laikyti kurorte nebuvo tinkamų sąlygų.

Daugybę dalykų išbandęs R.Malinauskas teigia, kad bėgant metams nepasikeitė tik viena – jo meilė gamtai ir medžioklei.

„Esu medžiotojas, o ne mėsininkas – man tai yra du skirtingi dalykai. Medžiotojas yra tas, kas sėdi bokštelyje pusvalandį, valandą ar kelias, stebi ir vertina žvėrį, ar jis yra medžiotinas dėl selekcijos, amžiaus ir kitų dalykų. Tas, kas šauna į tai, ką pamato, yra mėsininkas“, – paaiškino R.Malinauskas ir vieną po kito ėmė pasakoti medžioklės nuotykius, kurių daugybė, nes į jas su tėvu jis pradėjo vaikščioti nuo penkerių metų.

[[ge:lrytas:lrytas:37677986]]

Viena sunkiausių medžioklių buvo Rusijoje, Permės srityje, į kurią Druskininkų meras išsiruošė per atostogas. Į miškus, kur galima medžioti tetervinus ir kurtinius, lietuviai nuvažiavo anksti pavasarį, kai buvo daug pažliugusio sniego.

Eiti juo buvo sunku ne tik todėl, kad koja iškart prasmenga į minkštą sniegą, bet ir dėl to, kad prie kurtinio galima priartėti tik tuomet, kai jie gieda savo giesmę ir nieko aplink negirdi. Vos tik kurtinys nutyla, per sniegą klampojantis medžiotojas turi sustoti ir sustingti.

Vienas R.Malinausko sektas kurtinys nuskrido, bet tiesiai virš galvos atskrido kitas. Laimikis vienoje rankoje, šautuvas – kitoje, o iki automobilio – maždaug 3 kilometrai.

„Šautuvą teko vilkti iš paskos, nes jei būčiau užsidėjęs ant pečių, kiekviename žingsnyje būčiau smigęs iki juosmens. Dedi koją, meti per save tą kurtinį, tada – šautuvą, vėl dedi koją ir vėl smingi. Priekyje eina vedlys, bet nieko nešti nepadeda.

Kol nusigavau iki mašinos, maniau, kam man tas kurtinys ir ko aš čia iš viso ėjau“, – pasakojo R.Malinauskas, tądien sumedžiojęs kurtinį, du tetervinus ir kelias slankas.

Jau šešerius metus Druskininkų meras medžioti neina vienas. Šiuo pomėgiu užsikrėtė jo sutuoktinė Vaida (40 m.), savo kantrybe stebinanti net patyrusį medžiotoją R.Malinauską.

Nors medžioklės plotuose įrengti patogūs bokšteliai, prasidėjus žvėrių rujai medžiotojai sėdi ant vadinamųjų kopėčių. V.Malinauskienė ant kopėčių lentelės tyliai ir ramiai gali sėdėti ir stebėti žvėris net po keturias valandas.

Medžiojantys sutuoktiniai jau ne kartą įsitikino, kad žvėrys – labai protingi, ypač tie, kurie dėl savo amžiaus jau laikomi trofėjiniais, o jiems sumedžioti reikia specialaus leidimo.

R.Malinauskas prisiminė, kaip jam pavyko pergudrauti elnią, kurį ilgą laiką stebėjo per medžioklės plotuose įrengtą vaizdo kamerą: „Jei nesėdžiu bokštelyje, elnias ateina, atsisėdu – nebeateina. Vienu metu matau, kad elnias stovi gal 15–20 minučių nekrustelėdamas ir žiūri tiesiai į bokštelio langą. Vadinasi, mėnulio šviesoje jis mato, kad langas uždarytas, ir supranta, jog viduje nieko nėra.“

Tačiau patyręs medžiotojas nenorėjo būti kvailesnis už elnią ir ėmėsi gudrybių: „Grįžęs namo paėmiau maisto plėvelę, ištempiau tarp dviejų pagaliukų, o per vidurį pasidariau skylutę.

Nusivežiau į mišką, varžtais priveržiau prie bokštelio ir per skylutę aš tą elnią sumedžiojau. Jo ragai dabar kabo mano terasoje ant židinio.“

Apie medžioklę kurorto meras galvoja net poilsiaudamas paplūdimyje. Kartą sugalvojo, jog jam reikėtų gero medžioklės bokštelio, kad matytų jaunuolynuose besiganančius elnius.

„Jaunuolynai – aukšti, tokių ilgų kopėčių nepastatysi, o jei užlipsi, nusiversi. Tuomet nusipirkau iki 16,5 metro keliantį statybininkų bokštelį, nudažė jį žaliai, o parsivežę abu su žmona virinome, siuvome brezentą su užtrauktukais, prisitvirtinome dvi biuro kėdes. Dabar galime abu sėdėti ir dairytis iš 16 metrų aukščio“, – pasakojo aistringas medžiotojas.

R.Malinauskas gerokai patobulino ir Vokietijoje, turizmo ir medžioklės parodoje, įsigytą bokštelį. Kad lipti į viršų netrukdytų medžių šakos, prie jo pritvirtino nedidelį pjūklą, tačiau su kuprine ir šautuvu kopti į viršų taip pat buvo sunku, o palikus juos ant žemės nebūtų kam paduoti.

„Nusipirkau šunims vedžioti skirtą 8 ar 10 metrų automatinį pavadėlį, prisitvirtinau prie bokštelio ir užlipęs pasikeldavau daiktus“, – nedideliu išradimu džiaugėsi meras.

Jam yra tekę konstruoti ir daug sudėtingesnius dalykus. „Jei sugalvoju, kad man reikia kokio nors daikto, negaliu ramiai gyventi, kol jo neturiu. Nors kartais jį panaudoju tik kartą ar kelis ir suprantu, kad tai kainuoja ir pinigų, ir laiko, vis tiek reikia“, – tvirtino meras, vieną dieną sumanęs sukonstruoti pirtį ant ratų, kurioje tilptų visi tarybos nariai.

Nusipirkęs seną vilkiką-šaldytuvą jis išpjovė priekinę sieną, išardė šaldymo agregatus ir padarė 12 žmonių skirtą pirtį su priepirčiu, dušo kabinomis, virtuvėje pastatė uosinius baldus. Mašinos gale jis įrengė salę, kur gali švęsti 25 žmonės. „Išvykų su kolegomis nebuvo daug, bet svarbiausia – padariau“, – džiaugėsi laisvalaikiu meistru tampantis politikas.

Įkopęs į 6-ąją dešimtį R.Malinauskas aistringai griebėsi to, kam sakė „niekada“, – gaminti maistą.

Naują aistrą atradęs vyras dabar bandė suskaičiuoti, kiek turi krosnių ir kepsninių: kazanas, tandyras, stalas, kurio viduryje dega laužas, picų krosnis, dar keletas vis dar neišbandytų.

„Kai išeisiu į pensiją ir neturėsiu iš ko gyventi, su žmona Vaida savo namų terasoje atidarysime restoraną“, – ateities planus dėstė Druskininkų meras.

Jis stebisi, kad žmonos gaminami patiekalai visada išeina vienodo skonio, o jo – kiekvieną kartą skirtingi: „Aš kiekvieną kartą dedu tai, ką turiu po ranka, ir kas, man atrodo, ten turėtų tikti.“

Gardžiais patiekalais, pagamintais tik pagal savo receptus, garsėja ir jo tėvas. Nors ilgą laiką R.Malinauskui maisto ruošimas atrodė tik laiko švaistymas, jis mano, kad šį pomėgį paveldėjo iš tėvo: „Kai anuomet baisiais Lenkijos keliais važiuodavome iš savo verslo partnerių Vokietijoje, tėvas jau imdavo svarstyti, ką gamins grįžęs namo. Man būtų užtekę užkąsti lašinių ir eiti miegoti, bet negalėjome neragauti.“

[[ge:lrytas:lrytas:37677979]]

Kartą per metus, per Vietos savivaldos dieną, mero virtos sriubos gali paragauti visi Druskinininkų gyventojai. Mero sriuba jau tapo šios šventės tradicija, o savo tradicinei kopūstienei R.Malinauskas ruošiasi kelias dienas.

„Iš anksto reikia marinuoti mėsą, šonkauliukus, vėliau ją apkepti, geriausia ant laužo, kaip šašlykus. Atskirai kepamos dešrelės, morkos ir svogūnai, dedama daug garstyčių.

Kad kopūstai nebūtų aitrūs, juos pirmiausia reikia nuplikyti verdančiu vandeniu, o sriubos rūgštumas ir aštrumas reguliuojamas adžikos padažu ir kitais priedais“, – sriubos receptą atskleidė R.Malinauskas.

Meras turi ir savo firminį padažą, kuriuo gardina tik keptas doradas. Panašų patiekalą jis ragavo per atostogas viename Tailando restoranų, o grįžęs maišė ir derino kelis padažus bei prieskonius, kol išėjo kažkas panašaus.

Druskininkų tarybos narius ir kitus svečius R.Malinauskas dažnai kviesdavosi į savo senelės sodybą Latežerio kaime netoli Druskininkų.

Ten įvyko ir garsioji talka, per kurią tarybos nariai nešė akmenis, dėjo į atstatytą krantą, po to kepė šašlykus, kaitinosi prie upės pastatytame pirties kubile.

Tačiau kitame krante, krūmuose, tupėjo žurnalistai ir netrukus pasklido informacija, esą meras upę užvertė akmenimis, o jo pagalbininkai buvo išvadinti vandalais.

Netrukus prokurorai ėmė reikšti priekaištus, kad namas stovi per arti upės – nėra 5 metrų nuo kranto, ir prasidėjo teismų procesai.

„Tai tradicinis Dzūkijos kaimas. Eidamas per jį suskaičiavau, kad tokiu pat atstumu nuo upės stovi septyni namai, bet prokurorai atsakė, jog jiems trūksta pajėgų visus sukontroliuoti.

Svarbiausia – kontroliuoti mane“, – atsiduso meras, prieš kelias dienas išgirdęs ir dar vieną teismo nuosprendį – jis pripažintas kaltu dėl korupcijos bandant išsaugoti Vijūnėlės dvaru pavadintą pastatą. Daug triukšmo sukėlęs pastatas prie Vijūnėlės tvenkinio jau nugriautas, o sodyba Latežeryje turi naujus šeimininkus.

„Po visų puolimų ir teismų ta sodyba pasidarė nebemiela. Dar porą metų nuvažiuodavau žolės nupjauti, o galiausiai pardaviau. Pas dabartinį savininką kartais užsuku į svečius“, – pasakojo R.Malinauskas, slogias mintis vėl vydamas pasakojimais apie naujus projektus.

Iš Druskininkų autobusų stoties kils oro balionas, Nemunu plauks laivai, kada nors banguos dirbtinė jūra, kurioje bus plaukiojama vandens slidėmis ir banglentėmis. Meras jas jau išbandė. Balandžio 22-ąją R.Malinauskui sukako 60 metų – tuo netiki niekas, net jis pats.

2004 metais prezidentas Valdas Adamkus R.Malinauskui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

2000 metais buvo išrinktas Druskininkų meru ir be pertraukų šias pareigas eina iki šiol.

2022 metais R.Malinauskas išleido biografinę knygą „Jau laikas“.

2019 metų rugpjūtį susituokė su trečiąja žmona Vaida.

[[ge:lrytas:lrytas:37677972]]

Trys žmonos, penki vaikai

R.Malinauskas vedė tris kartus, tačiau džiaugiasi, kad su visomis savo gyvenimo moterimis iki šiol palaiko gerus santykius.

Su visomis trimis žmonomis jis susilaukė vaikų, trys iš jų – jau suaugę. Vyriausioji dukra Evelina gyvena Druskininkuose, augina du vaikus, sūnus Tomas dirba JAV kompanijoje iš Airijoje esančio biuro, dukra Sandra įsikūrė Klaipėdoje ir augina sūnų.

Trylikametis sūnus gimęs tą pačią dieną kaip ir tėvas – balandžio 22-ąją. Nors sklandė gandai, kad sūnaus gimimas buvo paankstintas ar pavėlintas pasitelkus medikamentus, viskas įvyko natūraliai. Tą pačią dieną kaip ir tėvas gimęs berniukas gavo ir jo vardą, buvo pavadintas Ričardu.

Mažiausiai Viktorijai liepos mėnesį sukaks 4 metai.

Druskininkų merui Ričardui Malinauskui avantiūra baigėsi sunkia trauma: „Visą naktį rėkiau iš skausmo“