Šilutėje gyvenanti Rita Subačienė (61 m.) yra tikras pavyzdys, kad niekada nevėlu rasti savo pašaukimą. Sulaukusi aplinkinių palaikymo, moteris ryžosi atverti kūrybos duris – ėmė kepti įspūdingus meduolius, kuriuos gaila net valgyti.

„Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Taip nutiko ir man. Dabar meduolių kepimas yra pagrindinė mano gyvenimo veikla“, – nusišypsojo pašnekovė.

Aplinkiniai skatino išnaudoti talentą

Pasak šilutiškės, kūrybinis polinkis širdyje kirbėjo nuo vaikystės. „Visa tai turbūt perėmiau iš močiutės. Ji buvo labai meniška ir gražiai piešė“, – sakė R.Subačienė.

[[ge:lrytas:lrytas:30875605]]

Moteris visada mėgo užsiimti meniškomis veiklomis, mokykloje buvo laikraščio redaktorė. Kadangi svajojo tapti braižybos mokytoja, tobulinti gebėjimus nusprendė pasirinkdama dailės mokslus. Tačiau gyvenimas pasuko visai kita linkme – daugiau kaip trisdešimt metų ji dirbo administracinį darbą.

Artimųjų rate R.Subačienė jau seniai buvo žinoma kaip meniška ir kūrybinga siela, tad nenuostabu, kad dažnai sulaukdavo pasiūlymų pasinerti į konditerijos pasaulį.

[[ge:lrytas:lrytas:36534069]][[ge:lrytas:lrytas:35225155]][[ge:lrytas:lrytas:35461636]][[ge:lrytas:lrytas:36621315]]

„Kartą vienas pažįstamas man pasakė: „Ar nepagalvoji, kad įžeidinėji Dievulį? Jis tau davė tokias rankas, o tu jomis visai nesinaudoji“, – prisiminė ji.

Šie žodžiai moteriai įstrigo ilgam ir paskatino permąstyti, ką iš tiesų norėtų veikti. Kaip pasakojo šilutiškė, konditerija ilgai buvo slaptas jos hobis, bet kūrybinis kelias prasidėjo nuo visai kitos srities. Išėjusi iš ilgamečio darbo, R.Subačienė ėmė skutinėti margučius.

Kiek vėliau atsirado įkvėpimas laisvalaikiu kurti paveikslus grafikos tema ir tik prieš penkerius metus meninis impulsas persikėlė į virtuvę, kur gimė pirmosios spalvingos meduolių kompozicijos. Moters teigimu, jeigu ne artimųjų palaikymas, ji niekada nebūtų pasvajojusi apie šio verslo pradžią.

„Žengti šį žingsnį labiausiai padrąsino sesė Daiva, kuri gyvena Airijoje ir pati kepa nuostabius tortus. Ji sakė, kad eičiau, daryčiau. Tada ir aš patikėjau savimi“, – atskleidė R.Subačienė.

[[ge:lrytas:lrytas:37991460]]

Šilutiškė – trijų vaikų mama ir močiutė. Sūnūs jau gyvena savarankiškai, o jauniausioji dukra šiuo metu studijuoja.

Dešimtmetė anūkė Daniela – ne tik didžioji moters pagalbininkė, bet ir kritikė, kuri pasako, kada gražu, o kada reikia šį bei tą pataisyti.

„Jei ką nors gaminu specialiai jai, stengiuosi atsižvelgti į jos pomėgius. Kartą darėme meduoliukus riedučių tema“, – šypsosi pašnekovė.

Jaudulio kupina verslo pradžia

Šilutiškė niekada nelankė specialių kursų, visko pati išmoko nuo nulio. Eksperimentus sekė dešimtys kilogramų sugadintų produktų, bet galiausiai pavyko atrasti tinkamus receptus.

Reikalingų patarimų ir žinių taip pat suteikė ir sesuo, kuri ne vienerius metus sukasi konditerijos srityje. „Sesė yra tikra mano mokytoja, nors ir jaunesnė už mane“, – nusišypsojo šilutiškė.

Tiesa, nors R.Subačienė tiki, kad daug ko galima išmokti, anot jos, kūryboje vien žinių nepakanka – būtina turėti kūrybinę gyslelę.

„Jeigu neturi bent lašo talento, sunku į darbą įdėti širdį. Aš turbūt net nebūčiau pradėjusi šios veiklos, jei nemokėčiau piešti“, – svarstė ji.

Mintimis sugrįždama į pačią pradžią, pašnekovė pasakojo, kad lengva nebuvo. Didžiausias iššūkis buvo ne gaminimas, o savo gaminių pristatymas kitiems.

„Aš esu nebloga vadybininkė, galiu daug ką parduoti, bet patikėkite manimi – parduoti tai, ką sukūrei savo rankomis, atiduoti vertinimui savo kūrinį, yra visai kas kita“, – su šypsena sakė ji.

[[ge:lrytas:lrytas:37991848]]

R.Subačienė iki šiol prisimena, kaip nedrąsiai laukė pirmųjų užsakymų, kurie netrukus ėmė plūsti vienas po kito.

„Facebook“ buvo ta vieta, kur galėjau parodyti, ką darau. Stengiausi viską gražiai nufotografuoti, pateikti estetiškai. Kiek daug buvo jaudulio, kol laukiau pirmųjų reakcijų, pirmo klausimo: „Ar parduodate?“ Žmonių žinutės ir pagyrimai leido dar labiau patikėti savo jėgomis“, – kalbėjo auksarankė.

R.Subačienė nuolat stengiasi tobulėti. Socialiniai tinklai, anot moters, pasitarnauja ne tik kaip ryšio su klientais kanalas, bet ir vieta, kur gali pasisemti idėjų.

„Jeigu pamatau įdomesnį receptą, visada išbandau, patobulinu pagal save. „Facebook“ grupėse dažnai paskaitau patarimus, pažiūriu, kuo moterys dalinasi. Kartais pabandau ir kokį nors torčiuką iškepti, bet tortai – ne mano sritis. Nors, kaip ir sakiau, niekada nesakyk niekada“, – šyptelėjo šilutiškė.

[[ge:lrytas:lrytas:37991446]]

Alternatyva gėlėms – meduolinės puokštės

Kaip pasakojo moteris, meduolių kepimas – kruopštus ir daug laiko reikalaujantis procesas, kuris vyksta etapais: nuo tešlos ruošimo iki paskutinio glajaus potėpio.

„Sunku pasakyti, kiek valandų tam skiriu, bet vienu prisėdimu visko tikrai nepadarysi. Pirmiausia darau tešlą, ji turi pastovėti per naktį. Tada gaminu trafaretus, pati pjaustau formeles pagal piešinukus.

Kitą dieną kepu meduolius, bet ir jie turi pastovėti, tad dekoravimą pradedu dar po paros. Glajaus užliejimo technika taip pat skiriasi ir užima laiko: vienas lapelis gali būti iškilęs, kitas – su raukšlele“, – dalijosi R.Subačienė.

Ji veiklą pradėjo nuo paprastų meduoliukų, bet greitai įgudo ir ėmė dekoruoti kepinius įvairiomis technikomis. Viena iš labiausiai jos mėgstamų formų – vadinamieji „nėrinukai“, kuriuos ant meduolių moteris piešia ranka, be jokio trafareto. „Juos darydama aš medituoju. Labai mėgstu tą procesą“, – sakė auksarankė.

[[ge:lrytas:lrytas:37991452]]

Ypatingo klientų dėmesio sulaukia meduolinės puokštės, kurios iš pirmo žvilgsnio primena tikras gėles. Tik įsižiūrėjus paaiškėja, kad šios margaspalvės ramunės, našlaitės ir žali lapeliai ne kas kita, kaip kruopščiai dekoruoti meduoliai.

Anot pašnekovės, tai ne tik vizualiai įspūdinga, bet ir praktiška dovana. Skanėstai ilgai išlieka, gali tapti alternatyva įprastoms gėlėms.

Taip pat ji dažnai kuria teminius meduolių rinkinius – Kalėdoms dekoravo snaiges su užrašytais linkėjimais, o Velykoms pasiūlė edukacinius rinkinukus vaikams, kad jie patys galėtų glajumi nuspalvinti meduolius.

Atsiliepimus skaito su ašaromis akyse

Visi meduoliukai – rankų darbo, pagaminti iš kokybiškų produktų, be cheminių priedų. „Viskas ekologiška – naminis medus, sviestukas, geros kokybės miltai. Glajui baltymą sterilizuoju, naudoju citrinos sultis, cukraus pudrą“, – pasakojo R.Subačienė.

Jos rankų darbo skanėstus atranda vis daugiau žmonių: meduoliukai keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų – į Ameriką, Norvegiją, Vokietiją, net Vietnamą. Paragavę unikalių skanėstų, klientai negaili auksarankei gražių žodžių.

„Žinutes dažnai skaitau su ašaromis akyse. Man klientų atsiliepimai užaugina sparnus“, – jautriai kalbėjo ji.

[[ge:lrytas:lrytas:37991448]]

Pokalbio metu šilutiškė prisiminė ypatingą momentą, kuris jai įstrigo ilgam. Vyresnio amžiaus klientė, pamačiusi „nėriniais“ dekoruotus meduolius, susigraudino.

„Ši močiutė paklausė, kas tai. Aš paaiškinau, kad meduoliukai, kurie puikiai tiks prie arbatos. Ji paėmė mano rankas ir pasakė: „Vaikeli, tokio grožio dar nemačiau.“ Jos skruostais riedėjo ašaros. Tada jau verkėme abi“, – dalijosi R.Subačienė.

Norinčių įsigyti šilutiškės meduolių tikrai netrūksta, o prieš šventes moteris sukasi kaip bitutė. Vien gruodį ji sunaudojo 138 kilogramus tešlos.

Moteris neslepia – mėnesiai, kai darbo turi daugiau nei įprastai, pareikalauja nemažai jėgų. Tačiau ją motyvuoja noras nenuvilti klientų, o taip pat ir finansinės atsakomybės. Pastaraisiais metais jos gyvenimą sukrėtė skaudūs išgyvenimai – vyro netekusiai R.Subačienei vienai reikia laikyti visus keturis namų kampus, padėti dukrai baigti mokslus.

Ritos meduoliai džiugina ne tik klientus, bet ir tapo įkvėpimu kitoms moterims. Šilutiškė neslepia nei savo receptų, nei patirties – priešingai, ji mielai dalijasi žiniomis.

„Turiu aplinkoje daug kūrybingų moterų, kurios pradeda kepti ar domisi dekoravimu. Aš visada pasidalinu tuo, ką pati atradau. Man negaila, manau, kad visiems užteks vietos po saule“, – teigė ji.

[[ge:lrytas:lrytas:37991450]]

Tapo „meduolių mokytoja“

Anot R.Subačienės, jos jaunystės svajonės po truputį tampa realybe – ji moterų klube veda edukacijas, kuriose ne tik moko dekoravimo meno, bet ir pasakoja apie meduolių istoriją. Vesti mokymus šilutiškę kviečia ir ugdymo įstaigos.

„Kažkada turėjau tapti mokytoja, o tapau meduolių mokytoja. Vaikai mane taip ir vadina“, – šypsosi ji, prisimindama vasarą, kai dirbo vaikų stovykloje.

R.Subačienė sako turinti dar ne vieną idėją, kurią norėtų įgyvendinti ateityje. Pavyzdžiui, iš meduolių nulipdyti savo miesto centrinę gatvę ir surengti ekspoziciją kultūros centre.

Nors meduolių kepimas moteriai yra tarsi meditacija, ji taip pat skiria laiko poilsiui, kad į darbus kasdien kibtų su nauja jėga. Laisvalaikiu šilutiškė rašo eiles, mėgsta jas skaityti artimų žmonių rate, važinėja dviračiu ir stengiasi būti aktyvi, kuo daugiau judėti.

„Svarbiausia, kad sveikata leistų“, – pasakodama priduria ji.

Paklausta, ką norėtų palinkėti tiems, kurie bijo keisti profesiją, ypač vyresniame amžiuje, ji atsako nedvejodama.

„Svarbiausia yra žengti pirmą žingsnį ir niekada nenustoti tikėti savimi. Nereikia bijoti, kad užsidarys durys – visada atsivers langas, o gal net keturi“, – su šypsena pokalbio pabaigoje sakė R.Subačienė.

Daugiau Ritos kepamų meduoliukų galite pamatyti jos feisbuke.

Pamatę šilutiškės kepamus meduolius ir pravirksta, ir netenka žado: tokį grožį gaila net valgyti