Klaipėdos dramos teatro aktorė, gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ vadovė Simona Šakinytė (40 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Susimąsčiau... Aš pati juk nenusprendžiau gyventi – gimiau ir esu priversta tai daryti: niekur nesidėsiu, ar bus tam įkvėpimas, ar nebus.

Bet man svarbu, kad būtų įdomu. Aš dirbu darbus, kurie man patinka, bendrauju su žmonėmis, kurie man įdomūs ir kurie mane praturtina, keliauju į šalis, kurios mane traukia, auginu šunis, nes be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Niekada nesėdžiu be veiklos. Turbūt tai ir yra mano įkvėpimas nepasiduoti ir nenustoti gyventi.

[[ge:lrytas:lrytas:30652419]]

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Nelygu, kokį dėmesį. Jei tik tam, kad atsisukčiau gatvėje ir nusišypsočiau, užtenka nusišypsoti, visada atsakysiu tuo pačiu. Dar užtenka būti su šunimi: tada irgi mano dėmesys užtarnaujamas nesunkiai.

[[ge:lrytas:lrytas:4320600]]

[[ge:lrytas:lrytas:1379367]][[ge:lrytas:lrytas:23628145]][[ge:lrytas:lrytas:18868078]]

Kuo didesnis šuo, tuo daugiau dėmesio. Mane patraukia tie, kurie skleidžia gerą energiją. Gyvūnai ją skleidžia beveik visada, žmonės – ne taip dažnai, todėl tuos, kurie ją spinduliuoja, pastebiu iškart.

O šiaip mano dėmesį labai patraukia talentas ir pasitikėjimas savimi. Tai gali būti talentas bendrauti, juokauti, talentas savo darbo srityje, nesvarbu – kokioje.

– Koks patinka patiekalas?

– Tas, kuris turi mažai kalorijų ir daug baltymų. Maistas nėra vienas mano gyvenimo malonumų. Man tai matematinis reikalas. Aš maistą renkuosi pagal maistingumo vertę. Ir nevalgau gyvūnų.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Šuns pėdučių.

– Geriausia gauta dovana?

– Otelas, mano šuo. Jis nebuvo man kažkieno padovanotas. Aš pati jį parsinešiau iš prieglaudos laikinai pagloboti, kad rasčiau jam kitus namus, bet tai buvo tas šuo, kuris liko pas mane kaip mano šuo. Jo nebėra jau 9 metai, bet jis vis tiek yra geriausia gyvenimo dovana.

[[ge:lrytas:lrytas:37763042]]

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jame nėra nė vieno išnaudojamo gyvūno. Bet Žemėje mano rojaus, deja, nėra. Mano misija – kiek įmanoma priartinti bent jau savo aplinką arčiau to rojaus.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be juoko. Šiaip mano gyvenime yra daug prasmių, bet aš dažnai pagaunu save galvojančią, kad diena buvo gera, jei aš bent kartą iš širdies juokiausi.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Vedžiodama šunis arba keliaudama. Nemažai žmonių šuns vedžiojimą suvokia kaip darbą. Man tai yra laikas sau, tam tikra terapija, vienintelė man tinkanti meditacija.

Jei reikia rimtesnio poilsio ir persikrovimo, keliauju į užsienį. Lietuva man – darbo laukas. Jei pamatysiu šunį prie grandinės, baigtos bet kokios atostogos, iškart pradėsiu mąstyti, kaip tam šuniui padėti, kaip pakeisti jo likimą. Jokio atsipalaidavimo. O užsienyje net pamačiusi tokį vaizdą suvokiu, kad nieko pakeisti negaliu.

Išjungti tą gelbėtojos mygtuką būtina, kitaip galima perdegti. Perdegti aš nenoriu, noriu likti aiškaus proto, todėl būtinai randu laiko sau ir atsipalaidavimui.

[[ge:lrytas:lrytas:37763037]]

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Šunys. Pirmiausia savo pavyzdžiu, nes mažai šunų turi neigiamų emocijų, dažniausiai jie spinduliuoja džiaugsmą ir draugiškumą. Antra, jie padeda man pabūti su savimi, pagalvoti, paanalizuoti tas savo neigiamas emocijas ir situacijas, kurios sukėlė man tas emocijas, o kartais tiesiog galvoje sukurti kitas situacijas, kuriose dirbtinai išsprendžiu esamą problemą, ir dažniausiai palengvėja.

– Blogiausias įprotis?

– Žaidimai telefone. Siaubelis! Kartais man reikia išjungti mintis, todėl įsijungiu kokį nors galvosūkių žaidimą telefone, o paskui pati ant savęs pykstu, kad švaistau laiką. Nors kartais toks „nusinulinimas“ padeda parašyti geresnį tekstą ar susidėlioti kokią nors gerą mintį, bet mielai šito įpročio atsisakyčiau.

[[ge:lrytas:lrytas:37763038]]

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Italų kalbą. Norėčiau kalbėti daugeliu pasaulio kalbų, nes tai atveria daug galimybių.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Iš pradžių pagalvojau, jog daug ką, bet paskui supratau, kad gal nė vieno, – o jei nusivilčiau?

Kokie garsūs žmonės mane domina? Pirmiausia pagalvojau apie JAV popmuzikos atlikėją Pink (45 m.). Iš to, ką girdžiu jos kūryboje, pokalbiuose, iš informacijos apie ją sprendžiu, kad ji yra stipraus ir savo vertybėms ištikimo, nepataikaujančio, tikro žmogaus pavyzdys.

Mielai pabendraučiau ir su britų aktoriais Tomu Hardy (45 m.) bei Ricky Gervaisu (63 m.), britų dainininku Chrisu Martinu (48 m.), nes man pirmiausia patinka žmonės, kurie vertina gyvūnus kaip asmenybes, ir žmonės, kurie yra tikri.

Bet šiaip iš pagarbos kiekvienam netrukdyčiau jų savo kvietimais į pasimatymus, jie ir taip turi kuo užsiimti.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Dabar kaip tik labai daug apie tai galvoju ir nesugalvoju. Jei būtų įmanoma gyventi iš kelionių, keliaučiau.

– Drąsiausias sprendimas?

– Įsteigti prieglaudą ir tapti jos vadove. Labai didelės atsakomybės reikalaujantis darbas. Daug kas labai nori būti vadovai. O čia toks sunkus darbas, tokia atsakomybė. Ir visiškai nesvarbu, ar sieki pelno, ar vadovauji tokiai organizacijai kaip aš, atsakomybė ir rizika tokios pačios.

Esi atsakingas už savo darbuotojus, kad užtektų pinigų algoms (o kur dar kitos išlaidos), kad tik nesusižeistų darbo metu ar po jo, kad tik nesusirgtų visi vienu metu, nes darbas negali sustoti, o kur dar įsiklausymas į kiekvieno poreikius, savo vizijos išsakymas. Niekada nenorėjau būti vadove, o tapau per vieną dieną. Nesigailiu, nes manau, kad mano prieglauda veikia puikiai. Laikau tai tikrai drąsiu savo sprendimu.

[[ge:lrytas:lrytas:37763041]]

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Man beveik kasdien nutinka įsimintinų nuotykių. Visiškai nesugalvoju kokio nors vieno. Man kiekviena kelionė yra nuotykis, kiekvieno gyvūno pasikeitęs gyvenimas, kiekvienas aplankytas koncertas, kiekvienas išspręstas rimtas klausimas, kiekvienas suvaidintas spektaklis.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Daug tuščios vietos.

– Mėgstamiausias posakis?

– Maniau, kad šitie du: „Reikia pradėti nuo savęs“ ir „Kokybė svarbiau nei kiekybė“, bet paklausiau draugių. Pasirodo, jos su manimi sieja posakį: „Vienu šūviu dvi lėkštės.“

Negaliu pakęsti originalaus posakio varianto (daugelis posakių, susijusių su gyvūnais, man labai nepatinka), tad šitą perdariau į tokį, kurį mielai vartoju. Ir dabar galvoju, kad gal jis tikrai labiausiai tinkamas, nes man visai patinka tokios situacijos, kai vienu ėjimu gali padaryti du dalykus.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Iškart pagalvojau apie „Forestą Gampą“. Turiu daug mėgstamų filmų ir knygų, bet jei Forestas išniro pirmas, tada – šitas filmas. Galėčiau jį žiūrėti bet kada, nesvarbu, kokia nuotaika, koks metų laikas ir kad jau šimtąkart jį mačiau.

Jis gilus, bet aiškus ir padarantis tave šiek tiek geresnį. Bent jau mane.

[[ge:lrytas:lrytas:37763040]]

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Tik „cruelty free“ (liet. „be žiaurumo“), t.y. draugišką gyvūnams. Visada tikrinu, ar buvo testuota su gyvūnais, ar ne. Nesvarbu, kiek kosmetika išreklamuota, kiek ji kam nors padėjo užsiauginti blakstienas, išlyginti raukšles ar atgaivinti plaukus, jei gaminant ją buvo atliekami bandymai su gyvūnais, tokios nepirksiu nė už ką.

– Meilė – tai...

– ... gebėjimas pasidžiaugti kito laime, net jei ta laimė niekuo nesusijusi su tavimi. Galbūt klystu, bet man atrodo, kad kai myli, tam žmogui (ar gyvūnui) linki laimės, net jei tą laimę jis patirs su kuo nors kitu, ne su tavimi.

Ir dar man meilė yra laisvės suteikimas: laisvės būti savimi, patirti gyvenimą, išreikšti save, patirti įvairiausius jausmus, tiesiog gyventi. Jei ką nors myliu, pagrindinis mano tikslas yra nevaržyti to žmogaus ar gyvūno. Mano meilė vienodai stipri tiek gyvūnui, tiek žmogui. Skirtinga, bet tokia pat stipri.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Negaliu jiems pasakyti, kaip turėtų, bet žinau, kaip norėčiau. Pirmiausia norėčiau, kad prisimintų mane kaip nuoširdų žmogų, turintį tvirtą nuomonę apie dalykus, kurie man svarbūs.

Ir, aišku, kaip žmogų, šalia kurio visada yra šuo. Šito aš, ko gero, neišvengsiu ir labai tuo džiaugiuosi. Aš esu šuns žmogus ir tuo didžiuojuosi.

Gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ vadovė Simona Šakinytė: „Aš pati juk nenusprendžiau gyventi“