Jeigu būsite Šiauliuose ir jums prireiks taksi paslaugų, galite patekti į Gitanos Valiūkienės (55 m.) automobilį. Linksmą, pilną energijos moterį drąsiai galima vadinti bebaime.

Gitana yra vienintelė moteris vyrų kolektyve ir, be viso to, dirba tik naktimis. Tvirtu charakteriu ir taikliu kumščiu garsėjanti taksi vairuotoja nekart buvo pakliuvusi į nepavydėtinas situacijas, kai teko ginti ne tik save, bet ir keleivius.

– Kaip apsisprendėte dirbti taksi vairuotoja? – paklausiau šiaulietės G.Valiūkienės.

– Gyvenimas privertė, reikėjo kažkaip duonai užsidirbti. Man tinka šis darbas, nes turiu laisvesnį grafiką ir galiu prisiderinti prie papildomo valytojos darbo – valau parduotuves, sandėlius, biurus.

[[ge:lrytas:lrytas:7946400]]

Be to, man patinka būti taksiste. Mėgstu vairuoti, bendrauti su žmonėmis. Per penkerius metus dirbdama taksiste susipažinau su įvairiais keleiviais, su kai kuriais iš jų tapome draugais.

– Dirbate tik naktimis. Ar nebijote? Juk tamsiuoju paros metu visokių keleivių pasitaiko?

[[ge:lrytas:lrytas:31456616]][[ge:lrytas:lrytas:25700269]][[ge:lrytas:lrytas:24580996]][[ge:lrytas:lrytas:17348950]]

– Nebijau. Esu ir išgėrusius vyrus iš miškų parvežusi, ir pakeliui paėmusi pasiklydusius, be batų, pusplikius vyrukus. Buvo atvejis, kai atvažiavau pasiimti keleivio, o jam įsėdus iš kitos mašinos iššoko žmogus, ištraukė mano klientą ir pradėjo jį mušti. Teko jį ginti.

Kartą nuvažiavusi į iškvietimą pamačiau, kad žmogaus galva praskelta – po savaitės sužinojau, kad jis ligoninėje mirė. Kartais būna, kad atvažiuoji paimti žmogaus, bet, pasirodo, jam jau ne taksi paslaugų reikia, o greitosios medicinos pagalbos, nes suklupęs prie vartelių.

Neseniai atvažiavus į iškvietimo vietą 42 metų vyrą prie mano akių ištiko insultas. Ar moku suteikti pirmąją pagalbą? Žinoma, mes privalome mokėti.

– Ar keleiviai dažnai nesusimoka už paslaugą?

– Būna. Kartą atvežiau keleivį pagal nurodytą adresą, o jis išlipęs iš mašinos šoko per tvorą ir paleido šunį, manė, kad tokiu būdu manęs atsikratys. Ką dariau? Parašiau raštelį ir įkišau į tvoros plyšį. Žmona po mėnesio rado tą raštelį, atsiprašė ir sumokėjo.

Dažnai išvaizda būna apgaulinga – tas vyras buvo tvarkingai apsirengęs, automobilyje elgėsi ramiai, tik buvo šiek tiek padauginęs alkoholio. Net nebūčiau įtarusi, kad gali taip pasielgti.

Dar buvo atvejis, kai keleivį atvežiau į vietą, o tas atidarė dureles ir pradėjo bėgti, bet pametė savo telefoną mano automobilyje. Jam teko grįžti, susimokėti ir atsiimti telefoną.

Visada atsitinka taip, kad tie, kurie bando apgauti ir nesusimokėti, galiausiai vis tiek sumoka – arba ką nors pameta, arba išblaivėję ateina atsiprašyti.

– Ar teko kada nors kreiptis į policiją dėl keleivio?

– Kartą teko vežti vyruką, kuris buvo ką tik grįžęs iš Anglijos. Buvo labai įžūlus, prisikimšęs pilnas kišenes grynųjų pinigų. Pareiškė man: kodėl tu negali už mane sumokėti? Atsakiau, kad tuoj atvažiuos policija ir nuspręs, kam iš mūsų reikia mokėti. Bet dažniausiai pavyksta išspręsti ginčus be policijos.

[[ge:lrytas:lrytas:38243126]]

– Reikia turėti geležinį charakterį norint dirbti tokį darbą. Toli gražu ne kiekviena moteris ar net vyras tai iškęstų. Iš kur semiatės kantrybės ir drąsos?

– Reikia labai prisitaikyti prie keleivių – vieni kalbūs, kiti net nepasisveikina įlipę. Kartais vos tik įsėdęs į mašiną pasako adresą, kur nuvežti, ir liepia užsičiaupti. Turi mokėti jausti žmogų.

Daug kantrybės reikia su senjorais. Dažnai kokia močiutė pradeda mokyti vairuoti, sako, kad reikėjo ne čia pasukti, o kitur, nurodinėja, kaip važiuoti, kur pristabdyti. Supranti, kad senas žmogus, ir nekreipi dėmesio.

– Ką patartumėte moteriai, svarstančiai dirbti taksi vairuotoja?

– Tai labai sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės, stiprių nervų, vidinės stiprybės. Moteris turi būti bebaimė, nes būna įvairių situacijų, iš kurių ne kiekvienas vyras išsisuktų.

Žinoma, privalai puikiai vairuoti. Aš vairuotojo pažymėjimą turiu nuo 1997 metų. Taip pat reikia pažinti apylinkes, nes gali įklimpti važiuodamas į užmiestį lietui lyjant ar prisnigus. Būna atvejų, kai tau grasina ar pradeda seksualiai priekabiauti.

Kartą man taip nutiko – vyriškis nesuvaldė rankų ir pradėjo prie manęs lįsti.

Kaip susitvarkiau su šia situacija? Kumščiu. Vieną kartą trinktelėjau, ir žmogus suprato, kad geriau manęs neliesti.

– Ar turite kokių savigynos priemonių – dujų balionėlį ar peilį?

– Taip, turiu dujų balionėlį, tačiau automobilyje jo geriau nenaudoti, nes purškiant užpuolikui dujų gali patekti ir tau į akis, o peilis ir visi kiti duriamieji daiktai yra draudžiami, todėl dažniausiai tenka gintis savo jėgomis – turiu tvirtą kumštį.

[[ge:lrytas:lrytas:38243124]]

– Ar per penkerius darbo taksi vairuotoja metus teko pakliūti į avariją?

– Pati avarijos nė karto nesu sukėlusi, tik kelissyk yra įvažiavę į mane.

– Ar vis dar būna, kad išsikvietęs taksi ir pamatęs moterį prie vairo keleivis nustemba?

– Pasitaiko. Sulaukdavau nuostabos ne tiek iš keleivių, kiek iš seniai dirbančių vyrų kolegų. Kai tik pradėjau dirbti, jie reagavo labai priešiškai. Žiūrėdavo į mane lyg vilkai, esą aš duoną iš jų atimu.

Yra ir keikę mane, neleisdavo stovėti tam tikrose vietose, neva čia jų teritorija, pavyzdžiui, autobusų ar geležinkelio stotyje.

– Tai kaip jūs, moteris, išsikovojote vietą taksi pasaulyje tarp senų vilkų?

– Nekreipiau į nieką dėmesio ir dirbau savo darbą. Jie pamatė, kad manęs lengvai nepastums, o laikui bėgant priprato ir priėmė į savo gretas. Ir tie, kurie iš pradžių mane keikė, pradėjo sveikintis.

Vyrai taksistai patys stebisi, kad naktimis dirbu, vis klausia, ar nebijau. Man nėra jokio skirtumo, kokiu paros metu dirbti. Dieną kartais būna net pavojingiau – pasitaiko daugiau vagių ir narkomanų.

– O kaip šeima vertina jūsų darbą?

– Vyro nėra, bet turiu sūnų, gyvenantį užsienyje, ir draugą.

Jie labai nenori, kad dirbčiau taksiste, bet, nepaisant visko, aš mėgstu savo darbą ir neketinu jo palikti.

[[ge:lrytas:lrytas:38243098]]

– Dirbate dviejuose darbuose, vienas iš jų yra naktimis. Kada miegate ir kaip ilsitės laisvadieniais?

– Dažniausiai miegu dienomis, nes po naktinio darbo ryte dar einu į antrą darbą. O kai atlieku visus reikalus, einu miegoti. Tokią dieną kaip šiandien, kai mudvi buvome susitarusios pabendrauti, miegoti nėjau, po mūsų pokalbio dar važiuosiu į sodą – ten pilna darbų.

– Iš kur tiek energijos?

– Kartais pati savęs to paklausiu. Pasižiūriu į savo bendraamžes moteris, kurios jau pradeda sirgti arba visai nedirba, ir pagalvoju, kad aš taip negalėčiau. Man reikia veiklos, tokia buvau nuo vaikystės, negalėdavau nusėdėti vietoje. Jei pradeda ką nors skaudėti, bandau sulėtinti tempą, pailsėti, pasiimu papildomų laisvadienių, palepinu save skaniu naminiu maistu.

– Tai gal judėjimas, darbas ir yra sveikatos bei geros nuotaikos receptas?

– Būtent taip aš ir galvoju. Jeigu sėdėsi ir dejuosi, keiksi valdžią, skųsiesi, kad nėra darbų, pinigų, niekas nepasikeis. Neturiu laiko blogoms mintims. Judėkite, eikite iškelta galva, dirbkite, stenkitės – tai vaistas nuo depresijos ir liūdnų minčių.

Tiesą sakant, neseniai teko ir man padejuoti iš skausmo, kai visą priekabą žemių sode su sodo vežimėliu išvežiojau.

Gulėjau namie nejausdama nei rankų, nei kojų, visą kūną skaudėjo.

Bet skausmas praėjo – ir vėl esu pilna jėgų. Kad ir kaip kartais pavargstu, niekada savo darbų nekeisčiau į darbą biure, kur reikia visą dieną išsėdėti vienoje vietoje, – tai ne mano charakteriui.

Bebaimę šiaulietę taksistę vadina geležine ledi: moters naktinio darbo nuotykiai – kaip iš trilerio