Klaipėdietis jūrininkas Sergejus Tarasevičius save galėjo vadinti laimės kūdikiu.

Išsigelbėjęs iš Atlanto vandenyne nuskendusio laivo vyras po savaitės vėl žvelgė mirčiai į akis. Jis vos nežuvo su bendradarbiais lėktuvu skrisdamas į namus.

Apie savo nuotykius jūrininkas pasakojo ramiai, buvo įsitikinęs, jog nuo piktos lemties jį saugo apvaizda: „Vaikystėje skendau upėje – į krantą žmonės mane išvilko be sąmonės. Vėliau du dešimtmečius plaukiodamas vandenynuose patyriau ir šilta, ir šalta“.

„Lietuvos rytui“ apie jūroje patirtus išgyvenimus ramiai pasakojo ir kitas mirčiai į akis žvelgę pašnekovas – klaipėdietis jūrininkas Nikolajus Skuryginas.

[[ge:lrytas:lrytas:38182521]]

Paskutinėmis 2002-ųjų dienomis S.Tarasevičius ir dar keturi klaipėdiečiai dirbo norvegų laive „Ice Star“.

Išplaukę iš Islandijos Neskapstaderio uosto vyrai net nemanė, kad pateks į mirtiną pavojų. Gruodžio 31 dieną „Ice Star“ nuskendo Atlanto vandenyne.

„Iki mano budėjimo buvo likusi valanda, kai pajutau, kad laivas pavojingai pasviro, – prisiminė jūrininkas. – Išbėgęs į denį pamačiau, kad jis pakrypęs maždaug 30 laipsnių kampu. Triumuose pasislinko krovinys“.

Islando kapitono vadovaujama įgula puolė gelbėti 60 metrų ilgio transporto refrižeratorių.

Į triumus jau sunkėsi vanduo. Įjungę avarinį siurblį, vyrai penkias valandas be atvangos bandė jį išpumpuoti. Laivo variklis veikė, o vandenynas buvo ramus.

Jūrininkai užmezgė ryšį su gelbėjimo tarnybomis ir tikėjosi pasiekti Islandijos krantą. Tačiau, sugedus siurbliui, laivas vis labiau sviro į kairę, deniu liesdamas vandenį – likti jame buvo pavojinga.

„Tada kapitonas Jensas Jensenas liepė nuleisti gelbėjimo plaustus ir skubiai evakuotis iš skęstančio laivo, – pasakojo jo pirmuoju padėjėju dirbęs S.Tarasevičius. – Panikos nebuvo – apie laivo būklę per palydovinį ryšį kapitonas nuolat informuodavo kranto tarnybas“.

Jūreiviai spėjo pasiimti tik asmens dokumentus, pirotechniką ir dvi kilnojamąsias radijo stotis. S.Tarasevičius dar sugebėjo pagriebti vaizdo kamerą.

Baimę malšino vaisvandeniais

Sergejus tvirtino baimės nejutęs netgi tada, kai „Ice Star“ kairiuoju šonu grėsmingai paniro į vandenį: „Profesionalūs jūrininkai pasąmonėje pasirengę kritinėms situacijoms. Kai bandai išgelbėti skęstantį laivą, krovinį ir save, baimintis nėra kada“.

Ką veikė bangų blaškomame plauste atsidūrę jūrininkai?

[[ge:lrytas:lrytas:32643783]][[ge:lrytas:lrytas:32766316]][[ge:lrytas:lrytas:33509946]][[ge:lrytas:lrytas:34204532]]

„Iš pradžių yrėmės toliau nuo laivo – jam grimztant į dugną susidaręs sūkurys galėjo įtraukti ir plaustą su žmonėmis. Po to tamsoje mes gurkšnojome „Pepsi-Cola“, kurią spėjau įsimesti į plaustą, ir laukėme pagalbos“, – sakė S.Tarasevičius.

Kai kuriuos vyrus kankino jūrligė. Oro temperatūra siekė 2 laipsnius šilumos – tenykštėse platumose vandenyną šildo Islandijos pakrantėmis tekanti Golfo srovė.

Po valandos pasirodę gelbėtojai į sraigtasparnį įkeltą įgulą nuskraidino iš avarijos vietos.

Ant šono pasviręs laivas dreifavo visą parą – šalia buvę gelbėtojai tik stebėjo laivo agoniją, norėdami pažymėti tikslią jo žūties vietą.

Vandeniui užtvindžius triumus, laivas nugarmėjo į gelmę kartu su 1 mln. JAV dolerių vertės silkių kroviniu.

Nesėkmės persekiojo ir ore

Į Reikjaviką tuo pačiu sraigtasparniu atskraidintą įgulą pasitikęs laivo savininkas vyrus nuvedė į drabužių parduotuvę, leido nusipirkti, ko jiems reikėjo. S.Tarasevičius ir kiti jūrininkai į plaustą sušoko vilkėdami dirbti jūroje pritaikytus hidrokostiumus, neturėjo net apavo.

Grįžęs į namus klaipėdietis po kelių dienų turėjo vykti į Norvegiją, kur buvo svarstomos mįslingos „Ice Star“ žūties aplinkybės. Ilgai laukęs skrydžiui palankaus oro Vilniaus oro uoste, užtrukęs ir Kopenhagoje, jūreivis sausio 7 dieną atskrido į Bergeną.

Papasakojęs, ką žinojo, S.Tarasevičius kitą dieną išskrido į Kopenhagą. Kartu su juo vyko dar du išsigelbėję „Ice Star“ įgulos nariai – klaipėdiečiai Arūnas Kumpis ir Vitalijus Pogorila. Bet Danijos sostinės lėktuvas nepasiekė.

Pasijuto gimęs antrą kartą

„Lėktuvui pakilus į orą, visiems užgulė ausis, pajutau, kad trūksta oro, šaltis ėmė gnaibyti kojas, – pasakojo S.Tarasevičius. – Po to lėktuvas ėmė smigti žemyn. Palydovės kažkur pradingo, nepasakiusios nė žodžio“.

Jūroje savitvardos nepraradęs vyras tą akimirką atsisveikino su šiuo pasauliu. Tačiau lėktuvas sėkmingai nusileido. Jo salone pasirodęs blyškus kaip drobė pilotas tik sumurmėjo, kad lėktuvas buvo priverstas nusileisti Stavangeryje dėl techninių kliūčių.

Pro langus keleiviai matė kilimo takuose stovinčius ugniagesių ir medikų automobilius, oro uoste juos apspito žurnalistai. Mobiliuoju telefonu paskambinęs į Lietuvą žmonai, S.Tarasevičius prasitarė, kad vėl buvo per plauką nuo mirties. Moteris tuo nepatikėjo.

Du kartus žūties akivaizdoje buvęs klaipėdietis Stavangeryje pasijuto lyg antrą kartą gimęs.

Laukė kito reiso

Sergejaus žmona Liudmila Tarasevič džiaugėsi sulaukusi vyro. Šiai moteriai nereikėjo aiškinti, kokie pavojai tyko jūroje – aštuonerius metus ji dirbo medike žvejybos laivuose.

Sergejaus ir Liudmilos meilė įsiplieskė žvejybos traleryje „Archimedas“. Sukūrę jūreivišką šeimą, jie net kurį laiką kartu raižė vandenynus, nors tuo metu buvo vengiama vedusias poras skirti į tą patį laivą. Bijota, kad sutuoktiniai liks kokiame nors užsienio uoste.

Kartą Atlanto vandenyne S.Tarasevičius patyrė mirtiną pavojų – traleris „Šiauliai“, kuriame jis dirbo antruoju šturmanu, vos nesudegė. Sergejų tuomet užgulė dviguba atsakomybė – kartu su juo laive buvo ir Liudmila.

„Gaisras iš vairinės plito į kitas laivo patalpas, bet įgulai pavyko jį nuslopinti. Žmonai liepiau neišeiti iš kajutės. Po gaisro laive dar kelerius metus buvo galima justi nemalonų degėsių kvapą“, – prisiminė Sergejus.

Jūrininkas jau laukė kito reiso. Atsitokėti nuo slogių įspūdžių padėjo žmona, kurią jis vadino geriausia psichologe.

„Žaibas į tą patį medį dukart netrenkia – ko gero, man nelemta sudegti, nuskęsti arba žūti nukritus lėktuvui“, – juokavo S.Tarasevičius.

Pakliuvo į taifūno gniaužtus

Stebuklingai iš giltinės nagų ištrūko klaipėdietis Nikolajus Skuryginas. Jūrininkas išsigelbėjo iš Pietų Kinijos jūroje nuskendusio graikų prekybos laivo „Anatoli 1“. Iš 19 įgulos narių šeši žuvo. Tarp jų buvo ir du Lietuvos piliečiai.

1997-ųjų rugpjūčio 19-ąją iš Papua Naujosios Gvinėjos į Korėją plaukiantį laivą ties Taivanu užklupo nuo Filipinų atslinkęs taifūnas „Winie“. Epicentre vėjo greitis siekė 140 kilometrų per valandą. Nuo jo įgula buvo per 180 jūrmylių (apie 320 kilometrų).

„Kai iki artimiausio uosto liko maždaug 500 jūrmylių, patekome į smarkią audrą, – prisiminė N.Skuryginas. – Bangos laivą vartė kaip žaisliuką, trūkinėjo lynai, kuriais denyje buvo pritvirtintas medienos krovinys“.

Vienas tarp šėlstančių bangų

Per audrą mašinų skyriuje buvęs N.Skuryginas jautė, jog viršuje vyksta negeri dalykai. Kažkas jam pranešė, jog nuo denio virsta atsipalaidavę raudonmedžio rąstai. Kapitonui įsakius palikti laivą, N.Skuryginas suspėjo pasiimti tik jūreivio pasą ir šiltesnių drabužių.

Vėlesnius įvykius jis prisimena kaip slogų košmarą: „Nuo denio viskas ritosi į jūrą. Kas nespėjo sulipti į plaustus, atsidūrė vandenyje. Susitrenkęs galvą, praradau sąmonę. Atsipeikėjęs jūroje plaukiau tolyn nuo laivo, kuris nuskendo per penkias minutes“.

Iš dviejų į jūrą nuleistų 20 vietų plaustų vienas neišsiskleidė.

Kitame N.Skuryginas matė tik tris žmones. Į plaustą nespėjo įlipti kapitono vyresnysis padėjėjas iš Lietuvos Vladimiras Saragovas, jūroje jis laikė apglėbęs savo žmoną Jekateriną. Sutuoktiniai neišsigelbėjo.

Jūros paviršiuje plaukiojo rąstai, iš gelmių kilo mazutas. N.Skuryginas stengėsi pasiekti plaustą, bet bangos vis nublokšdavo į šalį. Tada jis ėmė plaukti ten, kur nešė bangos, nors gelbėjimo liemenė kaustė judesius. Šalia jo iš bangų netikėtai išniro dar vienas įgulos narys.

Išlošė brangiausią bilietą

Po kelių valandų atskridę į nelaimės vietą sraigtasparniai prožektoriais apšvietė jūros paviršių, tačiau tarp bangų plūduriuojančio N.Skurygino ir jo kolegos gelbėtojai iš oro nepastebėjo.

„Baisu buvo suvokti, kad gelbėtojai šalia, tačiau tavęs nemato. Pajutau, kad jėgos senka. Nors vanduo buvo šiltas, ėmė stingti raumenys. Vos ne vos prisiverčiau irtis pirmyn“, – kalbėjo jūrininkas.

Jis pamatė signalinių raketų šviesų nutviekstą laivą – tai buvo į pagalbos šauksmą atsiliepęs amerikiečių tanklaivis „Majestic Unity“.

S.Skuryginas vėliau pats nesuvokė, iš kur atsirado jėgų plaukti prie šio laivo: „Įtikinau save, kad tai – paskutinė galimybė išslysti iš mirties gniaužtų. Kai virvių kopėčiomis pakilau į denį, nebegalėjau pastovėti ant kojų“.

Jūroje šešias valandas išbuvęs N.Skuryginas atkakliai vijo šalin mintis apie mirtį: „Viltis numiršta paskutinė! Juk dvasiškai palūžęs neišsilaikyčiau vandens paviršiuje. Tik buvo apmaudu, kad negaliu padėti kitiems nelaimės ištiktiems draugams“.

Stebuklingai išsigelbėjusį vyrą žmona Liubovė oro uoste pasitiko su gėlėmis. Ji nebenorėjo jo išleisti į jūrą. Tačiau jūreivis, kurio šeimoje augo du vaikai, kitos išeities nematė. Pietų Kinijos jūroje nuskendusių draugų likimas jo neatgrasė nuo rizikingos jūrininko profesijos.

N.Skuryginui gyvenimas priminė loteriją, kurioje jis išlošė gyvybę.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Iš jūros pragaro – į dangų, kuris vėl siuntė mirtį: „Man nelemta sudegti, nuskęsti arba žūti nukritus lėktuvui“ Atsukam laiką