Kruizas iš Teksaso į Meksiką virto chaosu po to, kai mašinų skyriuje kilus gaisrui ir įvykus didžiuliam elektros gedimui, daugiau nei 4 000 keleivių ir įgulos narių teko braidyti po šlapimą ir išmatas bei stovyklauti ant denio.
Apie tai buvo sukurtas „Netflix“ dokumentinis filmas „Trainwreck: Poop Cruise“, kuris pasirodė birželio 24 d.
Tačiau viena iš keleivių, dabar 24 metų kepyklos savininkė iš Oklahomos valstijos Tay Redford, pažiūrėjo anonsą ir liko „įskaudinta“.
Tay dalyvavo kruize būdama vos 12 metų, kai laivui dingo elektra ir keleiviai liko tamsoje, apsupti nuotekų ir kovodami dėl būtiniausių dalykų.
Ji puikiai prisimena baimę ir chaosą ir sako, kad „Carnival“ nesuteikė jokios rimtesnės paramos po šio išbandymo.
Ilgalaikės traumos prislėgta Tay nerimauja, kad dokumentinis filmas neatspindi išgyvenusiųjų balsų, ir prisiekia daugiau niekada nekeliauti kruizais.
„Mačiau tik anonsą, bet iš to, ką mačiau, tai nė trupučio neužkabina tiesos, – sakė ji. – Tai tik „Carnival“ darbuotojai, pasakojantys istoriją.“
Ji pridūrė: „Tikrai sunku žiūrėti, kaip pasirodo dokumentinis filmas, ir matyti visus tuos žmones, kurie iš to uždirba pinigus.
Man atrodo, kad jie pelnosi iš to, kas mane labai paveikė ir traumavo.“
2013 m. vasario 10 d. prie Meksikos krantų laivo „Carnival Triumph“ laivagalio mašinų skyriuje kilo gaisras, kai sugedus lanksčiai mazuto grąžinimo linijai kuras išsiliejo ant įkaitusio paviršiaus ir smarkiai apgadino laivo generatorius.
Dėl to dingo visa pagrindinė galia ir varomoji jėga, todėl daugiau kaip 4 000 keleivių ir įgulos narių keturias dienas dreifavo Meksikos įlankoje.
Nuotekos užliejo daugelį kajučių, o pagrindinės paslaugos sutriko, kol laivas galiausiai per kelias dienas buvo atvilktas į Mobilo uostą Alabamoje.
Tay laive buvo su tėvais, vyresniuoju broliu ir grupe šeimos draugų.
Ši kelionė, sumanyta kaip šeimos atostogos, greitai virto kankinančiu išbandymu.
„Tai buvo didžiausias siaubas, kokį kada nors gyvenime esu jautusi, – prisiminė Tay. – Aš dar nesu tokia sena, bet tai buvo pats baisiausias dalykas, kokį esu patyrusi.“
Dėl gaisro laive dingo elektra, laivas pasinėrė į tamsą, o keleiviai liko be būtiniausių paslaugų.
Tay šeima buvo priversta palikti savo kajutę dėl kanalizacijos ir oro trūkumo.
„Pirmoji mano mintis buvo, kad mes skęstame, nuskęsime. Tai buvo vienintelė mano mintis. Isteriškai verkiau, bandydama tamsoje sekti paskui tėvus, – sakė ji. – Kai nusileidome į savo kajutę, buvome iki kulkšnių apsemti nuotekų, šlapimo ir išmatų, o oro srauto nebuvo. Nebuvo jokios šviesos.“
Situacija buvo chaotiška ir bauginanti, todėl šeima buvo priversta beveik keturias dienas stovyklauti viršutiniame denyje.
Galimybė gauti maisto, vandens ir sanitarinių sąlygų buvo labai ribota.
„Jie pritrūko vandens, kurį mums galėjo duoti, todėl pasakė: „Ei, mes atidarysime barą ir leisime žmonėms gerti alkoholį“, – prisiminė ji.
Šis sprendimas esą nepasiteisino, nes nusivylę, apsvaigę keleiviai, supykę dėl informacijos trūkumo ir blogėjančių sąlygų, pradėjo muštis.
Pasak Tay, kai kurie iš jų, didėjant įtampai, net ėmė „mėtyti savo kūno skysčius ant laivo“.
„Jie privertė valytojų personalą gyventi kajutėse, užterštose nuotekomis, neleido tinkamai maitintis ir vertė valgyti iš šiukšlių dėžės“, – prisiminė Tay.
„Carnival“ paskambino mano močiutei ir pasakė: „Norėjome pranešti, kad laive kilo gaisras. Nukentėjusiųjų nėra, bet jūsų šeima kaip tik išvyko ilgesnių atostogų. Gražios dienos.“
Kilus chaosui, Tay brolis pademonstravo išradingumą.
„Mano broliui iš tikrųjų kilo puiki idėja, – prisiminė Tay. – Jis pasakė, kad iš šių paklodžių pastatys palapinę. Jis supjaustė paklodes ir pastatė palapinių miestą, o visi kiti jo pavyzdžiu statė palapines, kad apsisaugotų nuo saulės.“
Sugedęs laivas buvo lėtai tempiamas atgal į Mobilo uostą Alabamos valstijoje, o keleiviai kelias dienas kentė sunkumus, kol pagaliau pasiekė sausumą.
Nors „Carnival“ galiausiai skyrė nedidelę kompensaciją – 500 JAV dolerių ir grąžino pinigus už kelionę namo, Tay sako, kad bendrovė niekada iš tikrųjų nesureikšmino laive buvusių žmonių patirtos traumos.
„Carnival“ niekada neatsiliepė – niekada, – sakė ji. – Jie davė mums 500 dolerių ir kompensavo mano tėvams už kelionę namo, bet tai buvo viskas. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Visi turėjo apie tai tylėti.“
Parengta pagal nypost.com