Narkotikai, depresija, alkoholis, prievarta ir patyčios – tokia prieš du dešimtmečius buvo Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose dirbusių prostitučių kasdienybė.

Lietuvos didmiesčių gatvėse ir sekso paslaugas teikiančiose nelegaliose firmose tada nedaug buvo likusių užsieniečių – baltarusių, ukrainiečių, rusių: genamos skurdo, ten plūdo moterys iš Lietuvos kaimų ir miestelių.

„Nieko baisesnio negali būti už prostitučių darbą. Jis – pragariškas. Priešui tokio darbo nelinkėčiau. Geriau jau plauti tualetus. Dirbu prostitute, nes neturiu iš ko gyventi“, – kalbėjo vienoje Vilniaus prostitučių firmų dirbusi Vitalija.

Prie Vilniaus autobusų stoties klientų ieškojusi Agnė rankinėje visada nešiojosi apsaugos priemonių – prezervatyvų ir peilį, kurį buvo pasirengusi mikliai išsitraukti pakliuvusi į ekstremalią situaciją.

[[ge:lrytas:lrytas:35697494]]

Lietuvos AIDS centro duomenimis, vien Vilniuje prieš porą dešimtmečių panašiai gyveno 2–3 tūkstančiai moterų. Tačiau tas skaičius galėjo būti ir didesnis.

Žemiausiai prostitučių kategorijai priklausė dirbusios gatvėse.

Kita grupė – tai nelegalių firmų darbuotojos. Už šias aukščiau vertinamos moterys klientų ieškojo viešbučiuose, populiariuose klubuose.

Vadinamosios elitinės meilės specialistės darbavosi individualiai, kartkartėmis apie save pranešdamos internete ar laikraščių skelbimuose. Jos gyveno išlaikomos 3–4 nuolatinių klientų.

Šioms moterims buvo mokama ir už konfidencialumą.

Akys – liūdnos ir pavargusios

Vilniuje gyvenusi Vitalija – nei drabužiais, nei išvaizda iš minios neišsiskirianti moteris. Smulkaus sudėjimo šviesiaplaukei buvo 20 metų, tačiau ji atrodė dar jaunesnė.

Nelengvo moters gyvenimo patirtį išdavė tik akys – liūdnos ir pavargusios.

Prieš dvejus metus Vitalija buvo atvažiavusi į Vilnių iš mažo provincijos miesto. Patėvio iš namų išvyta kaip stovi – be drabužių ir batų pamainos – ji žinojo, kuo teks verstis sostinėje. Darbą nelegalioje prostitučių firmoje jai surado viena pažįstama.

Tik atvažiavusi į Vilnių Vitalija gavo pirmą užduotį – išvyko pagal iškvietimą.

„Pirmas užsakymas buvo baisus. Nieko tada nemokėjau, neturėjau prezervatyvų. Mane kaip paskutinę kvailę patvarkė keturiese, kaip tik norėjo. Gerai, kad niekuo neužkrėtė. Niekas man nepaaiškino, kaip ką daryti“, – prisiminė pašnekovė.

Paskui ji, kaip ir kitos prostitutės, suprato, kad savo saugumu turi rūpintis pati – už savo pinigus pirkti prezervatyvus ir stebėti, kad klientai jų nenusimautų.

Dažnai patirdavo smurtą

Naudodamos prezervatyvus, prostitutės apsisaugodavo tik nuo ligų ir nėštumo. Nuo fizinio klientų smurto jų niekas nesaugojo.

[[ge:lrytas:lrytas:35123551]][[ge:lrytas:lrytas:35858142]][[ge:lrytas:lrytas:34922151]][[ge:lrytas:lrytas:36994144]]

„Namo grįžę vyrai apkabina savo žmonas, joms šypsosi ir kalba apie meilę. Nors prieš tai jie jautė malonumą tyčiodamiesi iš kitos moters. Nemažai vyrų atsipalaiduoja žemindami iškviestas moteris. Kartais net anūkų turintys šešiasdešimtmečiai prostitutes tampo už plaukų, kandžioja ir kitaip žaloja jų kūną. Jie elgiasi kaip prastuose pornografiniuose filmuose“, – pasakojo Vitalija.

Vieną Kaune dirbusią jos kolegę klientai sužalojo taip, kad ši tapo neįgali. Moters kūną jie supjaustė peiliais, išmušė dantis.

„Jei jau išsikviečia moterį, kodėl ją žemina ir tyčiojasi? Jei mūsų darbas vyrams atrodo niekingas, kodėl mus kviečiasi ir moka pinigus? Dirbo su manimi tokia neaukšta, smulkutė, gal 40 kilogramų sverianti moteris. Vienas aukštas stambus klientas pakėlė ją ir sviedė į sieną. Jis, girtas, nepatyrė erekcijos. Dėl to apkaltino prostitutę ir įsiuto“, – pasakojo moteris.

Vitalija teigė, kad prostitučių firmoms mažiausiai rūpėjo jų darbuotojų saugumas. Firmos vadovai sukrusdavo tiktai tada, jei prostitutės būdavo pagrobtos ar neišleidžiamos pasibaigus iškvietimo laikui.

„Tas, kurios klientus priiminėja pačių nuomojamuose butuose, vyrai neretai ir apvagia. Dingsta mobilieji telefonai, papuošalai, pinigai. Niekam tai nerūpi. Jau žinau, kad taip gali atsitikti, todėl dirbti einu be papuošalų“, – pasakojo pašnekovė.

Daugelis vyrų turi šeimas

Firmose dirbančių prostitučių klientai – įvairūs žmonės. Dauguma jų – vyresnio amžiaus, turintys šeimą.

Į iškvietimus dažniausiai vykdavo viena prostitutė. Kartais, jeigu klientai pageidavo, važiuodavo dviese ar trise.

„Jei kviečia daugiau nei vieną, nieko gero nebesitikime. Vadinasi, važiuojame į vakarėlį, kur vyrai nori vienas prieš kitą pasimaivyti ir iš mūsų pasityčioti. Grįžus po tokių iškvietimų gyvenimas atrodo baisus ir juodas“, – prisipažino Vitalija.

Pas prostitutes vyrai ėjo tik fizinių poreikių tenkinti. Pasikalbėti su jomis norėjo gal vienas iš šimto. Pasitaikė tokių, kurie ateidavo po barnio su žmona, būdavo ir nuotykių ieškotojų.

„Kartais būna trenktų klientų, kurie prisisvajoja neįmanomų dalykų ar užsimano analinio sekso. Aš juo neužsiimu. Būna, koks nors stuobrys pareiškia, kad už mane mokėjo pinigus, todėl privalau daryti viską, ko jis užsimanys. Nenusileidžiu tokiems. Jei nepatinka mano sąlygos, siunčiu velniop“, – tikino dvidešimtmetė.

Darbymetis – naktimis

„Aš niekada nesigilinu, kaip klientai jaučiasi, ką galvoja. Nesistengiu jiems įtikti, kad pabūtų su manimi ilgesnį laiką, sumokėtų daugiau. To, ką uždirbu, man pakanka duonai. Tie pinigai sunkiai uždirbti – per skausmą, šleikštulį“, – kalbėjo Vitalija.

Klientui valanda su prostitute firmos arba pačios moters bute kainuodavo 100 litų. Prostitutei tekdavo pusė šios sumos.

Jei klientai kviesdavosi prostitutę pas save, už valandą mokėjo 130 litų. Moteriai tekdavo 40 litų iš šios sumos, likusieji pinigai keliavo į firmos sąskaitą.

Prostitutės per dieną dažniausiai dirbo tiek, kiek pajėgė – aptarnaudavo keturis, penkis ar daugiau klientų. Būdavo dienų, kai į firmą kreipdavosi mažai vyrų, tada ir darbo jos turėjo mažiau.

Jų darbo valandas taip pat reguliavo klientų srautas. Dažnai firmose prostitutės darbą pradėdavo nuo pietų ir dirbo iki paryčių.

Tik rytą nuėjusios miegoti, jos gerai neišsimiegodavo, o pabudusios sunkiai orientavosi, koks paros laikas.

Darbdaviai skirdavo baudas

Pirmoje firmoje, kur dirbo Vitalija, atlyginimas būdavo mokamas mėnesio pabaigoje.

Kiekvienąkart moteriai darbdaviai sumokėdavo panašią sumą, nepriklausomai nuo klientų skaičiaus. Ji gaudavo maždaug tūkstantį litų, kartais – dviem šimtais daugiau.

Darbdaviai už padarytus menkiausius, o kartais ir tariamus nusižengimus prostitutėms skirdavo baudas. Mėnesio gale baudų turinčios moterys gaudavo mažiau pinigų.

Antrojoje firmoje, kur darbavosi Vitalija, baudos nebuvo taikomos. Už darbą buvo sumokama kasdien jį baigus.

„Už darbą šioje firmoje į rankas gaunu nuo dviejų iki trijų tūkstančių litų. Pastaruoju metu uždirbu mažiau, nes mažiau dirbu. Pašlijo mano sveikata. Kitos moterys džiaugiasi, kad daug dirbusios gauna net keturis ar daugiau tūkstančių litų, todėl šio darbo nemeta dėl pinigų. Man sveikata brangesnė. Pirmai progai pasitaikius, šį darbą mesiu“, – tikino Vitalija.

Mintimi apie permainas, kitokį darbą ji gyveno jau ne vienas mėnuo.

Vitalija buvo įsiregistravusi darbo biržoje, tačiau jokios specialybės neturėjusiai moteriai niekas neskubėjo siūlyti darbo.

Ji taupė pinigus, nes tikėjosi įgyvendinti savo svajonę – išvykti į užsienį ir ten dirbti normalų darbą, o ne verstis prostitucija.

Gydėsi nuo depresijos

Prieš metus Vitalija buvo pagimdžiusi kūdikį. Ji pastojo nuo buvusio savo vaikino. Neturėjusi nei namų, nei pinigų moteris kūdikį paliko gimdymo namuose.

Praėjus mėnesiui po gimdymo, ji grįžo į darbą.

„Organizmas dar buvo tam nepasirengęs. Kaskart priimdama klientą, jaučiausi tarsi gyvą mėsą mano viduje kažkas plėšytų. Po to ėmė streikuoti sveikata. Jaučiu ankstyvo grįžimo į darbą pasekmes“, – pasakojo moteris.

Pašlijo ne tik fizinė, bet ir dvasinė Vitalijos sveikata. Ji lankėsi pas gydytojus, vartojo antidepresantus.

„Man depresija. Kartais savijauta taip pablogėja, kad galiu nualpti, imu dusti, spaudžia širdį. Žinau, kad išgysiu nebent tada, jei mesiu šitą darbą“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.

Moteris teigė, kad depresija ir kiti sveikatos sutrikimai kamavo daugumą jos kolegių. Beveik visos jos nervingos, isteriškos. Daugiau nei pusė prostitučių – narkomanės.

Vitalija taip pat bandė vartoti narkotikus, tačiau jai nepatiko. Praėjus narkotikų poveikiui, būdavo baisiai bloga.

„Narkomanės anksčiau ar vėliau nusižudys. Arba susens, nebegalės dirbti ir taps benamės. Arba užsikrės ŽIV“, – svarstė pašnekovė.

Sumušė kambario draugės

Besisukiodama aplink Vilniaus autobusų stotį, Agnė iš praeivių kaulijo cigarečių. Jos veidas – liūdnas, pamėlęs, o akys blizgėjo lyg katės. Gal ją gerokai apkūlė klientai? Pasirodo, rytą ją primušė likimo draugės – prostitutės.

„Žiurkės, tikros žiurkės, – kalbėjo Agnė. – Šito iš jų nesitikėjau. Mes kartu nuomojamės kambarį, iki šiol normaliai sutarėme. Šįryt aš miegojau, o jos trise gėrė ir, matyt, visus pinigus pragėrė. Aš pinigus visada laikau po pagalve, toks mano įprotis. Girdžiu, jos šnekasi, kad reikia mano pinigus pavogti. Viena sako: „Turbūt rankinėje“, kita: „Ne, ten nebus – ji viską laiko po pagalve“. Pirmoji patikrino mano rankinę – nėra. Tada kita sako: „Aš ją žadinsiu, o tu tuo metu kišk ranką po pagalve“. Ta, kuri lindo po pagalve, man kumščiais sumušė galvą, dar ir batus norėjo atimti. Tačiau ji ne juokais išsigando. Juk nuėjusi į darbo vietą visoms galiu išpasakoti, kad ji – tikra žiurkė, kuri vagia iš savų, su kuriomis kartu gyvena“.

23 metų Agnė buvo narkomanė, o jos kambario draugės – alkoholikės.

„Kur aš gyvenu? Nuo šiandien – niekur. Ir toliau kartu su žiurkėmis gyventi? – svarstė Agnė. – Man svaigsta galva ir pykina“.

Į gatvę – dėl narkotikų

Kodėl ši moteris pradėjo verstis prostitucija?

„Reikėjo pinigų narkotikams. Vien tik dėl to“, – sakė pašnekovė.

Ji draugavo su vaikinu, kuris vartoja heroiną. Narkotikų davė ir jai pabandyti.

„Man heroinas patiko. Pas mus to heroino namuose buvo pilnos pakampės. Kiek reikėdavo, tiek pasiimdavau, – pasakojo Agnė. – Kai pinigai ir heroinas baigėsi, eidavome kartu su juo vogti. Bet jį pasodino. Likusi viena, nuėjau dirbti į gatvę“.

Vėliau ji pirko ne heroiną, o daug pigesnę „širką“ (aguonų nuovirą. – Red.) iš netoli Kirtimuose buvusio čigonų taboro. Ten važiuodavo kiekvieną dieną, dažnai – taksi. Apie pavojų užsikrėsti ŽIV, švirkščiantis narkotikus iš bendro katilo, ji negalvojo.

„Merginos, su kuriomis bendrauju, – visos narkomanės“, – tikino Agnė.

Jau nešoka ir nesvajoja

Vasarą kiekvieną dieną Agnė turėjo daug klientų, o rudenį jų sumažėjo.

„Per savaitę uždirbu 800 litų. Kartais ir daugiau. Per mėnesį – mažiausiai 4000 litų. Tačiau kas iš to, jei beveik viską suryja „širka“. Jeigu nereikėtų „širkos“, nelabai čia kas ir dirbtų“, – sakė ji.

Pašnekovė išvardijo savo paslaugų kainas: oralinis – 30, įprastas seksas – 50 litų. Oralinis sekso pageidaujančių klientų netrūko.

O koks būdas jai pačiai malonesnis?

„Joks“, – šiurkščiai atrėžė Agnė. Tačiau įgrisusio darbo ji nenorėjo keisti: „Nemėgstu disciplinos. Tuomet tektų turėti viršininką, nuo jo priklausyti ir sėdėti vietoje nuo vieno telefono skambučio iki kito“.

Jauna moteris neatsiminė, kada paskutinį kartą buvo diskotekoje.

„Aš jau savo atšokau. Nebeįdomu. Jau seniai nebesvajoju. Jeigu mane užkastų, visiems būtų tik geriau. Ir motinai, ir kitiems“, – sakė stoties prostitutė Agnė.

Klientus pati išsirinkdavo

Prieš tai Agnė devynis mėnesius dirbo Čekijoje. Ji sakė, kad klientai visur vienodi. Iš pradžių tik atrodė, kad užsienyje vyrai bus kuo nors ypatingi. Žmonės visur tokie pat – yra ir gerų, ir blogų.

Tačiau ji tikino nepatyrusi klientų smurto. Su jaunais, kurie gali griebtis smurto ir nesumokėti už paslaugas, ji neprasidėdavo.

„Neprivalau važiuoti su kiekvienu. Klientus pati išsirenku – su kuo noriu, su tuo važiuoju, – sakė pašnekovė. – Valkatoms, kurios vaikšto aptriušusios, pasmirdusios, gal ir pasitaiko tokių klientų, kurie joms laužo kaulus, atsisako naudoti prezervatyvą. Tokių idiotų, kurie net muštųsi, man nepasitaikė. Mano klientai – praprusę ir supranta, jog viską reikia daryti su prezervatyvu“.

Vengė pirčių ir barų

Beveik visi Agnės klientai buvo už ją daug vyresni – per 40 metų.

Moteris vardijo nuolatinius savo klientus: „Vienas – studentas, kitas – architektas, trečias – chirurgas, dirba Širdies chirurgijos centre. Kiti turi savo firmas. Turiu ir paprastų, statybininkų. Jie dirba Vilniuje, atvažiavę iš kitų Lietuvos miestų. Tokių būna labai daug“.

Pagrindinė „darbo“ vieta – automobilis. Kai kurie klientai parsiveždavo į butus, nuosavus namus, vasarą – į gamtą. Kiti kviesdavo į pirtį, tada – į barą pasėdėti, pasilinksminti. Tačiau į pirtis ir barus ji nevažiuodavo.

„Laisvalaikiu, kai neturiu darbo, sprendžiu kryžiažodžius“, – prasitarė Agnė.

Vyriškis miaukė kaip katinas

Kartą gatvėje prie Agnės privažiavo vienas pagyvenęs taksistas: „Važiuojam už penkis litus“. Ji nesutiko: „Mažai“.

„Jis atvažiuodavo į tą vietą, kur aš dirbu, ir sumą vis didindavo penkiais litais – juokavo, kad taupo, – linksmąjį klientą prisiminė Agnė. – Žiūrėk, jis praneša, kad susitaupė jau 15, po kelių dienų – 20, dar po kelių – jau 25 litus. Važiavo, važiavo, kol sutaupė 50 litų. Tada ir sutikau“.

„Ar tu nesijuoksi? – paklausė vyriškis prostitutės. – Kai viską baigiu, miaukiu kaip katinas. Nesijuok, gerai?“

„Aš pažadėjau, kad tikrai nesijuoksiu, – pasakojo Agnė. – Jam baigiant staiga išgirdau: „Miau, miau, miau“. Neištesėjau pažado – pradėjau žvengti. Buvo taip juokinga“.

Į sostinę – iš kaimų

Gatvės prostitucijoje prieš du dešimtmečius išryškėjo dvi naujos tendencijos. Buvo praėję laikai, kai Lietuvos didmiesčių gatvėse darbavosi daug užsieniečių – baltarusių, ukrainiečių, rusių.

Sostinės gatvėse daugiausia plušo merginos iš Lietuvos kaimų ir miestelių, kilusios iš vargingų arba asocialių šeimų.

Skurdas ir nedarbas jas išginė į didelį miestą ieškoti darbo. Jų išsilavinimas – menkas, pusė nebaigusios vidurinės mokyklos, tik 6–8 klases.

Antroji tendencija – uždarbiauti į gatves ėjo narkomanės. 1998 metais narkotikus vartojo 23 procentai Vilniaus gatvių prostitučių, 2001 metais – 65 procentai. Tarp jų buvo infekuotų ŽIV.

Būdavo, kad gatvėje kartu dirba motina ir duktė. Motinai – apie 40, dukrai – 17 metų. Abi jos – narkomanės.

Sergamumas lytiškai plintančiomis ligomis stipriai sumažėjo – saugų seksą jau pripažino ir gatvės prostitutės.

Gatvėje – pavojingiausia

Į Vilniaus gatves kasdien eidavo apie 400 perkamos meilės darbininkių nuo 14 iki 54 metų. Jų paslaugų kaina buvo sumažėjusi - nuo 10 iki 50 litų.

Geležinkelio ir autobusų stotyse sukinėjosi apie 150–200 prostitučių. Čia darbas virė visą parą.

Gatvėje, ypač stotyse, dirbusios moterys patirdavo daugiausia smurto. Net 33 procentai prostitučių vaikystėje arba paauglystėje buvo patyrusios smurtą, seksualinę prievartą.

Mažus vaikus auginančios moterys negėrė ir nevartojo narkotikų. Jos dirbo dėl to, kad turėjo išlaikyti savo vaikus. Šios moterys gatvėje nestovėjo kartu su narkomanėmis ir valkatomis.

Narkomanės prostitutės sukosi užburtame pinigų rate: viską, ką uždirbdavo, išleisdavo narkotikams.

Lietuvos AIDS centro socialinių ligų konsultavimo kabineto „Demetra“ duomenimis, 80 procentų moterų prostitucija gatvėje užsiėmė dėl to, kad neturi pinigų pragyventi, 14 procentų – todėl, kad tai – lengvas darbas.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Vilniaus prostitučių išpažintys: „Kaip paskutinę kvailę...“