Klaipėdos universiteto ligoninės angiochirurgas, medicinos mokslų daktaras Gintaras Žukauskas (71 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Pirmiausia įdomi, reikalinga veikla. Chirurgija nuo antikos laikų yra kilnus ir prasmingas užsiėmimas, nors kai kurie filosofiškai žvelgiantys į šį pasaulį gali tuo abejoti – mirti anksčiau ar vėliau teks visiems.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:28559143]]

– Žaviuosi pasaulio grožiu, visomis įmanomomis jo formomis. Įstabi, amžinai kintanti jūra, gamta kalnuose – nenustoju gėrėtis snieguotomis viršūnėmis. Menas atveria pažinimo erdves, ypač tapyba, muzika. O ką jau kalbėti apie gražias moteris...

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:37954938]][[ge:lrytas:lrytas:38314207]][[ge:lrytas:lrytas:38640247]][[ge:lrytas:lrytas:38789880]]

– Labiausiai patinka paties gamintas maistas – aštrūs, prieskoniais pagardinti daržovių troškiniai.

Dar labai patinka Azijos virtuvė – vegetariški valgiai, bet tik ten, kur patys indai gamina indams. Visiškai abejingas esu žuvies patiekalams.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Dėl kvapų kiek sudėtingiau. Kažkodėl užuodžiu ne gėlių aromatus, o tik blogus kvapus. Gal ir šiurpiai nuskambės, bet nuo pat mediko karjeros pradžios supratau, kad užuodžiu atsėlinant mirtį. Nėra malonu, bet gal tai tik prietarai...

– Geriausia gauta dovana?

– Nemėgstu dovanų ir pačiam dovanoti ką nors kitiems žmonėms – didžiulis iššūkis ir galvosūkis. Niekada nežinai, ko kam reikia, kas kam patiks. Džiaugiuosi gyvenimo dovanotomis akimirkomis. Didžiausia dovana – dukra.

[[ge:lrytas:lrytas:38877106]]

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... tiktai Lietuvoje – čia ir dabar.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be veiklos, judėjimo. Savaitgaliai be jokių konkrečių planų, įsipareigojimų man atrodo tušti. Laisvalaikį visuomet galima kuo nors užpildyti – meno parodomis, spektakliais, išvykomis, maloniais pašnekesiais su draugais ir bendraminčiais. Minties ir kūno judrumas žvalina, išsklaido nuobodulį.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Akistatoje su gamtos jėgomis. Jaunystėje domėjausi alpinizmu, nustojęs kopti į kalnus pradėjau buriuoti. Iš pradžių Trakų ežeruose, paskui persėdau į didesnes jachtas – keliu bures Kuršių mariose, atviruose Baltijos vandenyse. Jūros vaizdai geriausiai ištrina blogas mintis, kvapus, pojūčius nukelia į kitokį pasaulį.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Jas geriausiai slopina teigiami pojūčiai. Man tai – burių šlamėjimas virš galvos, monotoniškas jūros ošimas ir net bangų šėlsmas per audrą, kalnų vaizdai, muzika, menas.

[[ge:lrytas:lrytas:38877103]]

– Blogiausias įprotis?

– Dažnokai pameluoju. Žinoma, stengiuosi sakyti teisybę, kada ir kiek tai įmanoma, bet ne visuomet pavyksta. Pacientams meluoti nevalia – tai, ką medicinoje anksčiau vadindavo šventuoju melu, nūnai išbraukta iš mūsų etikos leksikono.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Šiais laikais visi, taip pat ir medikai, domisi dirbtiniu intelektu. Daugelis specialistų sunerimę, kad dirbtinis intelektas juos nurungs.

Norėčiau geriau pažinti dirbtinio intelekto galimybes ir ribas medicinoje. Ir tikėtis, kad medikai vis dar bus reikalingi žmonijai. Robotai sudėtingų širdies ir kraujagyslių operacijų dar neatlieka. Kaip bus toliau, pagyvensime ir pamatysime.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Aktorę Penelope Cruz, fantasmagoriškų Pedro Almodovaro filmų žvaigždę, pirmąją ispanę aktorę, laimėjusią „Oskarą“. Man ji pati gražiausia, moters idealas. Ir dar tas ispaniškas temperamentas...

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Ko gero, pakartočiau viską iš pradžių – nerčiau į mediciną. Neįsivaizduoju įdomesnės ir prasmingesnės nei maniškė profesijos. Dar patinka medžio darbai, kartais pagalvoju, kad galėčiau būti neblogas dailidė, jeigu tik kantrybės užtektų.

Jachta „Laisvė“ apiplaukęs Horno kyšulį, buriuotojų vadinamą Everestu, jau galiu segti į ausį auskarą, švilpauti denyje, užkandžiaudamas remtis į stalą alkūnėmis. Tokios privilegijos jau nenuteikia blaškytis po tolimus vandenynus. Mielesnė tapo Baltija, kur buriuoju su savo bičiuliu pedagogu ir chorvedžiu Arvydu Girdzijausku.

[[ge:lrytas:lrytas:38877104]]

– Drąsiausias sprendimas?

– Vykti į karo veiksmų zoną Kuveite – ryžtingas, bet kiek nenusisekęs užmojis. Kai įsiplieskė pirmasis Irako karas, ketinau įsilieti į tarptautinės koalicijos gydytojų komandą, bet kol buvo tvarkomi mano dokumentai, baigėsi karas. Paskui teko šešerius metus darbuotis Kuveite – ne konfliktų zonose, o ligoninėse.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Įsiliejęs į Lietuvos dailininkų sąjungos jachtos „Dailė“ įgulą dalyvaudavau tarptautinėse regatose. Kai buvo rengiamas lietuvių buriuotojų žygis su trispalve per Atlantą, menininkai mane pakvietė į įgulą.

Nedvejodamas sutikau, nes tai buvo pirmasis lietuvių šuolis į atvirą vandenyną ir dar į JAV – mano karta ten dar neburiavo. Žygeivius kaitino emocinė Atgimimo ir Sąjūdžio atmosfera.

Žygio rengėjai reikalavo, kad visose trijose jachtose būtų ir gydytojai. Buriuojančius medikus tais laikais skaičiuodavo vienos rankos pirštais. Daugiau kaip mėnesį trukusioje transatlantinėje kelionėje nuo Klaipėdos iki Niujorko atsilikome nuo bendražygių, nes neturėdami radijo stoties negalėjome su jais susisiekti. Rimtesnių traumų ir ligų išvengta – vandenyne rūpintis pacientais man nereikėjo.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Vyrų valgio – alaus. Dažniausiai lietuviško. O šiaip mano šaldytuvas visada apytuštis – užsuku į parduotuvę maisto tik tai dienai. Bet alaus atsarga turi būti.

– Mėgstamiausias posakis?

– Stengiuosi savo darbą padaryti maksimaliai gerai, gal ne visada lieku patenkintas. Vakare ar naktį dažnai mintyse suku dienos veiksmų filmą, analizuoju, kartais net smerkiu save. Nuramina sparnuotoji Romos konsulų frazė, kuria jie baigdavo savo prakalbas Senate: „Feci quod potui, faciant meliora potentes“ (liet. „Padariau, ką galėjau, tegul tie, kurie gali, padaro geriau“).

[[ge:lrytas:lrytas:38877105]]

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Žavi italų rašytojo Alessandro Baricco gebėjimai natas paversti žodžiais, partitūras – tekstais, sonatas – monologais, uvertiūras – alegorijomis, o simfonijas – romanais. Jo kūrinys apie keistą meilę „Šilkas“ – tikra poezija prozoje.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Nesu išradingas, uolus vyriškosios kosmetikos gerbėjas ir vartotojas. Patentuotus originalius kvepalus naudoju saikingai – tik išimtiniais atvejais.

– Meilė – tai...

– ... kai gerbi ir supranti kitą žmogų. Pagarba daug svarbiau nei susižavėjimas, kuris dažnai nebūna ilgalaikis, potraukis arba seksas.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Vertinti gal nelabai būtų už ką – nesu politikas, atsakantis už tautos ir visuomenės ateitį, verslo magnatas, iškalbingas nuomonės formuotojas. Jausčiausi laimingas, jeigu geru žodžiu prisimintų vienas kitas gyvenime sutiktas žmogus.

Po visų savo klajonių sugrįžęs į Lietuvą sužinojau, kad Kuveite manęs ieško vienas buvęs pacientas. Man perdavė jo žodžius: „Geras buvo daktaras, visus vargšus gydė...“

Man tai – gražiausias ir mieliausiais kada nors girdėtas komplimentas.

Kraujagyslių chirurgas G. Žukauskas: „Nuo pat karjeros pradžios supratau, kad užuodžiu mirtį“