Pirmasis uždarbis ir silpnybės, kurios suryja sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria pinigines. Šįkart piniginę pravėrė dainininkė, žurnalistė Jurga Šeduikytė (45 m.).

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Pats naujausias ir smagiausias – maža juoda šilkinė suknelė iš „Vinted“. Seniai ją buvau nusižiūrėjusi. Man tokie pirkiniai – ne tik duoklė tvarumui, bet ir meilės sau išraiška.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

[[ge:lrytas:lrytas:36187813]]

– Pirmenybę dabar teikiu namams – norisi, kad vietoj kabančių laidų atsirastų šviesą skleidžiantys elementai. Dar grindjuostės ir kiti malonumai laukia.

Be galo džiaugiuosi, kad tvarkausi ne nuomojamame bute, o jau savuose namuose. Kai perki iš poreikio, tai ir atneša geras emocijas. Kai perki norėdamas užpildyti emocinę tuštumą, tai jau panašu į emocinį pirkimą.

[[ge:lrytas:lrytas:38447941]][[ge:lrytas:lrytas:38203419]][[ge:lrytas:lrytas:38135818]][[ge:lrytas:lrytas:38379154]]

Iš ankstyvesnės patirties galiu pasakyti, kad tai neatneša laukiamo rezultato. Iki šiol dar valau iš spintos tokius emocinius pirkinius. Dabar išmintingiau renkuosi, ar tikrai reikia to, ko norisi. Ypač padeda apsispręsti pirkinio atidėjimas keletui dienų.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Kvapai turi atskirą vietą mano gyvenime. Matyt, visoms nuotaikoms ir sezonams rasčiau tinkamą ir patinkantį aromatą lentynoje. Dar patinka originalaus dizaino avalynė – turiu kelias poras batų, kurie yra kaip asmenybės. Mėgstu masyvesnius sceninius batus, kurie tarsi įžemina. Vieni jų – draugės, „Between“ dizainerės Julijos rankų darbo, lydintys mane beveik kiekviename koncerte.

Esu laiminga pagaliau susipažinusi su kūrybinga dizainere Livija, neretai scenoje dėviu jos siūtas suknias. Gera, kai rūbas ne tik nekausto, bet dar ir išlaisvina charakterį.

Pasipuošti laidai „Lipt stogais su Jurga“ padeda jaukieji „Unlabel“. Esu dėkinga už visas šias draugystes.

Kasdien rengiuosi paprastai ir patogiai. Dėl to ir pirkiniai čia aiškūs – megztukai, marškinukai, kelnytės ir patogūs sijonai, rūbai, kuriuose ilsiuosi.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Nebent savo sąžinei. Nesu sau labai reikli, leidžiu paišlaidauti, jei labai ko prireikia. O emocijas išjaučiu gyvendama įprastą gyvenimą, o ne pirkdama daiktus.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Visada trumpai pagalvoju, ką tai sukurs ir kam. Kartais mažas daiktelis ar gėlytė pripildo kambarį jaukumo.

O kartais ateina laikas kelionei ar lauktuvėms. Visuomet atsakymas slypi viduje, klausimas tik, ar mokame jį išgirsti, ar pažįstame save. Pastebėjau, kad pinigai neateina tada, kai jų be galo trokšti. Jie mėgsta ramybę ir kantrų darbą viena kryptimi.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Viename sąmoningumo festivalyje nuėjusi į paskaitą apie šeimos finansus supratau, kad noriu asmeninės konsultacijos. Daugelis dalykų, kuriuos girdėjau, man netiko, nes dirbu su projektais, mažiau galiu nuspėti į priekį, bet labai patiko, kaip lektorius Gediminas kalbėjo: draugiškai, šiltai, supratingai – taip, kaip man labiausiai patinka. Susisiekiau su juo ir esu labai dėkinga už būtį ir buitį palengvinusius patarimus.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Iš tėvų kažką nekonkrečiai perėmiau, nes keturiems vaikams likus be tėčio mama tiesiog stengėsi išgyventi, visus viskuo aprūpinti. Nepritekliaus jausmo tikrai neatsimenu, bet gyvenome kukliai ir nešvaistėme. Mokiausi iš pavyzdžio.

Prisimenu, kai suvokiau, kad mano ir tėvų požiūriai skiriasi, – buvau vos kelerių metų, bet labai išgyvenau, kad tėvai nepirko emociškai svarbios sodybos Šarnelėje, Žemaitijoje. Kainavo grašius, o siela ten buvo jau apsigyvenusi.

Man labai svarbu būti ten, kur gera, kur gamta netoli, kaimynai atviraširdžiai, kur gali būti savimi. Studentavimo metais teko gerokai pasukti galvą, kaip išgyventi iš stipendijos, bet tai išmokė taupyti ir apibrėžti svarbiausius dalykus.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Ne man spręsti, kaip tie turtuoliai jaučiasi. Mūsų šeimoje pinigai yra atidedami sūnaus ateičiai, mokslams.

Dar švieži prisiminimai, kaip svarbu tas pirmas įnašas, kad galėtum susitelkti į mokslus.

Gyvenimas sukasi nesustodamas ir, manau, specialiai jo apsunkinti nereikia. Man gražu, kai žmonės padeda vieni kitiems pasitikėdami kito sąmoningumu.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Jei žmogui ant galvos nukrinta pinigų krūva, tai gali būti didelis išbandymas. Jei jis tam nepasiruošęs, gali viską iššvaistyti per kelerius metus, o gal net ir per kelias dienas.

Tikiu, kad palaipsniui didėjanti pinigų suma neišveda iš proto ir yra kur kas sveikiau.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Buvau keturiolikos ir plėšiau bilietėlius čekų lunaparke, kuris vasarą įsikūrė mano mokyklos stadione. Jausmas buvo labai geras.

Nepamenu, ką tiksliai pirkau, bet jau turėjau sąrašiuką reikiamų dalykų. Net neabejoju, kad pankiškos aprangos detalės ten buvo ne paskutinėje vietoje.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Manau, verta šį klausimą sau užduoti bent kartą per pusmetį.

Kalendoriuje esu užsirašiusi frazę, kas rytą iššokančią ekrane: „Iš baimės ar iš meilės?“

Visada linkėjau sau ir savo artimiesiems užsiimti veikla, džiuginančia širdį. Tačiau gyvenime būna ir sausesnių etapų, kai per daug apie saviraišką negalvodama darau darbus, kad sumokėčiau paskolos įmoką ir turėtume su sūnumi ką pavalgyti.

Esu lanksti, o esminis turtas yra įgūdžiai – kuo kūrybiškesnis žmogus, tuo daugiau galimybių jam išsisukti iš įvairių situacijų. Dėl to mokausi naujų dalykų: sportuoju, tobulinu balsą, kalbinu žmones apie jų laimingo gyvenimo receptus.

Nuo koncertų ir laidų pailsiu rašydama knygas ir būdama vidinėje tyloje. Neįsivaizduoju poilsio be gamtos glėbio ir pokalbių su sūnumi Adu. Toks mano sveikatos komplektas. O fizinė ir emocinė sveikata yra motyvacijos šaltinis.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Kartais prisidedu ir pinigais, bet mieliau imuosi projektuose aktyvesnio vaidmens. Mėgstu, kai rezultatas būna apčiuopiamas, tad mielai vedu mokymus ar padainuoju.

Kita vertus, mokausi neišsidalinti, nes bandau pragyventi iš savo kūrybos, o tai menininkui nėra paprasta.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Sunkiausias buvo karantino etapas per koronaviruso pandemiją, kai sustojo visa pramogų pasaulio veikla. Bet negaliu dejuoti: per tuos sunkius metus parašiau dvi knygas – „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ ir „Iššūkį“.

Kai praeina sunkūs etapai, neretai pamatau, kad būtent neviltis pastūmėjo geriausių sprendimų link. Svarbiausia – lavinti požiūrį ir neliūdėti per ilgai.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Iki šiol visada prisitaikydavau prie aplinkybių. Ne tiek svarbu, ar tai išorinės finansų rinkų krizės, ar asmeninės. Tiesiog paklausdavau savęs, ar tai yra dalykai, kuriuos galiu nulemti, ar ne.

Tuomet arba darydavau, ką galiu, arba paleisdavau ne savo problemas ir gyvendavau toliau.

Gal tik atsiradus paskolai ir išsiskyrus su vadybininkais, pradėjus visą veiklą organizuotis pačiai buvo sunkesnis laikotarpis. Užtruko porą metų, bet dabar finansiškai jaučiuosi ramiau.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Mano būdas – neišlaidauti. Dar mėgstu atidėti po kelias nedideles ir neskaudžias kišenei sumas ir iškaišioti skirtingose namų vietose. Kai prireikia, susirankioji iš tų kampų. Juokinga – pati padedu, o randu jau pamiršusi, kad padėjau.

Būna tikrai smagiau nei skaičiuoti, kaupti ir tiksliai viską pamatuoti. Aš taip nemoku, man svarbu staigmenos sau pačiai. Džiaugiuosi, kad atradimo džiaugsmas išplinta ir į finansinę temą.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Visus metus stebiu aplinką turėdama omeny savo artimiausius. Jei pamatau kažką, kas be galo nudžiugintų, o maniškiai moka džiaugtis, tuomet ir nuperku.

Džiaugsmas žmogaus akyse yra geriausia grąža. Žinoma, išlaidauju proto ribose. Tik padėdama Kalėdų Seneliui gerokai atleidžiu vadeles. Ši šventė visada siejasi su kalneliais dovanų ir džiugesiu jas išvyniojant.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Stengiuosi su tokiomis dovanomis elgtis pagarbiai, bet ir nekaupti to, kas nereikalinga ar slegia.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Šiuo metu su komanda rengiamės koncertui arenoje spalio 23 dieną. Norisi, kad jis būtų ne tik gražus vizualiai, bet ir iš tiesų atgaivintų susirinkusiųjų širdį.

Kūrybos svajonei negaila nei finansų, nei laiko. Dar nieko nepagailėčiau dėl artumo, šeimos ir namų jausmo, nevaržančio kūrybinės laisvės. Tikiu, kad šis derinukas įmanomas, tad dabar mokausi pasiekti pusiausvyrą tarp asmeninių ribų ir atsidavimo.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Mačiau, kad reikia patraškinti gautus pinigus prieš savo veidą ir už juos padėkoti. Raudoną piniginę, esą traukiančią pinigus, jau nusipirkau, o kitur stengiuosi protingiau atsirinkti, kas reikalinga.

Tikiu, kad žmogaus mintys ir žodžiai programuoja vidinius procesus, tad į pinigus žiūriu pagarbiai, pavyzdžiui, nemanau, kad jie gadina žmogų. Pinigai yra gyvenimo dalis, o poreikis jų uždirbti skatina tobulėti ir suktis. Stengiuosi čia įžvelgti galimybę.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Jei žmogus įkalino save paties įsivaizdavimuose ir nuostatose, jokie pinigai jo neišlaisvins. Manau, išlaisvina požiūris į juos kaip į įrankį svajonėms pasiekti.

Dainininkė Jurga Šeduikytė atskleidė, koks klausimas ją lydi kiekvieną dieną