Iš gurmaniškomis virtuvėmis garsėjusių restoranų vadovės pareigų ir iš sostinės į Dzūkijos gamtą bei kūrybą pabėgusi Rūta Anusauskienė (56 m.) niekada nesigailėjo permainų.

Už gamtos fotografo, kompozitoriaus ir pianisto Ričardo Anusausko (67 m.) prieš metus ištekėjusi moteris kitoms siunčia žinutę: „Norėčiau pasakyti kiekvienai moteriai – niekada nėra vėlu pakeisti kryptį. Jeigu kažkas jūsų širdyje tyliai kužda, kad laikas pokyčiui, išgirskite šį balsą. Galbūt jis pakeis ne tiktai kasdienybę, bet ir jus pačias.“

– Kas moteris gąsdina imtis pokyčių? – paklausiau R.Anusauskienės.

– Mes dažnai mąstome, kad pokyčiai – jaunų žmonių privilegija. Bet iš tiesų brandžios moterys turi vieną galingą pranašumą – jos pažįsta save. Ir kai tokia moteris pasiryžta eiti nauju keliu, ji eina ne aklai, o su gilia vidine ramybe.

[[ge:lrytas:lrytas:25602435]]

– Jums sekėsi dirbti restoranuose, vienu metu buvote sulaukusi net kelių darbo pasiūlymų. Kodėl nutarėte visa tai paleisti?

– Restoranuose dirbau daugiau nei du dešimtmečius, bet sėkmė nenukrito iš dangaus, pelniau ją darbu.

[[ge:lrytas:lrytas:6777050]][[ge:lrytas:lrytas:6797814]][[ge:lrytas:lrytas:14701047]][[ge:lrytas:lrytas:37285423]]

Reikėjo turėti labai daug žinių, aš jas visąlaik kaupiau. Aptarnavome aukšto rango pareigūnus, prezidentus, princus, karalius.

Žiūrėdama į visa tai sulaukusi brandos matau, kad padėjo jaunatviškas entuziazmas, gerai, kad nepridariau klaidų tuo metu neturėdama pakankamai žinių. Ar mane kas nors globojo, ar aš pati jaučiau, kaip turėtų būti? Sakyčiau, kad visada jaučiausi atsakinga, siekiau geriausio rezultato, todėl ir sekėsi.

Nuo mažens gerai mokiausi, skaičiau daug knygų, buvau skaitovų konkursų ir olimpiadų nugalėtoja. Visa tai augino mano vidinį stuburą, dėl to vėliau visur kitur sekėsi. Pirmenybę atiduodavau prigimčiai – žmogiškajai pusei. Restoranų versle turėjau kitą požiūrį, kitiems net ne visai priimtiną, tačiau aš laimėdavau.

Į kitus restoranus žvelgiau ne kaip į konkurentus, o kaip į kolegas. Jei reikėdavo surengti renginį tūkstančiui svečių, ar aš turėjau tiek taurių, lėkščių, stalo įrankių? Pasiskolindavau su sąlyga, kad paskolinsiu kitiems, kai to paties reikės.

Laikui bėgant įgijau tiek žinių ir pasitikėjimo, kad tą patį vakarą rengdavau pobūvius trijose vietose, tad pasikviesdavau ir kitų restoranų padavėjų. Daug kas sakydavo, kad darausi idealistė, nes versle draugysčių nebūna. Patirtis rodė, kad gali būti.

Man teko priimti nemažai atsakingų sprendimų tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Buvo periodas, kai turėjau papildomų įsipareigojimų šeimoje, todėl aktyviai dirbau, kad užtikrinčiau stabilumą. Nepaisant iššūkių, visuomet laikiausi savo vertybių – atsakomybės, sąžiningumo, pagarbos komandai. Buvau gavusi pasiūlymų iš kitų restoranų, tačiau dėl lojalumo esamiems darbdaviams buvau atvira ir kurį laiką sąmoningai likau su jais.

Atlyginimas, žinoma, svarbu, bet didžiausiu stimulu tapdavo tai, kad dar galiu ką nors nauja sužinoti, išmokti. Man buvo įdomu darbas su žmonėmis, todėl universitete studijavau psichologiją. Tai padėjo geriau styguoti kolektyvą, dirbti su užsakovais. Tai pakeitė mano mąstymą. Kokios įdomios studijos!

Bet dirbdama ilgą laiką toje pačioje srityje pajutau, kad vis mažiau ką nors nauja sužinau. Pamačiau, kad neturiu ir asmeninio gyvenimo. Svajojau, kad išėjusi į pensiją grįšiu į gamtą, nes vaikystę praleidau šalia Aukštadvario ir Stakliškių.

Norėjau grįžti į gamtą, tačiau kad tai įvyks šitokiu būdu, nė gražiausiame sapne nebūčiau susapnavusi.

[[ge:lrytas:lrytas:39260070]]

– Jūsų gyvenime permainų daigas sudygo susipažinus su Ričardu, kai fotografiją studijavusiai dukrai dovanų pirkote jo albumus „Azijos dvasia“, „Mandarininė antelė“, „Toli iš arti“. Gal tai buvo likimo siųstas ženklas?

– Kitaip ir nepasakysi, kad tai likimas. Kai prieš vienuolika metų su Ričardu susitikome, nuvykome vieną, kitą kartą į gamtą, pajutau, kiek aš buvau atitrūkusi nuo jos.

Kiek vaikystėje visko matydavau! Tik po ilgos pertraukos išvydau didelius pokyčius gamtoje, juos sukėlė melioracija, miškų kirtimas, klimato kaita. Man taip užvirė visas vidus – čiupau filmavimo kamerą, Ričardas fotografavo, puikiai sekėsi dirbti komandoje, įamžinome nors tai, kas liko.

Likimo buvo numatyta, kad mes kartu vyktume į ekspedicijas. Gamta – mano pasiilgtas pasaulis, savastis, nuo kurios dėl darbo restoranuose buvau atitolusi. Per vasaras vos kartą ar du galėjau prie ežero nuvažiuoti.

Sugrįžimas į gamtą buvo toks stiprus emocinis išgyvenimas, kad akyse kaupėsi ašaros, – tarsi sugrįžčiau į pamirštą, bet visada širdyje buvusią vietą.

– Prieš aštuonerius metus apsigyvenote Varėnos rajone, ant Merkio kranto esančiame Dargužių kaime. Kaip gamta padėjo klostytis jūsų asmeniniam gyvenimui?

– Ričardui pasiūliau ne leisti naują albumą, o kurti filmą apie laukinę gamtą. Jis buvo išleidęs penkis fotoalbumus, jam tai buvo pažįstama, todėl kiek laiko svarstė. Tapome komanda ir sukūrėme du dokumentinius filmus „Keturi metų laikai“ ir „Keturi metų laikai 2“, vieną jų įsigijo Aplinkos ministerija.

Vadinasi, teisingame kelyje buvome ir teisingos mano mintys buvo. Iš pat pradžių net virpėjau, kaip norėjau filmuoti. Buvo svarbu užfiksuoti retas akimirkas, kurios, deja, antrą kartą gamtoje nesikartoja.

Filmui sukurti reikėjo aukštos kokybės filmuotos medžiagos – kad gyvūno blakstienos matytųsi ir jokio drebulio. Būdavo, pamatau vilkus, emocijos užplūsta, širdis daužosi, kamera dreba. Staigiai turėjau susiimti, labai daug konsultavausi su profesionalais ir išmokau suvaldyti emocijas, dirbti profesionaliai.

[[ge:lrytas:lrytas:39260063]]

– Kaip didžiąją gyvenimo dalį sostinėje praleidusius miestiečius priėmė Dargužių kaimas?

– Kai tik įsikėlėme, vietiniai viskuo padėjo – dalijosi užaugintomis gėrybėmis, atvežė net malkų. Kai paklausiau, kiek skolingi už jas, atsakė: nejuokauk, nes kitą kartą nevešime.

Nufilmavome vietos žmones – vaistažolių rinkėją, audėją, gyvulių augintoją, sūrininkus, jaunas šeimas ir vaikus – ir sukūrėme filmą „Dargužiams 455 metai“, kuriam parašiau tekstą ir pati įgarsinau.

– Koks naujas virsmas jus pasivijo kaime?

– Grįžome prie kūrybos. Labai svarbu kiekvienam žmogui laiku užduoti teisingą klausimą. Mačiau, kad Ričardui skaudėjo dėl nepelnytų kaltinimų iš kai kurių ornitologų dėl kurtinių filmavimo. Tai buvo nesusipratimas, bet paveikė jo nuotaiką.

Jutau, kad Ričardas kažkoks priblėsęs, todėl paklausiau, kas jam dar, be fotografijos, teikia daug džiaugsmo. Atsakė, kad muzika. Kodėl negirdžiu grojant? Jis atsakė: neišgyvenk, greitai išgirsi. Bet jokių konkrečių planų nebuvo.

Neįtikėtina, bet kartais gali pamanyti, kad visata tikrai girdi, ką mes kalbame. Ištarti žodžiai dygsta tarsi pasėliai.

Prabėgus savaitei nuo mūsų pokalbio paskambino viena pažįstama. Negalėjau patikėti, kai išgirdau, kad jos draugė nuomos butą ir nori padovanoti kam nors pianiną. Pasiūlė – juk Ričardas moka groti, gal norėtų? Nuvyko su vyrais, parsivežė, pradėjo groti.

Kasdien grodamas po aštuonias valandas netrukus atkūrė įgūdžius, atsirado ir skirtingos septynios meninės programos su skirtingais atlikėjais, pradėjo intensyviai koncertuoti.

Vėl pravertė mano patirtis – ieškau užsakymų, vedu koncertus, juos filmuoju. Šis kūrybinis etapas tęsiasi trečius metus. Jis jaučiasi laimingas ir aš laiminga, kad galiu prisidėti ir tuo pat metu realizuoti save.

[[ge:lrytas:lrytas:39260062]]

– Kada nutarėte tuoktis?

– Ričardas pasipiršo, kai pradėjome bendrauti, – per pirmas mūsų Kalėdas. Neskubėjome, aš buvau stabdys.

Nemačiau didelio poreikio tuoktis, juk mes vaikų neplanavome, nes ne toks amžius. Jauniems žmonėms viskas kitaip, gerai save atsimenu. O vyresniems tai nėra esminis klausimas. Man buvo daug svarbiau kartu sukurti ką nors turinčio ilgalaikę išliekamąją vertę.

Į pačias vestuves žiūrėjau labai ramiai, be didelės pompastikos. Sprendimą priėmiau natūraliai, iš jausmo – mačiau, kad jam tai svarbu, ir man pačiai tai buvo svarbus žingsnis mūsų santykiuose. Kai pažįsti žmogų taip gerai, jautiesi atsakingas už tai, ką jis jaučia. Nenorėjau, kad kiltų net menkiausia abejonė dėl mano ketinimų ar jausmų.

Buvo svarbu, kad dėl šio sprendimo ir visur kitur mane labai palaiko Ričardo devyniasdešimtmetė mama. Ji lyg būtų mano mama. Net graudu.

Nebuvo tokio poreikio, kad degtų. Vestuvės buvo natūrali gyvenimo įvykių seka. Puotos nekėlėme, tik gražiai atšventėme nuostabioje vietoje su liudininkais. Jais tapo Ričardo draugai. Šventės nuotraukomis su niekuo nesidalijome, norime jas pasilikti sau.

Socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje dažnai viskas skelbiama garsiai, bet mums norėjosi priešingai – abu nejutome poreikio garsiai šaukti. Nesinorėjo iš to daryti kultūrinę reikšmę turinčio įvykio, nes juk pasaulyje tiek daug žmonių tuokiasi ir tai nėra žygdarbis. Mums tai buvo graži, asmeniškai branginama šventė.

[[ge:lrytas:lrytas:39260073]]

– Negrįžtate į praeitį bent prisiminimais, nesigailite dėl pokyčių?

– Šiandien galiu pasakyti – grįžimas į gamtą buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Nors pradžioje buvo daug nežinios, dabar jaučiu tik dėkingumą. Ne tik už tai, ką atradau, bet ir už tai, kad turėjau drąsos paleisti praeitį.

Restoranų pasaulį palikau be ilgesio. Tai buvo intensyvus, iššūkių pilnas etapas, reikalaujantis nuolatinio pasiruošimo ir profesionalumo, net kai viduje būdavo sunku. Kartais turėjau šypsotis net po bemiegės nakties šalia artimo žmogaus ligoninėje. Tai buvo stipri, bet alinanti patirtis.

O gamtoje galiu būti tokia, kokia esu. Nereikia aukštakulnių batelių, pėdkelnių, suknelių, kostiumėlių. Nereikia šypsotis, jei to nenori.

Kadangi dirbau aukšto lygio, prestižiniuose restoranuose, užsakovai dažnai buvo itin reiklūs. Pamenu, ponia iš vienos ministerijos net porą metų „tyrinėjo“ mane: domėjosi, kokie režisieriai man patinka, kokias knygas skaitau, kuo apskritai gyvenu, koks mano išsilavinimas. Tik po to pradėjo užsakinėti banketus. Tokiose situacijose turėjau būti ne tik profesionalė, bet ir aukščiausio lygio savo srities atstovė.

O dabar jau vienuolika metų kvėpuoju grynu oru tikrąja to žodžio prasme. Kai kas stebisi, kad dėl filmavimų net nakvodavau pelkėse. Bet man svarbiau ne tai, ką pasakys kiti, o tai, ką paliksime po savęs. Mano tikslas – įamžinti gamtą ateities kartoms, kol dar jos liko. Juk, pavyzdžiui, Lietuvoje belikusios vos kelios žalvarnių šeimos...

O pradėti labiau mylėti gamtą galima būnant bet kurio amžiaus, tačiau labai tinkamas laikas pradėti tai skatinti nuo mažens. Dėl to nuo 2021 metų dirbau ties audiovizualinių pažintinių pasakų kūrimu. Tai – mano dovana vaikams ir gamtai.

Iš pradžių kūriau mažiausiems, bet pajutau, kad pakanka minčių dviem pasakoms, kurias pavadinau „Ežiukas ieško draugų“, kuri skirta 3–7 metų vaikams, ir „Septynios tylos istorijos“, tinkamos vaikams nuo 7 metų. Į abu kūrinius sudėjau ne tik daug savo filmuotos medžiagos, kūrybinių minčių, bet ir daug širdies šilumos.

Liko tik sulaukti, kol Ričardas parašys muziką pasakoms, ir, esu tikra, atėjo laikas tuo dalintis. Labai viliuosi, kad šios pasakos pasieks kuo daugiau vaikų ir padės jiems pamilti gamtą, ja rūpintis ir saugoti nuo vaikystės.

Garsaus fotografo albumus pirkdama R. Anusauskienė nenujautė, kad tai likimo ženklas: dabar kartu kuria gyvenimo pasaką