Kai dauguma parfumerių kalba apie rožių žiedus, lengvas citrusines natas ar romantiką prie Eifelio bokšto, Vita Kazlauskaitė (27 m.) renkasi visai kitą kryptį – mirtį, gedulą ir nekromantijos ritualus.

Jos įkurtas ženklas „Necros Fragrance“ gimė iš ilgo kelio nuo alternatyvios paauglės per aštuonerius metus darbo didelėje verslo korporacijoje ir emigraciją Belgijoje iki sugrįžimo į Lietuvos miškus, kur kvapai tampa „mažais apsėdimais buteliuke“.

Vita ilgus metus dirbo didelėje korporacijoje, gyveno Belgijoje, bet vieną dieną pasirinko grįžti į tai, kas ją lydėjo nuo vaikystės – į šešėlius. Ji pati sako: „Jei jautiesi pasiklydęs, atsigręžk į tai, ką mylėjai būdamas vaikas.“ Jai tai buvo sunkioji muzika, tamsi estetika, vaiduoklių istorijos ir paslaptingi kvapai, kurie visada labiau asocijavosi su prasme, nei su baime.

Šiandien Vita kuria kvepalus, kuriuose nėra nei rožinio romantizmo, nei pigaus saldumo – tik egzistencijos gylis. Ji pati vadina savo kūrinius „mažais apsėdimais buteliuke“. Jos laboratorija atrodo kaip jungtis tarp chemijos ir ritualų, o pavadinimai – „Vivos Plango, Mortuos Voco“, „Corpse of a Star“, „Doll Like Creature“ – skamba tarsi eilės ar maldos iš anapus.

[[ge:lrytas:lrytas:30411397]]

Vita pasakoja apie savo kelią, santykį su tamsa ir apie tai, ką reiškia „nešiotis tamsą ant savęs“.

– Kai sakote „grįžau į šešėlius“ — ką tai reiškia jūsų gyvenimo istorijoje?

[[ge:lrytas:lrytas:16060401]][[ge:lrytas:lrytas:23418323]][[ge:lrytas:lrytas:29576628]][[ge:lrytas:lrytas:15629536]][[ge:lrytas:lrytas:19449066]]

– Kai sakau „grįžau į šešėlius“, tai pirmiausia reiškia sugrįžimą į savo tikrąją erdvę, kuri mane lydėjo nuo vaikystės. Nuo dvylikos metų priklausiau alternatyviai subkultūrai – mane traukė sunkioji muzika, alternatyvi mada, filosofinės teorijos ir istoriniai laikotarpiai, dažnai siejami su tamsa. Buvau „kitoks“ vaikas, bet man ši tamsa niekada nebuvo baugi – joje visada mačiau gylį ir prasmę.

Vėliau pasukau į verslo pasaulį, patikėjusi, kad tai mano kelias. Norėdama kilti karjeros laiptais turėjau slėpti savo tikrąją pusę, užsidėti kaukes, atitikti normas. Nors ten daug išmokau, visada jaučiau tuštumą. Man trūko ypatingos pasaulio vizijos – ne saulėlydžių ar vienaragių, o nykios tylos, drėgnų miškų ir istorijos aidų.

Psichologijoje sakoma: „Jei jautiesi pasiklydęs – atsigręžk į tai, ką mylėjai būdamas vaikas.“ Mano atveju tai visada buvo šešėliai. Kai pradėjau kurti kvepalus, supratau, kad grįžau į savo tikrąją erdvę. Tai nėra pabėgimas į tamsą – tai grįžimas namo, kur mano juoda širdis pagaliau gali kvėpuoti.

– Prakalbote apie filosofiją. Ką ji reiškia jūsų gyvenime?

– Man artimiausias egzistencializmas. Jis mane lydėjo dar studijų metais, ir dabar tebesimokau integruotos komunikacijos, gilinuosi į mirties technologijas.

[[ge:lrytas:lrytas:39545933]]

– Kodėl būtent mirtis tapo jūsų kūrybos įkvėpimu?

– Dėl dviejų priežasčių. Pirma – man mirtis visada buvo graži: elegantiška, kvepianti baltomis gėlėmis, tarsi naujas veliūras. Vaikystėje vietoj pasakų prašydavau vaiduoklių istorijų. Baugios istorijos, magijos ritualai, egzistencializmo filosofija, sunkioji muzika – tai lydėjo mane visą gyvenimą.

Antra – netikėta artimo žmogaus netektis. Supratau, kad atiduočiau viską už paskutinį pokalbį. Kvepalai man tapo būdu sukurti erdves, kuriose mirusieji prabyla – per prisiminimus ir emocijas. Pasitelkusi šį kūrybinį kanalą, stengiuosi leisti joms dar kartą iškilti į paviršių.

– Kodėl savo kvapus vadinate „mažais apsėdimais buteliuke“?

– Kvapas nėra tik maloni nata ar graži kompozicija, kaip daugelis tai įsivaizduoja. Kvapas man gimsta kaip balsas, kuris persekioja, kol įdedu jį į buteliuką. Dienomis ir naktimis kartoju bandymus, kol pajuntu, kad jis pradeda kvėpuoti pats.

O tada tas apsėdimas persiduoda ir žmonėms – jie sako, kad „Necros“ kvapai grįžta net tada, kai atrodo jau išnykę. Tai nėra tik papuošalas. Tai lyg dvasia, kurią priimi prie savęs.

[[ge:lrytas:lrytas:39545926]]

– Kaip atrodo jūsų kūrybinė erdvė?

– Ji dvilypė. Viena pusė – griežta, kaip chemijos laboratorija: kolbos, pipetės, reglamentų laikymasis. Kita – ritualinė: senoviniai stalai, tamsaus medžio spintos, veliūriniai foteliai, sendaikčių radiniai. Kurdama savo darbo aplinką, labai norėjau atsižvelgti į tai, kad man ji būtų artima, įkvepianti, kur pati norėčiau praleisti daug laiko. Todėl į ją įpyniau daug detalių, kurios primena XIX amžiaus vaistinę. Tai tiltas tarp mokslo ir magijos. Ten gimsta kvapai, kurie yra ir formulės, ir ritualai.

– Ar dirbate viena?

– Taip, kol kas viską darau pati. Norėjau pati sukurti prekės ženklo stuburą – nuo kvapo iki dėžutės. Bet ateityje norėčiau jungti žmones, kurie jaučia tą pačią filosofiją ir nori išmokti tokio meno.

– Ar mirtį pasirinkote todėl, kad rinka perpildyta meilės ir nostalgijos?

– Taip. Meilė parfumerijoje visur – Paryžius, rožės, Eifelio bokštas. Bet mirtis yra universaliausia patirtis, kuri vienija visus. Ji yra absoliuti, neišvengiama ir vienija labiau nei bet kas kitas. Kaip minėjau, mirtis man visada buvo graži, nes tai nėra tik pabaiga, tačiau transformacija, kuri savyje turi ir melancholijos, ir arogancijos. Meilė ir nostalgija dažnai yra mirties dalis – netekus žmogaus jos tampa dar intensyvesnės. Aš nenoriu lengvų temų. Mane domina tai, kas neišvengiama ir nepatogu.

[[ge:lrytas:lrytas:39545924]]

– Ar visuomenė bijo tamsos, ar vis dažniau nori apie ją kalbėti?

– Anksčiau bijojo. Bet šiandien matau, kad situacija keičiasi – „dark aesthetics“ grįžta į meną, muziką, madą. Žmonės nebėra tokie uždari tamsos temoms, jie tai priima kaip kitą realybės pusę, kuri egzistuoja ne kaip gąsdinanti tuštuma.

Pirmieji, kurie mane palaikė, buvo muzikantai – jie sakė: „Pagaliau kažkas prabilo mūsų kalba, seka ne tik tendencijas, bet sukūrė kažką, kas gali iš tiesų kalbėti ir pasauliui ištransliuoti ne tik gėles, citrusus ar kažką lengvo, prie ko mes visi esame pratę.“

– Ar jūsų šeimoje buvo ritualų, susijusių su kvapu (pvz., smilkalai, džiovintos žolės, senelės spinta)?

– Mano šeimoje kvapas visada turėjo ypatingą vaidmenį. Daugelis vaikystės prisiminimų man sugrįžta būtent per kvapus. Vienas ryškiausių – šilti vasaros vakarai, kai mama virdavo mėtų arbatą iš sodo. Tas kvapas man iki šiol reiškia ramybę ir saugumą. Žiemomis namus dažnai pripildydavo degančių smilkalų dūmai – jie suteikdavo erdvei paslapties ir šventiškumo, jaukumo.

Labai gerai atsimenu ir kvepalus, kuriais kvėpinosi artimieji. Mama kolekcionuoja kvepalus, ir tai man buvo savotiškas įvadas į šį pasaulį. Nuo mažens prašydavau, kad pakvėpintų mane net einant į darželį. Manau, kad kvapas yra stipriausias atminties gaiviklis – jis akimirksniu gali sugrąžinti į praeities atmosferą. Tai, ką patiriame vaikystėje ir kokioje aplinkoje augame, stipriai lemia, kokius kvapus vėliau gyvenime mėgstame ir kaip juos suvokiame.

– Kaip apibrėžtumėte kvapą, kuris „kalba su mirusiaisiais“?

– Jis nėra tik gražus aromatas. Tai šnabždesys iš anapus – jungtis tarp prisiminimų ir užmaršties. Kartais tai senų knygų popierius, samanų drėgmė, sudžiūvę žiedlapiai ar metalo dvelksmas, bet kvapas visada turi neišaiškinamą sluoksnį, kuris lyg kviečia mirusįjį sugrįžti. Kai sakau „mirusįjį“, turiu galvoje ne tik žmogų, tai gali būti mūsų emocijos, prisiminimai, kurie palaidoti giliai mūsų viduje. Tai tarsi seansas, ištraukiantis balsus iš užmaršties.

– Ar naudojate neįprastų ingredientų?

– Taip. Noriu pabrėžti, kad savo gamyboje daugiausiai naudoju sintetines molekules ir tai yra sąmoningas pasirinkimas. Jos yra stabilesnės, švaresnės, saugesnės nei dauguma natūralių ekstraktų. Natūralūs ekstraktai dažnai kelia alergijų riziką bei gamintojas negali užtikrinti, kad vienos vasaros mėtų ekstraktas kvepės lygiai taip pat, kaip kitos vasaros. Paprasčiausiai nėra galimybės užtikrinti vienodas sąlygas.

Natūralių žaliavų naudoju tik tiek, kiek būtina – įvairias dervas, samanas, keletą klasikinių ekstraktų, bet tik tiek, kiek to reikia kvapo charakteriui, be kurio jis nebūtų įmanomas.

Paminėsiu kelias pačias įdomiausias molekules, pavyzdžiui, „ambrostar“ molekulė skamba kosmiškai. Mėgstu naudoti molekules, kurios atkartoja itin specifinius niuansus, pavyzdžiui, „giozminas“ suteikia šlapios žemės kvapo įspūdį, o „andekavertikolis“ – žalio vandeningo lapo gaivą. Tokios medžiagos leidžia kurti kvapus, kurie primena kanalus į kitas dimensijas.

[[ge:lrytas:lrytas:39545923]]

– „Vivos Plango, Mortuos Voco“, „Corpse of a Star“, „Doll Like Creature“ – skamba kaip eilės. Kaip gimsta šie pavadinimai?

– Jie ateina kartu su kvapu, kaip vizija. „Vivos Plango, Mortuos Voco“ ateina iš mano visų laikų mylimiausio kūrinio, parašyto Vinco Mykolaičio-Putino, tai tekstas, turintis didžiulį emocinį ir istorinį svorį, kadangi okupacijos metais vos už vienos eilutės turėjimą žmonės buvo tremiami ir net nužudomi. Man ši frazė – „gyvuosius apverkiu, mirusiuosius kviečiu“ – yra ne tik literatūra, bet ir lyg varpo skambesys iš anapus, kviečiantis atsiminti, bet tuo pačiu šauktis to, kas buvo prarasta. Šis pavadinimas man jungia istoriją, tautos skausmą ir asmeninę melancholiją.

„Corpse of a Star“ („žvaigždės lavonas“) gimė vieno naktinio žvaigždžių stebėjimo metu. Mano astronomijos profesorius pasakojo apie mirštančias žvaigždes ir mane sužavėjo pati idėja, kad net kosmose egzistuoja mirtis ir tai nėra tik pabaiga. Mirštanti žvaigždė subyra į ūką, iš kurio vėliau gimsta naujos žvaigždės. Kažkieno mirtis virsta materija kažkieno gimimui. Labai graži metafora, kuri man pasirodė tobula šiam kvapui.

„Doll Like Creature“ yra mano asmeniškiausias – tai mano „alias“, antroji aš. Daug metų tai buvo mano asmeninis ženklas. Šiuo vardu kūriau socialinių tinklų turinį, bendradarbiavau su alternatyvios mados prekiniais ženklais.

– Ar pastebite kultūrinius skirtumus – kaip į kvepalus reaguoja Lietuvoje ir Belgijoje?

– Taip, skirtumai tikrai pastebimi. Lietuvoje žmonės yra arčiau mano kūrybos šaknų – jie dažnai atpažįsta folkloro, istorijos ar religinių ritualų užuominas kvapuose. Mano kvepalai čia dažniau suvokiami kaip kultūrinė refleksija, kalbanti tiesiai su kolektyvine pasąmone.

Belgijoje reakcija kitokia. Čia žmonės dažniau mato „Necros“ kaip meninį, konceptualų projektą – jie kalba apie estetiką, kvapus vertina kaip meno instaliaciją buteliuke. Mažiau istorinio svorio, daugiau smalsumo ir eksperimentavimo.

Skirtumai atsispindi ir rinkos ypatybėse: Lietuvoje žmonės labiau pripratę prie nišinių, išskirtinių kvapų, o Belgijoje vis dar dominuoja masinė parfumerija – tokie prekių ženklai kaip „Chanel“ ar „Dior“ čia vis dar gali stebinti. Nepaisant skirtumų, abu požiūriai man yra labai brangūs – Lietuvoje jaučiu emocinį rezonansą, o Belgijoje patiriu intelektualų susidomėjimą ir norą tyrinėti bei eksperimentuoti.

– Kaip gyvenimas tarp Belgijos ir Lietuvos jus formuoja?

– Belgijoje – mano kasdienybė ir saugumas, Lietuvoje – šaknys, kalba, miškai, folkloras. Gyvenu tarp dviejų pasaulių, kaip ir mano kūryba – tarp šviesos ir šešėlių, gyvųjų ir mirusiųjų.

– Ką jums reiškia „nešiotis tamsą ant savęs“?

– Visada jaučiausi kitokia, todėl tamsą priimu kaip vertybę. Nešioti ant savęs tamsą reiškia priimti tai, kas nėra patogu ar gražu tradicine prasme ir leisti tam tapti tavo dalimi. Tai nėra tik estetinė pozicija, tačiau pasirinkimas gyventi su visomis savo pusėmis ir jas integruoti.

Man labai patinka Karlo Jungo pasakymas: „Šešėlis – tai mūsų pasąmonės dalis, kurią stumiame į šalį. Aš tikiu, kai ją priimame – tampame stipresni.“ Todėl nešiotis tamsą ant savęs man reiškia ne demonstruoti gotišką įvaizdį, o sąmoningai sutikti savo visas puses ir jas nešiotis šalia kaip dalį savęs.

[[ge:lrytas:lrytas:39545936]]

– Kas jus labiausiai įkvėpė kurti?

– Muzika, ypač metalas. Pirmoje vietoje yra grupė „Lord of the lost“, kurių muzika man padėjo atrasti savąją tamsos estetiką. Taip pat tokios grupės kaip „Ghost in flames“ – jų pasauliai, estetika, gebėjimas kurti atmosferą stipriai rezonuoja su tuo, ką darau su kvapais.

Kalbant apie parfumeriją, neturiu vieno kvapo, kuris būtų mane įkvėpęs asmeniškai. Labiau mane uždegė prekės ženklai, kurie patys yra konceptualūs pasauliai, tokie kaip „Double dragon“, „Toskovat“, jie parodė, kad parfumerija gali būti ne tik graži, bet ir filosofiška, kartais net labai provokuojanti. Žinoma, labai žaviuosi Lietuvos Aisčiu Mickevičiumi, tiek dėl jo kūrybos, tiek dėl to, kad jis įrodė, jog ir iš Lietuvos galima kurti tarptautinio lygio parfumeriją.

Metusi darbą korporacijoje lietuvė grįžo prie vaikystės apsėdimo: buteliuke bando uždaryti mirtį