Klaipėdos dramos teatro aktorius, Klaipėdos kultūros magistras Rimantas Pelakauskas (68 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Smalsumas, noras pažinti pasaulį, žmogų, jo sielą. Patirti meilę ir bandyti suprasti jos esmę. Sužinoti, iš kur auga pykčio šaknys, kur gėrio ir blogio riba.

Kodėl žmonės negali susikalbėti, kodėl meilėje slepiasi neapykantos geluonis?

[[ge:lrytas:lrytas:26729568]]

Pažvelkite į veidrodį ir paklauskite savęs: ar dar yra neatsakytų klausimų? Jei ne, tada jus ištiko senatvė. Tai gali atsitikti ir dvidešimtmečiui, ir sulaukus aštuoniasdešimties. Pažinimo kelias neišvengiamai atveda ir prie kūrybos versmės. Man tai yra teatras. Jame žaliuoja ir žydi mano gyvenimo sodas.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:39244773]][[ge:lrytas:lrytas:39210889]][[ge:lrytas:lrytas:38849988]][[ge:lrytas:lrytas:39058748]]

– Man visada patinka žmonės, kurie išsiskiria iš kasdienybės. Mąstymu, elgesiu, elegancija, sąmoju. Apie juos sakoma: „Ne toks kaip visi.“

– Koks patinka patiekalas?

– Žmonos iškepti bulviniai blynai! Pats irgi mėgstu gaminti. Turiu kelis išskirtinius savo patiekalus. Mano suaugę vaikai sako, kad niekur nėra ragavę skanesnių šaltibarščių negu mano gaminti. Kai gaminu, paprašau, kad mane virtuvėje paliktų vieną, – tai laikas, kai galiu atsipalaiduoti, pailsėti ir net pamedituoti.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Esu kaimo vaikas. Augau netoli Molėtų observatorijos, Suginčių miestelyje. Tėvai buvo miestelio mokyklos mokytojai. Iki šiol prisimenu savo tėviškės kvapą, tą gaivų vakarėjančių laukų, miško ir garuojančio ežero kvapą.

– Geriausia gauta dovana?

– Mano vaikų piešinėliai. Tėvo dienos proga jų gaudavau kasmet, kol vaikai baigė pradinę mokyklą. O visai neseniai sulaukiau dar vienos dovanos – išskirtine proga dukra ir sūnus, pritariant gitarai, pasveikino mane daina.

[[ge:lrytas:lrytas:39258241]]

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... tai jis yra prie Platelių ežero. Jei kurią vasarą nenuvažiuojame ten bent porai dienų, vasaros kaip ir nebuvo! Ten išsivalo galva ir siela. Ten yra kavinukė, kur verda puikią kavą, ten „Medaus klėtelė“ su dūzgiančių bičių guoliu, ten ir tas vaikystės laukų, miško ir ežero kvapas atėjus vakarui.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be puodelio espreso kavos tik prabudus. Atsikeliu, sumalu kavą ir verdu geizeriniame kavinuke. Tada pasimėgaudamas išgeriu. Namiškiai, užuodę kavos aromatą, pramerkia akis – diena prasideda! Kasdienis džiugus ritualas.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Kaip minėjau – Plateliuose ar vaikštinėdamas prie jūros vėlų rudenį, ankstyvą pavasarį (beje, Klaipėdoje dažnai tokia būna ir žiema) ir namų virtuvėje gamindamas šeimai valgį.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Darbas teatre. Tada nebelieka vietos neigiamoms emocijoms. Kūrybai turi atiduoti save visą. Kaliošus ir skeletus turi palikti už teatro durų.

– Blogiausias įprotis?

– Vis dar rūkau, nors gydytojai ir draudžia. Bet teatre irgi yra tam tikras ritualas. Vienas jų – repeticijos tęsinys rūkomajame. Bandžiau kelis kartus mesti.

„Mesti rūkyti labai lengva. Aš pats tai dariau šimtą kartų“, – sakė Markas Twainas. Mečiau cigaretes, cigarus, pypkę... Dabar galvoju, kad reikėtų mesti vieną iš mažiausiai kenksmingų rūkymo būdų... Žodžiu, štai taip va...

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Norėčiau pramokti italų ar ispanų kalbų. Kalbos mokėjimas yra didžiausias žmogaus turtas. Bet čia tik svajonė, man visada darė įspūdį žmonės, kurie turi svajonių, tai suteikia gyvenimui didesnę prasmę. Taip pat labai gerbiu žmones, lankančius Trečiojo amžiaus universitetą, man jie yra pavyzdys – jie tokie šviesūs ir jaunatviški. Iš jų norėčiau mokytis smalsumo ir noro pažinti.

– Kokią garsenybę norėtumėte pasikviesti į pasimatymą?

– Jau senokai niekas manęs nekviečia į pasimatymus. Pastarąjį kartą kviečiau tik savo dar tuomet būsimą žmoną. Bet mielai išgerčiau kavos ir šnektelėčiau su gerais savo bičiuliais, pavyzdžiui, su kurso draugais Nele Savičenko ar Liubomiru Laucevičiumi. Gal dar su scenografu Jonu Arčikausku, su kuriuo turime ir nerealizuotų kūrybinių idėjų.

– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Tikriausiai būčiau mokytoju, kaip ir mano jau į amžinybę iškeliavę tėvai. Prieš pradėdamas studijuoti Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose pas režisierių Povilą Gaidį aktorystės meistriškumą vienus metus mokiausi matematikos Vilniaus pedagoginiame institute.

Iki šiol atmintyje likęs vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų yra susijęs su tėvu. Jis buvo pradinių klasių mokytojas. Liesas, gunktelėjęs, laikantis rankoje aptrintą odinį portfelį, kuris prikrautas vadovėlių, vaikų sąsiuvinių ir užrašų su pamokų planais.

Rytais po pusryčių tėvas dar lūkuriuodavo prie stalo, lėtai baigdamas gerti arbatą, kol mama pasakydavo: „Jau, Juozai!“ Tai reiškė, kad prie namų, šalia liepų alėjos, pasirodydavo vaikai. Visada du. Tai būdavo tie, kuriems buvo suteikta privilegija. Tądien jie neša į mokyklą mokytojo portfelį! Ir tai būdavo kokie keturi šimtai metrų! Tėvas pasitaisydavo kaklaraištį, pasiimdavo portfelį ir išeidavo į liepų alėją pas savo mokinius... Tas kasdienis ritualas buvo sklidinas orumo, abipusės pagarbos ir šviesos. Kažin ar šiais laikais tai įmanoma?

– Drąsiausias sprendimas?

– Aktoriaus profesija pilna iššūkių, dažnai tenka priimti nestandartinius sprendimus. Garsus lenkų režisierius Janas Klata pas mus, Klaipėdos dramos teatre, statė Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“. Jo interpretacijoje tai buvo Putino Rusijos demaskavimas ir satyra.

Repeticijų metu patyriau rimtą kojos lūžį ir turėjau atsisakyti vaidmens. Du su puse mėnesio koja gipse ir gydytojų sprendimas: „Jei nori dar kada nors vaikščioti, jokių repeticijų!“

Nors vaidmeniui buvo pasirinktas kitas aktorius, po poros dienų teatro vadovas Tomas Juočys paskambino ir pasakė, kad režisierius nori susitikti. Teatro vairuotojas atvežė mane į repeticiją. Režisierius pasakė, kad aš jam reikalingas, ir paprašė, jog tęsčiau darbą gal net neįgaliojo vežimėlyje, kad nevarginčiau kojos. Kiek padvejojęs sutikau.

Sunkiausia būdavo po repeticijų parvažiavus namo viena koja užšokuoti į ketvirtą aukštą, kur buvo mano butas, bet lifto nebuvo. Ir taip kiekvieną vakarą, vilkdamas sutinusią ir skaudančią sugipsuotą koją, šokuodavau į ketvirtą aukštą. Bet vaidmuo buvo sukurtas, premjera įvyko! Po jos režisierius padėkojo man, o aš padėkojau jam. Juk, užuot gulėjęs namuose, spoksojęs į lubas ir depresavęs, aš gyvenau visavertį gyvenimą. Ir koja visiškai sugijo. Be pasekmių! Paklausiau režisieriaus – o kaip dabar? Jis atsakė: „Puikus vaidmuo, siūlau jį ir toliau vaidinti vežimėlyje.“

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Sausio 13-osios naktis miesto tarybos pastate. Gandas, kad nuo Girulių važiuoja sovietų tankų kolona. Prie pastato Vilties gatvėje prisispaudę žmonės, viduje mes, miesto tarybos deputatai, ir spengianti tyla. Po to kažkas iš kolegų deputatų atveria antro aukšto langą ir pradeda kalbėtis su žmonėmis. Vėliau kažkuris iš jų paprašė: „Rimai, paskaityk ką nors...“ Skaičiau Bernardo Brazdžionio eiles. To neįmanoma pamiršti.

– Ko visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Žaliųjų alyvuogių su prieskoniais ir sūrio su mėlynuoju pelėsiu. Dar labai mėgstu „Džiugo“ kietąjį sūrį.

– Mėgstamiausias posakis?

– „Greipfrutas yra ant stalo.“ Tai posakis iš Morriso Panycho pjesės „Septintas aukštas“. Tai istorija apie tai, kaip jaunas prancūzas, nusivylęs gyvenimu, susiruošė šokti nuo tilto į upę.

Tai pamačiusi močiutė, kuri nemoka prancūzų kalbos ir žino tik vienintelę frazę prancūziškai, norėdama jį pristabdyti sušuko: „Greipfrutas yra ant stalo!“ Jaunuolis sustojo, trumpam susimąstė ir nusišypsojo, po to nuėjo toliau gyventi... Visai nebloga gyvenimo filosofija!

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Labiausiai skaitoma ir įsiminusi knyga iš jaunystės – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“. O dabar, kadangi ruošiamės premjerai, mėgstamiausias yra Williamo Shakespeare’o „Ričardas III“.

Įsimintiniausias filmas – dar sovietmečiu žiūrėtas Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tada pirmąkart po filmo peržiūros visa salė atsistoję pradėjome ploti. Tai buvo tarsi gaivaus vėjo gūsis, žadinantis laisvės troškimą. Iš dabar žiūrėtų filmų puikų įspūdį paliko lietuviškas „Pietinia kronikas“.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Mano manymu, reikia naudoti tokią kosmetiką, kuri būtų maloni aplinkiniams. Todėl savo kvepalus patikiu išrinkti žmonai. Kremus labiausiai vertinu pagamintus Lietuvoje. Jie man natūraliausi ir mieliausi.

– Meilė tai...

– ... didžiausia Dievo dovana žmogui.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Norėčiau, jog apskritai būčiau vertas, kad kas nors prisimintų ir vertintų. Juk sakoma, kad žmogus išlieka gyvas tol, kol bent vienas jį prisimena...

Aktorius R. Pelakauskas prisipažino esąs užkietėjęs rūkalius: mesti trukdo vienas teatro ritualas