Aktorė Adrija Čepaitė (60 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą ir šiais metais atšvęstą garbingą jubiliejų.

– Smalsu, kaip atšventėte jubiliejų?

– Mūsų sodyboje net dvi dienas šventėme su artimais draugais.

Su bičiuliais turime gražias gimtadienių šventimo tradicijas – tas žmogus, kurio sukaktis, nedaro nieko, o kiti jam surengia vaišes. Sukaktuvininkas tiesiog atvyksta į gimtadienį ir švenčia – viskas būna staigmena.

[[ge:lrytas:lrytas:38255962]]

Šįkart patys organizavome šventę, nes buvo nemažai svečių. Bet vis tiek kiekvienas draugas atsivežė kokį nors patiekalą ar po porą skanėstų.

Įmanoma per gyvenimą sukviesti ir šimtą svečių, bet būtų šventė lyg ir su visais, lyg ir su niekuo.

[[ge:lrytas:lrytas:35079993]][[ge:lrytas:lrytas:39365324]][[ge:lrytas:lrytas:38955470]][[ge:lrytas:lrytas:37312255]]

Su kai kuriais draugais ėjau ar dar eisiu susitikti ir atšvęsti atskirai, nes negaliu visų sujungti į vieną kompaniją. Juk žmonės skirtingi, iš skirtingų sferų. Todėl sodyboje jubiliejų – esu gimusi rugpjūčio 5-ąją, kai šilta, – švenčiau su keliolika artimų bičiulių.

– Ką jums reiškia skaičius 60?

– Kol kas nejaučiu metų naštos, nežinau, gal dar pajusiu ką nors.

Man nebūdinga prieš gimtadienį nerimauti, jaudintis. Tik fiziškai jaučiuosi blogiau – ką nors šiek tiek paskauda.

[[ge:lrytas:lrytas:39572800]]

– Kas lėmė, kad pasirinkote aktorystę, – žmonės, aplinkybės? Ar tai buvo svajonė?

– Labai anksti pajutau, kad nepritampu aplinkoje – mokykloje, klasėje nerandu tos terpės, kurioje jausčiausi sava.

Mokykloje nuėjau į dramos būrelį. Ir tai buvo vieta, kur jaučiausi priimta.

Vėliau įstojau į universitetą studijuoti psichologijos ir vėl iškritau iš tos terpės. Supratau, kad galbūt vienintelė terpė, kurioje jaučiuosi sava, – buvimas tarp kuriančių žmonių.

Mano pasirinkimas buvo ne iš tos operos, kad noriu tapti didele aktore. Aš tiesiog supratau, kad kitur negaliu egzistuoti, nes jaučiausi visur iškritusi.

– Drįsčiau jus pavadinti darboholike, nes aprėpiate daug sričių: dirbate teatre, dėstote retoriką, vedate seminarus apie tai, kaip pakeitus vidinę būseną keičiasi išorinis gyvenimas ir aplinka.

– Darboholizmas – etiketė. Galime klijuoti visur etiketes ir sakyti, kaip tai blogai. Aš tai įvardyčiau kaip gyvenimo būdą.

Būna, kad ir pavargstu. Pajuntu, kada reikia atostogų.

Kadangi mano veikla labai skirtinga, tarsi perkrauna viena kitą. Jei būtų viena veikla, būtų sudėtingiau – aš taip įsivaizduoju.

Visą dieną galiu vesti mokymus, o vakare vaidinti spektaklyje. Ateinu į teatrą ir man čia jau kitas pasaulis persisuka viduje.

Jei vesčiau vien seminarus, man trūktų veiklos, į kurią persijungčiau. Prieš tai dvidešimt metų dėsčiau scenos kalbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – dirbau su aktoriais, režisieriais ir vokalistais.

Kai išėjau iš akademijos, man pasirodė, kiek daug turiu laiko.

O kodėl išėjau? Viskam savas laikas. Antra, labai jauna pradėjau dėstyti. Tada supratau, kad išeisiu anksti, – turėjau tokią nuostatą, kad nelauksiu pensijos. Aš visada norėjau būti tarp tų dėstytojų, kurie visiškai gali atsiduoti jauniems žmonėms. Nenorėjau būti nuvargusi dėstytoja.

O trečia, man reikėjo daugiau laiko šeimai ir dėl to išėjau iš akademijos.

[[ge:lrytas:lrytas:39572802]]

– Jungiamoji ašis – aktorystė. Turbūt neturite užsibrėžusi ribų, kada paliksite šią profesiją?

– Nesu užsibrėžusi. Dabar kyla minčių ir aš jas pradėsiu įgyvendinti – man norisi jungti menus, kurti platesnius projektus su muzikantais.

Būtų smagu jungti teatrą ir džiazą.

– Kokių laikotės sveikos gyvensenos principų, padedančių išsaugoti jaunatviškumą?

– Jaunystėje turbūt išbandome ir pereiname visus įmanomus etapus ir aš labai suprantu jaunimą, kuris nutrūksta, šėlsta, siautėja. Tai yra puiku. Be to neįsivaizduoju jaunystės. Tačiau viskas turi savo laiką.

Ko nedarau dabar? Jau kelerius metus nevartoju alkoholio ir nerūkau. Rūkiau daug metų, tačiau to nedarau dvidešimt metų.

Nematau dėl to jokio išskirtinumo ir stebuklo. Nevartoju dėl to, kad neturiu jokio poreikio.

Seniau buvo tokia mada – visi vartojo. Esu girtuoklių kartos žmogus, tada tai buvo norma. Dabar tai nėra nei norma, nei normalu. Ir aš labai džiaugiuosi, kad viskas pasikeitė. Man gražu matyti jaunus žmones, kurie iš viso negeria alkoholio.

[[ge:lrytas:lrytas:39572808]]

– Kokį norą sugalvojote pūsdama žvakutę ant gimtadienio torto?

– Nebuvo žvakučių, todėl negalvojau norų. Nieko nesieju su datomis. Aš seniai nebeturiu svajonių, tiesiog žinau, kur einu, ką kuriu, kaip tai dariau, ką darysiu. Kiekvieną dieną nuosekliai einu tuo keliu, neturiu įsivaizdavimų, kad dabar ką nors pradėsiu iš naujo.

Metų naštos nejaučianti aktorė Adrija Čepaitė: „Esu girtuoklių kartos žmogus“