Kai žiūri į vilnietės Larisos Junevičienės (56 m.) kurtas lėles, atrodo, kad jos tuoj ims kvėpuoti. Jos neatrodo tiesiog gražios ar kruopščiai padarytos – jos gyvena. Kiekviena jų turi savo istoriją, nuotaiką, net charakterį.

„Dažnai įsiklausai į lėlę ir ji pati pasako, ko ji nori,“ – sako Larisa, kuri lėlių kūrybai atidavė jau beveik dešimtmetį.

Jos kelias į šią sritį nebuvo suplanuotas – viskas prasidėjo iš smalsumo ir noro kurti. Šiandien jos rankose gimsta ne tik statinės ar šarnyrinės lėlės, bet ir unikalūs personažai, įkvėpti istorinių epochų, legendų ar asmeninių vizijų.

Vienos lėlės pasipuošia XVIII a. kostiumais, kitos iškeliauja į tolimas šalis, o dar kitos – tarsi pačios pasako kūrėjai, kokio aksesuaro ar vardo jos nori.

[[ge:lrytas:lrytas:31273642]]

Tačiau jos pasaulis neapsiriboja vien lėlėmis. Larisa kuria papuošalus, kalėdinius žaislus ir kompozicijas iš netikėtų medžiagų – nuo jūros išmestų augalų iki senų pakavimo popierių, virtusių šviesą pagaunančiais burbulais.

Kūryba jai – tarsi meditacija, būdas sujungti gamtą, laiką ir žmogaus rankų šilumą. Gal todėl jos darbai tokie gyvi – juose susipina vaikystės žaismingumas, moteriškas subtilumas ir šiek tiek magijos.

[[ge:lrytas:lrytas:37955410]][[ge:lrytas:lrytas:38553691]][[ge:lrytas:lrytas:38984051]][[ge:lrytas:lrytas:39545922]][[ge:lrytas:lrytas:39631113]]

– Kuriate nemažai skirtingų meninių darbų. Kuris šiuo metu pagrindinis?

– Visai neseniai užbaigiau kurti savo naujausią lėlę. Ją kūriau net keturis mėnesius. Tai – šiuolaikiška močiutė su realistišku veidu ir vyno taure rankoje. Šios lėlės gimimo istorija labai paprasta: žiūrėjau meninį filmą ir vienas kadras įkvėpė sukurti neeilinę močiutę – apsirengusią vakarine suknele, tokią, kuri džiaugiasi gyvenimu, leidžia sau būti laiminga, šypsosi, švenčia.

Galbūt ši lėlė gimė dar ir iš asmeninių išgyvenimų. Mano aplinkoje yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie serga ir jau nebegali sau leisti tiek, kiek norėtų. Todėl savo kūrinį pavadinau Kolina, o jo pilnas pavadinimas – „Švęskime gyvenimą“. Kurdama šią lėlę norėjau pasakyti, kad gyvenkime šiandiena, džiaukimės tuo, ką turime, ir tai vertinkime. Nes ateis laikas, kai to daryti nebegalėsime. Reikia išnaudoti kiekvieną akimirką, nelaukti to rytojaus, kuris nebūtinai bus geresnis.

[[ge:lrytas:lrytas:39899977]]

– Šiuo metu gaminate tik lėles ar turite ir kitų kūrybinių projektų?

– Kai artėja Kalėdos – o lėlininkams pasiruošimas šiai šventei prasideda dar birželio mėnesį – pradedu gaminti kalėdinius žaislus. Tuomet studijoje gimsta visai kitokie darbai: iš putplasčio rutulių, kraftinio popieriaus, o kartais ir iš netikėtai atrastų medžiagų.

Kurdama kalėdines dekoracijas atradau įdomią medžiagą – sukarpytą pakavimo popierių. Jį panaudoju kurdama žaislus eglei papuošti, prie jų pridedu gintarų, ir rezultatas nustebina net mane pačią – gaunasi labai gražūs, šviesą pagaunantys kalėdiniai burbulai. Tokie burbulai yra unikalūs, nes derina natūralumą ir prabangą. Be to, tai – tvarus kūrybos būdas, nes daugelis naudojamų medžiagų gauna antrą gyvenimą.

– Kuriate ir papuošalus. Kaip gimsta idėjos tokiems darbams?

– Kasmet su šeima atostogaujame Juodkrantėje, ir būtent ten, vaikštant pajūriu, dažnai gimsta naujos idėjos. Po audrų jūra išmeta daug įdomių augalų ir šakelių. Vieną dieną jie tiesiog patraukė mano akį – atrodė, kad iš jų galima sukurti kažką ypatingo.

Iš pradžių tuos jūros augalus panaudojau lėlių stoveliams – konservuodavau juos į PVA klijus, grūdindavau, kad išlaikytų formą. Vėliau, sudalyvavusi kūrybinėse dirbtuvėse pas menininkę Olgą Norvilienę, kur kūrėme kompozicijas iš dreifuojančios medienos, pagauta įkvėpimo, pabandžiau sukurti papuošalą. Ir man pavyko.

Tąkart po audros radome nemažai gintaro – net stambesnių gabaliukų. Nusprendžiau juos sujungti su tais pačiais jūros augalais, ir iš to gimė juvelyriniai papuošalai, kurie iki šiol sulaukia nemažo susidomėjimo. Įdomu tai, kad tie augalai, priklausomai nuo apdirbimo, atrodo tarsi kaltas metalas arba natūrali oda. Rezultatas yra originalus, gamtos įkvėpti kūriniai, turintys savo charakterį.

[[ge:lrytas:lrytas:39899980]]

– Ar kūryba yra jūsų pagrindinis užsiėmimas, ar vis dėlto turite kitų veiklų?

– Ne, kūryba nėra mano pagrindinis darbas. Kasdienybėje dirbu buhaltere. Tai tiksliųjų mokslų sritis, reikalaujanti kruopštumo, dėmesio detalėms ir atidumo. Įdomiausia tai, kad šie įgūdžiai man labai padeda ir kūryboje. Kurdama lėlės veidą, visada žiūriu į proporcijas, remiuosi schemomis. Jei kažkas man nepatinka, nors darbas atrodo užbaigtas, aš vis tiek jį perdarau. Darysiu tol, kol būsiu visiškai patenkinta rezultatu. Tas mano kruopštumas ir kantrybė, matyt, ir yra iš buhalterijos pasaulio.

– Kada ir kaip pradėjote kurti autorines interjerines lėles?

– Visą gyvenimą buvau prie meno žmonių. Vaikystėje turėjome mažas lėlytes – tarybiniais laikais jas vadindavome „pupsais“. Joms kurdavome ir siūdavome drabužėlius. Man labai patikdavo ir žurnalai, kuriuose buvo pavaizduotos lėlytes su apatiniais drabužiais – joms piešdavome viršutinius drabužius, aksesuarus, iškirpdavome ir puošėme lėlytes.

Vėliau susidomėjau grafiniais pieštukais. Kai mokiausi pedagoginėje mokykloje, piešdavau bažnyčias, medžius, bandydavau išgauti šešėlius, šviesos žaismą. Taip pat, karpinių technika man buvo visai nesvetima – jaunystėje esu sukūrusi ne vieną atvirutę. Kita mano kūrybos šaka – mezgimas. Megzti pradėjau dar vaikystėje, o ypač daug mezgiau, kai gimė sūnus. Esu numezgusi megztinių su įvairiais raštais ir piešiniais. Pastaruosius devynerius metus intensyviai kuriu lėles. Kai tuo užsiėmiau rimčiau, mezginius buvau trumpam padėjusi į šalį, tačiau neseniai vėl prisiminiau šį užsiėmimą – dabar mezgu kombinezoną savo neseniai gimusiam sūnėnui.

[[ge:lrytas:lrytas:39899973]]

– Kokie buvo pirmieji jūsų sukurti darbai? Ar galite apibūdinti savo pirmąją autorinę lėlę ir jos ypatybes?

– Aš visada labai norėjau turėti lėlę sau. Dažnai lankydavausi mugėse ir pastebėdavau menininkų darbus, pavyzdžiui, „Rėmų žaismo“ kūrėjas – žinojau, kad dukra turi rėmų dirbtuves ir parduotuvę, o mama kuria lėles. Jos darbai yra karkasiniai – lėlės, kurios sėdi rėmuose. Galbūt tai ir buvo mano pirmasis įkvėpimas, nes dažnai prie jų stabteldavau. Tada jos man atrodė gana brangios, todėl vis nustumdavau norą įsigyti vieną iš darbų šalin.

Vėliau pradėjau ieškoti informacijos internete apie lėlių kūrimą ir visai atsitiktinai pamačiau „Artotekos“ skelbimą, kviečiantį į kursus – ten mokė, kaip sukurti lėlę. Nuvykau į užsiėmimus, ir per tris pamokas sukūrėme sėdinčią lėlę iš vielos karkaso, gipso binto, be jokių specialių instrumentų. Dabar, kai į ją pasižiūriu, ji atrodo kiek kreivoka. Grįžusi namo puoliau ieškoti, kuo ją aprengti. Labai susidomėjau visu procesu – parduotuvėse radau paprastų audinių atraižų, iš jų pasiuvau drabužėlius. Kai nunešiau į studiją ir aprengiau lėlę, viskas tiko tobulai – net nereikėjo daug matuoti ar derinti. Tai mane labai nustebino ir užkabino.

Taip prasidėjo mano kelias į lėlių pasaulį. Kadangi nežinojau visų gamybos subtilybių, ėmiau dar labiau domėtis, žiūrėti, kaip dirba kiti meistrai. Šis procesas labai įdomus – naudojame įvairias medžiagas: vielas, kablius, tenka laikyti rankose ir grąžtą, nes gaminant šarnyrus juos reikia tiksliai pragręžti. Jei tenka daryti sudėtingesnius dalykus, padeda vyras. Gaminant kūno dalis net turime savotišką terminologiją – vyras sako: „Aš jau tau galvą pragrežiau, einu rankas gręžti.“ Mums tai skamba visiškai įprastai, o pašaliniams žmonėms – kiek šiurpokai. Bet tai mūsų kūrybos proceso dalis.

– Kiek laiko užtrunka lėlės kūrimas?

– Esu perfekcionistė – savo kūriniams keliu itin aukštus reikalavimus. Dėl to kiekviena lėlė reikalauja daug laiko ir kantrybės. Paprastai vienai lėlei prireikia mažiausiai mėnesio ar pusantro, o sudėtingesnių lėlių gimimas užtrunka dar ilgiau.

Ilgiausiai kurta lėlė buvo Barbora Radvilaitė – jai skyriau net šešis mėnesius. Norėjau, kad kostiumas būtų kuo autentiškesnis, todėl daug laiko praleidau tyrinėdama šaltinius, kad drabužiai atitiktų istorinę tikrovę. Lėlės rūbas siuvinėtas rankomis – ant jo prisiūta daugiau kaip du tūkstančiai karoliukų. Gamindama karūną, stengiausi, kad ji būtų kuo panašesnė į tikrąją, o visas įvaizdis perteiktų Barboros Radvilaitės grožį ir didybę.

Dar viena man labai brangi lėlė – „Saulė“. Ją kūriau remdamasi italų dailininko Carlo Crivelli paveikslais – šventosios Kotrynos ir Marijos Magdalietės atvaizdais. Lėlės kostiumas dekoruotas aplikacijomis, siuvinėtas karoliukais, siūtas iš šilko, o karūna – su saulės spindulių motyvais. Tokie darbai reikalauja ne tik laiko, bet ir kruopštaus pasiruošimo: reikia rasti tinkamas medžiagas, derinti spalvas, tekstūras, net audinių kritimą.

[[ge:lrytas:lrytas:39899924]]

– Kaip užtikrinate savo kūrinių stabilumą ir ilgaamžiškumą? Ar taikote kokias nors specialias konstrukcines ar apsaugines priemones?

– Visada stengiuosi, kad mano lėlės būtų patvarios ir ilgaamžės. Daug lėlių kūrėjų drabužius klijuoja, bet aš beveik visada juos siuvu. Maždaug 50–70 proc. mano lėlių turi nuimamus drabužius. Net jei jie būna prisiūti, pirmiausia juos vis tiek pasiuvu, o tik po to aprengiu ir priklijuoju.

Kadangi mano kurtos lėlės dažniausiai yra pusiau šarnyrinės – juda rankos, kojos, galva – jas galima pastatyti arba pasodinti, todėl joms aprangą siuvu kaip žmonėms: su apatiniais, viršutiniais drabužiais, net su nuimamais batukais. Taip užtikrinu, kad viskas būtų kokybiška ir patvaru. Nenoriu, kad, patraukus už audinio, jis liktų tik rankose – viskas turi būti tvirta.

Be lėlių, gaminu ir sages su gyvūnų motyvais – lapes, tigrus, zuikius. Jos gražiai atrodo nešiojamos ant viršutinių drabužių. Ir pati jas mėgstu segėti. Kadangi šie papuošalai gaminami iš ore stingstančio modelino, pabaigoje visada užtepu kelis sluoksnius lako – taip jie tampa atsparūs ir ilgiau išlieka gražūs.

– Ar esate sukūrusi lėlę sau – tokią, kurios niekada neparduotumėte?

– Tarp lėlininkų yra toks klausimas: „Ar turi lėlę, kurios niekada neparduotum?“ Ilgai apie tai galvojau, ir dabar galiu drąsiai pasakyti – taip, turiu. Tai viena iš pirmųjų mano lėlių, sukurta per meistriškumo pamoką pas lėlių meistrę Aną Zujevą. Lėlė yra budarinė ir laikui bėgant pas mane tiesiog „prisigyveno“. Ji visiškai kitokia nei mano dabartiniai darbai. Šiemet pirmą kartą ją išleidau į parodą – iki tol ji visada buvo tik mano namuose. Kodėl jos neparduodu, net negalėčiau tiksliai pasakyti. Tiesiog negaliu.

Yra dar viena lėlė, kurios nenori parduoti mano vyras – tai ta pati pirmoji mano sukurta lėlė iš „Artotekos“ kursų. Jam ji labai graži ir brangi, todėl vis prašo jos neiškeisti į pinigus. Aišku, dabar ji labai skiriasi nuo mano dabartinių darbų, bet man pačiai įdomu pamatyti progresą – koks kelias nueitas nuo pirmosios iki dabartinių lėlių.

Kartą dalyvavau mugėje, kur prie manęs priėjo jaunas vyras. Jis susidomėjo ta pačia pirmąja lėle. Parodžiau jam ją ir dar „Saulę“ – sakau, matot, kokia pažanga padaryta palyginus su pirma sukurta lėle? O jis nusišypsojo ir pasakė: „Man gražesnė pirmoji.“ Tada supratau – kiek žmonių, tiek nuomonių. Kiekvienas turi savo skonį ir mato grožį savaip.

[[ge:lrytas:lrytas:39899938]]

– Su kokiais iššūkiais susiduriate kūryboje?

– Kiekvienos lėlės kūrimas man – malonumas. Jeigu žmogui šis procesas neteiktų džiaugsmo, jis tiesiog juo neužsiimtų. Kartais pagalvoju, kodėl pasirinkau būtent lėlių kūrybą – juk piešti paveikslą, atrodo, greitesnis ir kiek paprastesnis procesas: paimi drobę, teptuką ir tapai. O lėlė – daug sudėtingesnė, reikalaujanti įvairiapusių žinių.

Kuriant veidą, būtina išmanyti veido proporcijas ir anatomiją, nes mano tikslas – realistiškumas. Aš nesiekiu tiesiog fantazinio grožio – man įdomu sukurti tokį lėlės veidą, kad žiūrėdamas į nuotrauką žmogus suabejotų: ar tai tikro žmogaus atvaizdas, ar lėlė? Tokias lėles kuria, pavyzdžiui, Latvijos menininkė Vladlena – žiūrint į jos kūrinius, sunku atskirti, ar tai žmogaus veidas, ar pagamintas iš molio.

Toks realizmas kartais sukelia netikėtų reakcijų. Kai sukūriau močiutės lėlę, socialiniuose tinkluose kilo audra – dalis žmonių buvo sužavėti, sakė, kad tai fantastiška, kiti piktinosi, rašė net įžeidžiančius komentarus. Tai buvo skaudu, bet kartu pamoka. Supratau, kad kūryba visada kelia emocijas – tiek geras, tiek prieštaringas. Bet mano siekiamybe išlieka tokią lėlę sukurti nebūtinai pardavimui, bet savo įgūdžių tobulinimui.

– Ar dažnai kuriate pagal užsakymus, ar labiau remiatės savo idėjomis?

– Kūryboje visko būna: dirbu tiek pagal užsakymus, tiek su asmeninėmis idėjomis. Su mokytoja Alina Koldun buvome sugalvojusios projektą – sukurti lėlę su istoriniu kostiumu. Reikėjo pasirinkti, kokios epochos personažas bus. Man iš karto šovė į galvą Barbora Radvilaitė.

Lėlę kūriau studijoje, o kostiumą – namuose. Mokytoja tik šiek tiek konsultavo. Šis kūrinys mano namuose praleido beveik ketverius metus, kol galiausiai iškeliavo į Ameriką. O tada nutiko smagi istorija – ta pati klientė man parašė, kad Barborai vienai Amerikoje liūdna ir paprašė sukurti Žygimantą Augustą. Taip gimė pora, kurią juokais vadinu „prisikėlusia meilės istorija su laiminga pabaiga“ – dabar jie abu „gyvena“ Amerikoje.

Kūriau ir „Mažąjį princą“ – šis projektas gimė pas mokytoją Olgą Norvilienę studijoje, tuomet kūrėme lėles parodai „Pasakos“. Reikėjo pasirinkti temą, ir aš be dvejonių pasirinkau būtent jį. Pirmasis Mažasis princas iškeliavo į Vokietiją, o vėliau sukūriau antrąjį „Mažąjį princą“, kuris dar vis gyvena pas mane namuose.

[[ge:lrytas:lrytas:39899976]]

– Ar jums maloniau kurti lėles pagal save, ar užsakytas?

– Man visada maloniausia laisva kūryba, kai galiu fantazuoti be rėmų. Užsakymai yra įdomūs, bet visada šiek tiek apriboja – turi atsižvelgti į užsakovo norus. Kita vertus, tai ir iššūkis, nes reikia rasti kūrybišką sprendimą tarp savo vizijos ir kliento lūkesčių. Pavyzdžiui, kartą gavau užsakymą sukurti smuikininką. Užsakovė norėjo, kad lėlė tiktų prie jos lėlių kolekcijos ir interjero, tad teko prašyti kambario nuotraukų – derinau spalvas, detales, kol pasiekiau vientisą rezultatą.

– Kur semiatės idėjų? Kas jus labiausiai įkvepia – gamta, menas, mitologija, kasdienybė?

– Yra du keliai. Vienas – tobulinant įgūdžius per internetą, socialinius tinklus, stebint kitus menininkus. Kitas – gyvi meistriškumo užsiėmimai, kuriuos lankau pas savo mokytoją Olgą Norvilienę. Kai dirbame studijoje, paprastai būna paskirta tema, pavyzdžiui, konkrečios lėlės tipas ar emocija. Kiekvienas dalyvis lipdo tą pačią lėlę, bet rezultatas visada skirtingas. Tai mane vis dar žavi – kiekvienas menininkas, net nesąmoningai, į savo kūrinį įdeda dalelę savęs.

Dažnai lankausi lėlių parodose, kur taip pat semiuosi įkvėpimo. Jose matau, kad menininko darbai tarsi atspindi jo paties bruožus – eidama tarp stendų lengvai atpažįstu, kuris kūrėjas stovi prie kokio darbo. Tai nutinka nevalingai – lėlė tiesiog tampa šiek tiek panaši į savo autorių, jei tik tai nėra portretinė užduotis.

Įkvėpimas gali ateiti iš bet kur – iš filmo, iš kelionės, iš kasdienės situacijos. Kartą, eidama per Kaziuko mugę, pamačiau mergaitę – ji atrodė nelabai pasiturinti ir rankose, nukirptame plastikiniame butelyje, pripiltame vandens, nešė tulpę. Buvo kovo 8-oji. Tą vaizdą prisimenu iki šiol ir žinau, kad jis taps būsimo projekto pagrindu.

Kūrybai įkvėpimo suteikia ir gamta. Vienu metu buvau labai susidomėjusi vabzdžiais – taip gimė mano bitutės, boružėlės ir kitų mažų padarėlių lėlės. Dabar, artėjant Kalėdoms, planuoju sukurti angeliuką eglės viršūnei – tokį, kuris po švenčių nusiimtų nuo eglės ir puoštų namus visus metus. Kad būtų ne tik šventinis, bet ir kasdienės šviesos simbolis.

[[ge:lrytas:lrytas:39899972]]

– Ar yra etapų gamyboje, kuriems reikia skirti daugiau laiko ir dėmesio?

– Dažniausiai kūrimas prasideda nuo galvos – tai tarsi lėlės vizitinė kortelė. Žmogus žiūrėdamas į lėlę pirmiausia atkreipia dėmesį į veidą. Jei veidas nepavyksta, visa lėlė praranda savo žavesį, nes būtent jame slypi emocija. Tad šiam etapui skiriu daugiausia laiko.

Tačiau net ir tobulai nulipdytą lėlę galima „sugadinti“ netinkamais drabužiais – jei spalvos nedera ar pasirinkta epocha neatitinka istorinių realijų. Jei kuriu tam tikro laikotarpio personažą, visada gilinuosi į istorinius šaltinius: tyrinėju, kaip žmonės rengėsi, kokie buvo jų apatiniai rūbai, batai, kokios medžiagos naudotos.

Labai mėgstu karoliukus – jų prisiuvu tūkstančius. Tai man tarsi meditacija. Pavyzdžiui, prie vienos lėlės siuvau daugiau nei 2000 karoliukų. Atrodo daug, bet kai prisėdi, tai tampa malonus, raminantis procesas.

Be to, man svarbu, kad lėlė turėtų istoriją. Ji negali būti tiesiog gražus objektas. Kiekvienai stengiuosi suteikti prasmę, sukurti aksesuarus, kurie ją papildytų. Pavyzdžiui, lėlė „Saulė“ neša didelį žibintą – šviesos šaltinį. Kūriau ir XIX amžiaus damą su šiai epochai būdingais drabužiais ir bonetu – aukšta skrybėle.

Dažnai įsiklausau į lėlę ir ji pati pasako, ko ji nori. Viena lėlė užsimanė lietsargio. Tada prasidėjo įdomus eksperimentas. Iš pradžių iš megztos virbalais servetėlės pagamintą lietsargį padariau per mažą – netiko. Antrą – per sunkų, lėlė jo nenulaikė. Beveik buvau nusivylusi, kol galiausiai pas vyro tėvus pamačiau mažą dekoratyvinį bambukinį lietsargį. Pasiėmiau jį, patobulinau – ir lėlė gavo savo trokštamą aksesuarą.

Vienas nykštukas, kurį kūriau, „paprašė“ ežiuko – tad pagaminau jam mažą tašytę ir įdėjau vidun ežiuką. Toks „paprašė“ skamba keistai, bet taip ir būna – kūrybos procese staiga iškyla vizija, ir supranti, ko lėlė nori.

Net vardai atsiranda savaime – nei vienai lėlei dar neteko sėdėti ir ilgai galvoti, kaip ją pavadinti. Jie tiesiog ateina. Vieną net esu susapnavusi. Parodžiau draugei naujai sukurtos lėlės nuotrauką, o kai ji paklausė, kuo ji vardu, pasakiau, kad dar nežinau. Tą naktį susapnavau, kaip lėlė sako: „Aš – Sigita.“ Nors tas vardas man visai neutralus, jis tiesiog prilipo.

[[ge:lrytas:lrytas:39899952]]

– Kuri gamybos proceso dalis jums arčiausiai širdies?

– Niekada nebuvau tiesiogiai apie tai galvojusi, bet, ko gero, veido lipdymas man yra svarbiausias ir įdomiausias momentas. Būtent tada lėlė įgauna sielą. Taip pat labai mėgstu formuoti rankas – jose irgi slypi daug išraiškos.

Kai pereinu prie drabužių kūrimo, atsiveria kitas kūrybos džiaugsmas – derinti spalvas, audinius, tekstūras. Per devynerius metus esu sukaupusi daugybę medžiagų, bet dažnai, modeliuojant drabužį, paaiškėja, kad nė viena netinka. Tada iškeliauju į parduotuvę ir praleidžiu ten valandų valandas, kol randu tą vienintelę, tinkamą medžiagą.

Įdomiausia viskas pasidaro kūrinio pabaigoje – kai derini drabužius, aksesuarus, kai matai, kaip gimsta galutinis rezultatas. Bet kartu tai ir liūdnas etapas: supranti, kad kelionė su šia lėle baigėsi, kad jau aprengsi, užbaigsi, ir ji iškeliaus gyventi savo gyvenimo.

– Ar yra menininkų ar lėlių kūrėjų, kuriuos ypač gerbiate ir kurie jus įkvėpė formuojantis kaip kūrėjai?

– Kūrybai įkvėpimo semiuosi ne tik iš menininkų, bet jei kalbame būtent apie juos, tai pirmiausia paminėčiau Olga Norvilienę – garsią lėlininkę, mano mokytoją ir vieną artimiausių kūrybinių žmonių. Aš buvau viena pirmųjų jos mokinių. Olga į Lietuvą atvyko iš Luhansko kai Ukrainoje prasidėjo pirmieji neramumai. Pagal profesiją gydytoja ir Ukrainoje, būdama vos 25-erių, Olga vadovavo sanatorijai, tačiau atvykusi į Lietuvą dėl kalbos barjero negalėjo tęsti savo darbo. Tada ji prisiminė, ką labiausiai mėgo vaikystėje – lipdyti iš molio ir plastilino, todėl ji pradėjo kurti lėles. Iš to išaugo visa studija, kurioje ir aš mokausi. Iki šiol turiu zuikį, kurį pagaminau mokslų pradžioje – jis man primena pirmuosius bandymus. Studijoje tebesirenkame kurti iki šiol, ir tai jau tapo bendruomene.

Turiu ir artimą draugę Ukrainoje – Oleną Popovą, kuri taip pat kuria lėles. Ji specializuojasi miniatiūrose – tai maždaug 10–15 centimetrų aukščio lėlės, kurias galima naudoti kaip šachmatų figūrėles, eglutės papuošalus, ar net seges.

Vienas mūsų bendrų projektų buvo jos sukurtišachmatai „Kuršių Nerija“, kuriegimė iš mūsų draugystės. – Atostogaudama Kuršių Nerijoje siųsdavau Olenai vaizdo reportažus bei vedžiau video ekskursijas po Raganų kalną. Ji, įkvėpta mūsų gamtos, sukūrė tuos šachmatus. Kai Ukrainoje prasidėjo karas, Olenai, kaip ir daugeliui, buvo sunku – kelis mėnesius ji išvis negalėjo kurti. Tuo metu aš sukūriau zuikį ir jai parodžiau. Po kurio laiko pamačiau, kad ji savo meistriškumo pamokoje taip pat gamina zuikį. Tai buvo nepaprastas jausmas – supratau, kad šis darbas ją įkvėpė ir grąžino į kūrybos pasaulį. Kartais aš kažką pradedu, o ji – tą patį kuūrinį savaip interpretuoja savo namuose Kijeve. Ir atvirkščiai. Ši draugystė man be galo brangi – žinoti, kad galiu įkvėpti žmogų, gyvenantį karo sąlygomis, slepiantis nuo sprogimų, yra didžiulė dovana. Mes nuolat bendraujame, dalijamės patarimais, kritika, džiaugsmais. Kovo mėnesį planuojame kartu dalyvauti parodoje „Doll‘Arte“ Rygoje bei pristatyti savo kūrybą bendroje ekspozicijoje.

[[ge:lrytas:lrytas:39899975]]

– Koks jūsų, kaip kūrėjos, ryšys su parodomis?

– Pirmoji mano paroda buvo mano mokytojos Olgos Norvilienės iniciatyva – ji vyko Vilniaus mokytojų namuose ir vadinosi „Laimė kiekvienam sava“. Tąkart studijoje kūrėme lėlę su šypsena, o pabaigoje kiekvienas galėjome ją užbaigti savaip. Mano lėlė virto jūreiviu su mažu laiveliu rankoje. Kadangi paroda buvo didelė, Olga man patikėjo padėti ją išdėlioti – tai buvo puiki praktika.

Vėliau dalyvavau tarptautinėje parodoje Taline, kur mūsų mokytoja turėjo savo stendą, o mes, mokiniai, bendrą. Tai buvo pirmasis žingsnis į platesnį pasaulį – pamatėme kitų šalių kūrėjų darbus, susipažinome, supratome, ko norime siekti. Po to važiavome į Prahą, kur taip pat susipažinome su tarptautiniais vandenimis.

Esu surengusi ir draugės Olenos Popovos vertikaliųjų šachmatų „Kuršių Nerija“ parodą Naujosios Vilnios bibliotekoje. Tąsyk ji turėjo paruošti ir eglutės žaisliukus, bet dėl karo ir nuolatinių apšaudymų spėjo sukurti tik kelis, todėl padėjau jai papildyti ekspoziciją savo sukurtais kalėdiniais žaislais.

Man pačiai pasiūlė surengti asmeninę parodą Naujojoje Vilnioje, tačiau neturėjau pakankamai darbų, tad pakviečiau dar tris koleges lėlininkes – taip gimė jungtinė ekspozicija.

Šį pavasarį mane pasiekė Joniškio kultūros centro kvietimas. Jų salė pasirodė labai erdvi, todėl subūriau apie penkiolika lėlininkių – taip surengėme parodą „Metų laikai lėlių karalystėje“.

Šių metų pradžioje dalyvavau parodoje „Protėvių takais“, kuri buvo rengiama Lietuvos Tautodailininkų sąjungos patalpose, kur šalia lėlių eksponavau ir savo papuošalus iš „driftwoodo“. Po šios parodos įstojau į Tautodailininkų sąjungą ir dabar esu jos narė.

– Koks buvo keisčiausias nutikimas, kuriant lėlę?

– Kuriant močiutės lėlę, nutiko labai įdomus dalykas. Sukūriau veidą, nudažiau, suplanuodama rožinius plaukus, ir kai juos priklijavau, pamačiau... savo draugę. Nors apie ją visiškai negalvojau, išėjo tikras jos portretas! Nusiunčiau jai nuotrauką – pasijuokėme ir pasidžiaugėme. Tokie sutapimai tik įrodo, kad kartais kūriniai gyvena savo gyvenimą – jie patys pasirenka, kuo taps.

Vilnietės buhalterės Larisos kūriniai atrodo kaip gyvi: kiti net nesupranta, ar mato žmogų, ar lėlę (1)