Skulptorius, dievdirbys Adolfas Teresius artimųjų atminimui pastatė medinius kryžius, tačiau besižvalgydamas kapinėse garliaviškis pastebėjo, kad žmonių požiūris į artimųjų įamžinimo vietą pasikeitė.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistė Asta Valiukevičienė įsitikinusi, kad kryždirbystė šalyje nesunyko, tačiau gerokai išsitrynė regioniniai skirtumai, kurie buvo itin ryškūs prieš 50–100 metų.

Jos nuomone, tokius pokyčius lėmė galimybė lengvai susisiekti su visai kitoje šalies dalyje gyvenančiu meistru ir pastatyti jo kūrinį norimoje vietoje.

Vis dėlto tam tikros savitos tradicijos gajos. Štai Žemaitijoje itin populiarios koplytėlės, kurių kituose šalies regionuose beveik nematyti.

[[ge:lrytas:lrytas:29828037]]

Dzūkijoje ir dalyje Suvalkijos įprasta nedideles koplytėles kelti į medžius.

Keitėsi ir kryžių statymo idėja. Prieš šimtmetį dauguma kaimų turėjo savo kryžių, kurį lankydavo vietos gyventojai.

[[ge:lrytas:lrytas:31627593]][[ge:lrytas:lrytas:28170448]][[ge:lrytas:lrytas:27613295]][[ge:lrytas:lrytas:23892556]]

Dabar kryžiai dažnai statomi jau išnykusiems kaimams paženklinti, jie žymi reikšmingų įvykių vietas. Tradicine vieta išlieka tik kapinės, tačiau jose mediniai kryžiai statomi retai.

„Tradicijos kinta ir jos nėra stipriai susijusios su religija. Kryžius tampa lyg paminklas“, – mano A.Valiukevičienė.

Pasak papročių specialistės, pagaminti didelį kryžių kyla ir praktinių kliūčių – šiais laikais sunku gauti geros kokybės 7–9 metrų ilgio ąžuolo medienos.

Lietuvoje suskaičiuojama apie keturias dešimtis kryždirbių, daugiausia jų – Žemaitijoje bei Suvalkijoje.

– Kaip susidomėjote šiuo amatu? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo Garliavoje (Kauno r.) gyvenančio dievdirbio A.Teresiaus.

– Mane stipriai paveikė Kryžių kalnas Šiaulių rajone.

1975 metų lapkritį sovietų valdžia sunaikino kelis šimtus jame pastatytų kryžių. Tuo metu man buvo 15 metų.

Taip jau atsitiko, kad praėjus kelioms dienoms po šio įvykio prisidėjau juos atstatant.

Bebaigdamas mokslus vidurinėje mokykloje tuo pradėjau domėtis dar aktyviau.

Žinoma, specialistu tampama ne iškart. Iš pradžių tenka pereiti pameistrystės etapą, kai meistraujamos nesudėtingos koplytėlės, kryželiai.

Ieškojimai, vidinis smalsumas tampa keliu į aukštesnį lygį.

O tradicija statyti atminties ženklus gyvuoja jau kelis šimtus metų.

[[ge:lrytas:lrytas:40105212]]

– Kokių kryžių pasigendate lankydamasis kapinėse?

– Žmonių požiūris į artimųjų įamžinimo vietą pasikeitė.

Savo artimųjų kapus esu papuošęs mediniais kryžiais, bet esu realistas – medis išties gali sutrūkinėti.

Medinis statinys primena žmogaus kūną – laikas jį veikia, tačiau jis toks yra unikalus, vienintelis. Dalis žmonių tuo labai džiaugiasi, bet juos gąsdina kūrinio priežiūra.

Dabar kapinėse pristatyta gausybė vadinamųjų „čiulpinukų“ – tai iš Kinijos atgabentas labai minkštas akmuo, kuris dar įmirkomas specialiame skystyje ir nupoliruojamas.

Patys meistrai pripažįsta, kad jie taip pat nebus ilgaamžiai ir subyrės, tačiau žmonių pasirinkimą lemia kaina, pastatymo darbai, priežiūra.

Kai įsivyrauja mados, man jau neskanu.

– Kiek laiko profesionaliai pagamintas ir pastatytas medinis kryžius gali stovėti?

– Žinau pavyzdžių, kad bažnyčios šventoriuje kryžius stovi daugiau kaip 100 metų. Garsiojo dievdirbio skulptoriaus Vinco Svirskio pagaminti kryžiai stovi net 150 metų.

Tuo metu ąžuolai buvo kertami tik žiemą, o medžiai augdavo kitokiomis sąlygomis – vyravo ilgos žiemos ir trumpesnės vasaros.

Dirbiniai iš lėtai augančio medžio geriau išsilaiko. Dėl šios priežasties net tinkamu metų laiku nukirsti medžiai trumpiau išsilaiko, o jie kertami ir vasarą.

Dabar galima nekasti kryžiaus tiesiai į gruntą – naudojami įvairūs kėlikliai, betonuojamas pamatas, kalama armatūra, naudojami medienai skirti impregnantai. Visos šios priemonės pailgina jo amžių.

Kryžius turėtų stovėti mažiausiai 30 metų net nieko nedarant, tačiau gali nesunkiai pasiekti 50 metų ir dar daugiau.

Lietuvoje įprasta kryžius gaminti tik iš ąžuolo, o štai užsienio šalių skulptoriai nesivaiko ilgaamžiškumo. Jiems patinka laikinumas, todėl naudojama įvairi mediena.

[[ge:lrytas:lrytas:40110387]]

– Ar esate suskaičiavęs, kiek jūsų kūrinių stovi kapinėse?

– Iš nepatirties ir vidinės nebrandos anksčiau skaičiuodavau. Skaičiavau tik didesnius, jų buvo 600–700. Pastaruosius du dešimtmečius jau neskaičiuoju.

Pasikeitė ir mano nuostatos – svarbiau sukurti kūrinį, turintį išliekamąją vertę.

Kapinės – pati jautriausia vieta visais požiūriais. Kapinėse negalima statyti bet ko, lyg paprastoje sodyboje.

Lietuviams, taip pat kaimyninių šalių gyventojams kapinės yra išskirtinė vieta, todėl atminties ženklo statymas prilygsta mūsų požiūriui į mirusius artimuosius.

Kai kas net per daug prie jų prisiriša. Daugybę metų trunkantis alpinariumų kūrimas rodo, kad mes nepaleidžiame mirusiųjų.

Suprantu, kad tai labai jautru, ypač tais atvejais, kai mirtis ištinka netikėtai, kai tėvai laidoja vaikus.

Amžinybėn išėjusius žmones reikia paleisti. Lengviau būtų ir mums patiems.

[[ge:lrytas:lrytas:40110409]]

– Kiek laiko užtrunka sukurti vieną kūrinį?

– Didesniems darbams reikia turėti porą mėnesių. Kūrybinėse stovyklose užtenka ir poros savaičių, tačiau tie kūriniai dažniausiai būna skirti viešosioms erdvėms ir daugiausia dirbama su pjūklu.

Vertindamas savo ir kolegų kūrybą pastebiu, kad kūrinio dydis, sumanymo mastas nenusako meninės vertės. Ką nors įdomaus, subtilaus galima sukurti ir kapinėms.

Darbas man turi būti įdomus, turi būti kažkokia idėja. Iškart pajunti, kad pavyko tai padaryti. Tačiau tikrai ne kiekvienu atveju taip nutinka.

Kryžių meistras iš Garliavos: „Dabar kapinėse pristatyta gausybė „čiulpinukų“