„Ahoy“ – tokiu lakotų genties šūkiu svečius pasveikina gyvosios indėnų istorijos muziejaus „Vinetu kaimas“ įkūrėjas Mindaugas Timinskas (51 m.).

Įžengusieji pro vartus pasineria į Šiaurės Amerikos prerijų gyventojų dvasinį pasaulį, jų kultūros gelmes, patys persikūnija į indėnus šaudydami iš lankų, jodinėdami žirgais, nakvodami palapinėse, šokdami ir muzikuodami prie toteminių stulpų.

– Kaip sumanėte plynuose laukuose kurti indėnų kultūros ir pramogų centrą po atviru dangumi, nepanašų į kaimo turizmo sodybas?

– Dirbdamas kasdienius darbus. Esu miestietis, inžinierius, išbandžiau įvairias profesijas, verčiausi medienos prekyba. Užklupus ekonominei krizei verslai pašlijo, įsigijau tris hektarus žemės šalia Kretingalės negalvodamas, ką ten veiksiu.

Mėgstu natūralią gamtą, man norėjosi pakeisti aplinką, atitrūkti nuo rutinos. Iš pradžių galvojau tik apie vasarvietę šeimai, draugams – pasistatėme medinį nakvynės namelį, pavėsinę, pradėjome auginti daržoves savo poreikiams.

Paskui Danės slėnyje išdygo tipiai – palapinės, tokios pat, kokias statėsi indėnai...

[[ge:lrytas:lrytas:38137639]][[ge:lrytas:lrytas:32150125]][[ge:lrytas:lrytas:29682644]][[ge:lrytas:lrytas:39906901]]

Man teko metus praleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose – darbavausi Floridoje, viešbučių ir turizmo sferoje. Plaukiodamas kruiziniais laivais po Karibų jūrą stabtelėdavau salose, kuriose dar likę autochtonų – prieškolumbinės epochos indėnų – kultūros pėdsakų.

Mintis pasistatyti indėnišką vasarnamį prie Danės neatrodė beprotiška. Žmona Jurgita pritarė, drąsino, padėjo draugai, giminės. Vinetu kaimas prasidėjo nuo trijų iš JAV atgabentų tipių.

Tipiai – tradiciniai konuso formos indėnų namai, išrikiuoti ratu. Ten jie gyvendavo ištisus metus. Garbingiausioje vietoje stovėjo kaimo tarybos tipis, specialioje palapinėje laikyta taikos pypkė – magiškų ritualų atributas.

Viduryje ruseno ugniakuras. Tipiui prireikdavo 7–10 bizonų kailių. Prie būstų pritaisomi sparnai orui viduje reguliuoti, dūmams išleisti. Indėnai juos vadina ausimis.

Europiečiai neretai tipius painioja su vigvamais. Tai dar vienas tradicinis indėnų būstas – pastatas, sunertas iš medinių karčių, dengtas bet kokia po ranka pasitaikiusia medžiaga, dažniausiai medžių žievėmis.

Vinetu kaime pasistatę 4–5 metrų aukščio tipius atkūrėme tradicinę indėnų gyvenvietę. Svečiai čia gali ilsėtis, pernakvoti, užtraukti taikos pypkę. Tiesa, šios palapinės – ne iš bizonų odų. Baltaveidžiai medžiotojai šiuos prerijų gyvūnus žiauriai išnaikino.

[[ge:lrytas:lrytas:40258569]]

– Tokia patirtis artina prie indėnų, bet ar to užtenka jų kultūrai pažinti?

– Per interaktyvius užsiėmimus Vinetu kaime svečiai prisiliečia prie indėnų simboliais išraižytų toteminių stulpų, gaudžiant būgnams pasileidžia šokių ritmu, medituoja, bėgioja per žarijas.

Čia jie gali bendrauti su gamta, klaidžioti energetiniais labirintais, prie laimės medžio palikti raštelį, ragauti valgių iš kukurūzų, žirnių, pupelių. Jaunųjų vilkų stovyklose vaikai šaudo iš lankų, jodinėja žirgais, maudosi upėje, plaukioja baidarėmis – išmoksta ne tik indėnų šokių, bet ir giesmių.

– Spalio 12-oji tradiciškai laikoma naujojo žemyno atradimo diena, kai 1492-aisiais tądien Kristupas Kolumbas (1451–1506) pasiekė Amerikos krantus. Iki kolonizacijos ten gyveno apie 400 skirtingų indėnų tautų. Iš kur sėmėtės žinių apie juos?

– Europiečiai apie indėnus sužinojo iš rašytojų Jameso Fenimore’o Cooperio, Carlo May, Thomo Mayne’o Reido kūrinių. Paauglystėje aš irgi žavėjausi knygomis „Paskutinis mohikanas“, „Pėdsekys“ „Vinetu“, „Oceola, seminolų vadas“, „Skalpų medžiotojas“.

Lakios vaizduotės vokietis C.May, kaip teigia jo kūrybos tyrinėtojai, savo garsiausius romanus parašė įkalintas dėl vagysčių, sukčiavimo, valkatavimo. Niekada nematęs gyvų indėnų žinių pasisėmė kalėjimo bibliotekoje.

Brandinant Vinetu kaimo idėją vien nuotykių literatūros, kartais naivios, neužteko. Lankiausi Šiaurės Amerikos ir Kanados indėnų rezervatuose, dalyvavau jų šventėse – su čiabuviais bendravau akis į akį.

Kelionėse patirti įspūdžiai, artimesnės pažintys padėjo apčiuopti pagrindines veiklos gaires. Indėnų papročius, jų tradicijas primenantys daiktai sugulė į nedidelį muziejų svečiams. Siūlome įsigyti indėniškų suvenyrų, vaikai ir patys gali jų pasigaminti stovyklose.

Supažindiname tik su Šiaurės Amerikos lygumų indėnais – lenapais (delaverais), huronais, apačiais, irokėzais. Pastarieji buvo sukūrę Jungtinių Tautų lygą primenančią genčių konfederaciją.

Teksase gyvenę karingieji komančiai puldinėjo XIX amžiaus viduryje į Ameriką atvykusius pirmuosius lietuvius kolonistus – išeivius iš Šilutės, Ragainės, Tilžės.

Inkai, majai, actekai – kitas, platesnis, spalvingesnis nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės nusidriekusios indėnų civilizacijos pasaulis.

– Ką rodote Vinetu muziejuje, kas labiausiai domina atvykėlius?

– Visko neišvardysiu: ritualinės šokių lazdos, apeigų kaukės, taikos pypkės, tabokinių maišeliai, stilizuotais toteminiais piešiniais papuošti audiniai, kovos kirviai tomahaukai, skydai, vampumų juostelės su jūros kriauklelėmis, pintinės, buivolo kaukolė, lapių kailiai.

Vien tik apie šventinį galvos aprišalą iš erelių plunksnų galėčiau ilgai pasakoti. Kiekviena plunksna, jos atspalvis, įkirpimas byloja apie kokį nors savininko žygį. Prerijų indėnams tokia diadema – lyg ordinų juosta.

Sukaupėme nemenką indėniškų muzikos instrumentų, tarškynių, būgnų, amuletų rinkinį.

Įdomus eksponatas – mokasinai, kuriais avėjo vyrai ir moterys.

Kanadoje bendraudamas su vietos indėnais įsigijau odos atraižą – pardavėjas mane įtikino, kad tai neva tikras skalpas, prieš šimtmetį gentainio nudirtas nuo baltaodžio žmogaus pakaušio. Šios jo versijos netikrinau.

[[ge:lrytas:lrytas:188162]]

– Indėnų žemių užkariavimo, naujos amerikiečių nacijos formavimo epopėjoje prerijų šeimininkai ne visada piešiami patraukliomis spalvomis.

– Ar reikia tuo stebėtis – kolonistai indėnus engė, žudė, laužydami sutartis tremdavo į saulės išdegintas dykumas. Galiausiai suvarė į ankštus rezervatus, iš kurių jie negalėjo ištrūkti.

Tik 1924 metais indėnai buvo pripažinti JAV piliečiais. Vėliau jiems suteikta politinė ir ekonominė savivalda, netgi žemesniųjų teismų kompetencija, rezervatų žemes uždrausta pardavinėti, dalis jų grąžinta tikriesiems šeimininkams, padidintos valstybės subsidijos ten gyvenančioms gentims.

– Kodėl Laukiniai Vakarai domino ir uždaro socializmo lagerio gyventojus?

– Jugoslavijoje, Rytų Vokietijoje sukurta nemažai indėniškų filmų.

Kultinis serbų aktorius Gojko Mityčius įkūnijo narsiausių genčių vadus – Čingačguką, Vinetu, Oceolą. Jų siužetai standartiniai: gerieji indėnai kovoja su kolonistais, Vašingtono valdžia, degina fortus.

Buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) kino studijos DEFA filmai Šaltojo karo laikais tarnavo ir kaip kapitalizmo kritika. Kitokių nebuvo, todėl į kino sales suplaukdavo gausybė žiūrovų.

VDR kompartijos šulas Walteris Ulbrichtas, nemėgęs tokių serialų, vėliau ištarė: „Weiter so, weiter so“ („Tęskite, tęskite“).

– Holivudas štampavo tamsių, žiaurių, pavojingų skalpų medžiotojų personažus?

– Indėnai geresni vertintojai. Nemanau, kad tais laikais jie matė filmus su G.Mityčiumi. Komunistai tokį kiną irgi smerkdavo – neva už vakarietiškos kultūros sklaidą, dorovės ir meno nuosmukį, nusivylimą gyvenimu. Labiau išprusę, pakantesni amerikiečiai suprato ir užjautė indėnus.

JAV kino žvaigždė Marlonas Brando, kritikuodamas kaubojiškų Holivudo vesternų kūrėjus, netgi atsisakė „Oskaro“ statulėlės.

Kita vertus, kinas pažadino indianizmo sąjūdį – jauni žmonės ėmė domėtis indėnų kultūra, juos mėgdžiojo.

Tokių narsuolių būta ir sovietinėje Lietuvoje. Mano bičiulis skulptorius Klaudijus Pūdymas, Kauno dailės mokyklos auklėtinis, su keliais draugais miškuose prie Ūlos upės statė tipius, siuvosi indėniškus drabužius, šaudė iš lankų, svaidė tomahaukus. Dabar jis ir kiti į Vinetu kaimą atklydę vyresnio amžiaus „indėnai“ su ilgesiu prisimena savo jaunystę.

Lietuvius žavėjo keliautojo, dailininko ir rašytojo Ernesto Thompsono-Setono kūryba. Šis kanadietis, daug metų praleidęs Šiaurės Amerikos miškuose ir prerijose, patraukliai aprašė gamtos grožį, indėnus.

Sovietmečiu indėniškas gyvenimas atspindėjo laisvės troškulį, priminė hipių judėjimą, vėliau estafetę perėmė „žalieji“. Tiesa, lietuviai žaisdavo indėnus ir anksčiau.

[[ge:lrytas:lrytas:40258575]]

– Ar Vinetu kaimo svečiai suvokia čia atliekamų ritualų prasmę?

– Aiškiname, kaip indėnai sukūrė savitą religiją, juos globojančių toteminių būtybių panteoną. Jie tiki, kad magiškoji jėga Manito tūno visur – paukščiuose, žuvyse, medžiuose, net žolės stiebelyje. Su ja susitinkama visiškoje vienatvėje arba sapnuose.

Pirmieji krikščionys misionieriai šią jėgą vadino Didžiąja dvasia. Iš tikrųjų indėnai jokių vyriausiųjų dievų negarbina. Svečiams siūlome patiems susipažinti su jų dvasine kultūra, praktikomis, ritualais, pasinaudoti sapnų gaudyklėmis.

– Indėnai ne tik žvėris, bet ir sapnus medžioja. Kam to reikia?

– Indėnai tiki, kad vizijos gali pakeisti jų gyvenimą. Sapnų gaudyklė – tai apskritas sietas iš vytelių su plunksnomis, prieš miegą pakabinamas šalia gulto. Per naktį blogieji sapnai per plunksnas nuslenka apačion į tinklelio mazgus, saulėtekis juos sunaikina. Šitaip indėnai išsivaduoja nuo negatyvių minčių, nuramina, apvalo savo sąmonę. Susapnuoti gyvūnai tampa totemais.

Svečiams siūlome tokią indėnų psichoterapiją – patys gali pasigaminti ir išbandyti savo sapnų gaudykles. Ne vienas, pernakvojęs tipyje, stebėjosi – išnyko košmarai, pagerėjo santykiai šeimoje.

Būna ir taip, kad sapnai žmonėms nurodo geriausią gyvenimiškų problemų sprendimo būdą.

[[ge:lrytas:lrytas:40258486]]

– Persismelkęs prerijų kultūros turbūt ir pats jaučiatės indėnu?

– Esu lietuvis, nors Vinetu kaimas mane ir šeimą smarkiai pakeitė. Plačiau žvelgiant, visi savo dvasia esame indėnai, jeigu tik jaučiame pagarbą Žemei, visoms būties formoms, mus supančioms gyvoms būtybėms.

Globalizmo epochoje verta prisiminti pagrindinę indėnų vertybę – visuotinę harmoniją. Tokia dvasia auklėjau savo vaikus – jiems suteikti ir indėniški vardai.

– Kaip reagavo žmona, ar ji pritarė tokiam eksperimentui?

– Jurgita – mano pagalbininkė ir bendramintė, pati sau išsirinko indėnišką vardą Mėlynoji Gyvatė. Indėnai visus vaikus iki 5–10 metų vadina bendriniu žodžiu – učiais.

Tik vėliau, kai jau pradeda ryškėti jų charakteris, fizinės savybės, suteikiami konkretūs vardai. Kiekvienas indėnas ieško ir atranda savo globėją – sapnuose regėtą gyvūną. Toteminiai globėjai ilgainiui gali pasikeisti.

Mano indėniškas vardas Vinetu apačių kalba reiškia Nuolankusis. Vyriausiasis sūnus Deividas, baigęs turizmo vadybos mokslus, padedantis mums tvarkytis Danės slėnyje, nuo pat vaikystės buvo stiprus, nuo kalnelio lengvai užšokdavo ant šuoliuojančio žirgo. Todėl ir pavadinome jį Bėgančiu Jaučiu.

Lietuvos karo akademijoje studijuojantis Airidas – Grizlio Letena. Jaunėlis Mindaugas irgi nestokoja energijos, yra ištvermingas, jam tinka Bėgančio Mustango vardas.

– Kokia senoji pasaulėžiūra jums arčiau širdies – indėnų ar baltų?

– Visos senosios religijos daugmaž panašios. Prerijų indėnai, kaip ir mūsų protėviai, garbino gamtą: motiną Žemę, Perkūną, Saulę, Mėnulį. Žyniai bendravo su dvasiomis, gydė ligonius, išvaikydavo blogus orus, nuspėdavo ateitį. Pavyzdžiui, dakotai tikėjo, kad genčių gyduoliai, šamanai dar prieš gimimą gyvena debesyse tarp žaibų, iš kurių įgyja magiškųjų galių.

Indėnų ir baltų giminystę įžvelgiu kalendoriniuose gamtos cikluose, įvairių dirbinių, audinių ornamentuose, piktografijoje. Sudurtiniai pagoniški lietuvių vardai, nurodantys kokią nors būdo savybę, primena indėnų asmenvardžių etimologiją. Vilniaus įkūrėjo Gedimino pranašingą sapną apie Šventaragio slėnyje staugiantį geležinį vilką išaiškino ne kas kitas, o krivis Lizdeika.

– Danės slėnio festivaliai „Kokopelli“ – dar viena smagi atrakcija?

– Yra nemažai lietuvių, kurie savo sodybose statosi tipius, miega prie ugniakurų, propaguoja ekologišką gyvenseną. Pirmiausia tokiems ir skiriami mūsų festivaliai.

Žmonės muzikuoja, šoka lietaus, žolės šokius, maudosi upėje, mėgaujasi indėniškos pirties malonumais – tris dienas tvyro nuostabi įdomių susitikimų, naujų pažinčių, sveikatos stiprinimo, sielų bendrystės atmosfera.

Kokopelli – legendinis hopių genties berniukas. Grodamas fleita jis keliavo po kaimus visur skleisdamas meilę, kviesdamas šokti, dainuoti, pokštauti. Indėnų kultūroje tai pirmasis žmogaus pavidalą įgijęs simbolis. Tokias šventes rengiame per saulėgrįžas. Kasmet sulaukiame vis daugiau svečių užsieniečių – Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų, atvyksta hinduistai, budistai.

– Koks Amerikos indėnų gyvenimas be tomahaukų?

– Jie tokie pat JAV piliečiai kaip ir kiti. Gali iš rezervatų keltis į kitas vietoves, dirbti miestuose, mokytis koledžuose, universitetuose. Veikia mokyklos, kur vaikai mokosi gimtosios kalbos. Tarp indėnų yra verslininkų, fermerių, mokslininkų, iškilių sportininkų, net milijonierių.

Vašingtone, didžiuliame trijų aukštų pastate, įsikūręs Šiaurės Amerikos ir Kanados indėnų istorijos bei kultūros muziejus. Tautiniais drabužiais jie rengiasi tik per savo šventes.

Rezervatai nūnai – tarsi laisvosios ekonominės zonos, kurių gyventojai naudojasi mokesčių lengvatomis. Kai kurioms indėnų perkamoms prekėms, pavyzdžiui, elektrotechnikai, taikoma 70 procentų nuolaida. Tai jie suvokia kaip atlygį už ilgametes skriaudas. Tiesa, įvairios lengvatos dalį jaunimo atgraso nuo tradicinių amatų – žemdirbystės, galvijų auginimo. Asocialių asmenų yra ir ten, federalinės valdžios išmokas jie prašvilpia pirkdami burboną – kukurūzų viskį.

Civilizacija atskleidė išskirtines indėnų savybes. Nebijodami aukščio jie pastatė daugelį Niujorko ir Čikagos dangoraižių.

Antrajame pasauliniame kare kovojo apie 25 tūkstančius indėnų, kai kurie tapo nacionaliniais didvyriais. Ryšininkai navahai svariai prisidėjo prie amerikiečių pergalių Ramiajame vandenyne – japonai laužė galvą, bet taip ir nesugebėjo iššifruoti jų kalba perduotų radiogramų.

– Nesantaika jau išnykusi, indėnai užkasė karo kirvius?

– Įtampa sumažėjusi, bet problemų pasitaiko. Prieš pusšimtį metų Šiaurės Amerikoje buvo beveik milijonas grynakraujų indėnų – 775 tūkst. JAV teritorijoje, 215 tūkst. – kaimyninėje Kanadoje ir Aliaskoje.

Skirtingos gentys anksčiau susikalbėdavo gestais, dabar visi šneka angliškai, tad suvienodėjimo neišvengsi. Viename rezervate netoli Vašingtono sutikau už lakotų genties indėno ištekėjusią lietuvę – sutaria kuo puikiausiai.

Dar ne taip seniai policininkai, gatvėje išvydę grupelę indėnų, profilaktiškai pasiteiraudavo, ką jie čia veikia, kartais įsiplieksdavo etninių konfliktų. Čiabuviai nepatenkinti, kai amerikiečiai, kartodami Kristupo Kolumbo klaidą, tebevadina juos indėnais. Man teko lankytis dykumoje įrengtame indėnų kalėjime, jis – tik rezervatų gyventojams. Prižiūrėtojai – irgi indėnai.

JAV galima susipažinti su dvasine ir materialine indėnų kultūra. Jų etnografiniai renginiai, primenantys lietuviškas dainų ir šokių šventes, vyksta net kelias dienas. Tačiau didesniuose masiniuose festivaliuose, kur susitelkia tūkstančiai įvairių genčių indėnų, atliekami ritualai, kitataučiai nepageidautini arba įleidžiami tik genčių vadams ir žyniams rekomendavus.

Pasaulis keičiasi – 1992 metais minint Amerikos žemyno atradimo 500-ąsias metines popiežius Jonas Paulius II viso krikščioniškojo pasaulio vardu atsiprašė indėnų už kolonizatorių piktadarybes.

Savo kadencijos pabaigoje taip pasielgė ir JAV prezidento pareigas Donaldui Trumpui perleidęs Joe Bidenas.

Indėnų kaimą prie Kretingalės įkūręs inžinierius net vaikams suteikė indėniškus vardus