Nors statistika kalba pati už save – kas trečia moteris Europoje yra patyrusi smurtą, tačiau net 60 proc. nesikreipia pagalbos, – svarbu atminti, kad už skaičių slypi tikros moterys, tikri gyvenimai, tikras skausmas.
Istorijos užrašytos pačių moterų bei Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultančių. Jos pateiktos taip, kaip norėjo pačios moterys – jų istorijos, jų žodžiai, jų išgyvenimai.
Šių istorijų tikslas – ne tik parodyti smurto realybę Lietuvoje, bet ir įkvėpti – įkvėpti kreiptis pagalbos, įkvėpti pastebėti smurtą ir padėti jį patyrusiems asmenims.
Smurtą artimoje aplinkoje patiria kas trečia moteris: specialistė įvardijo, kuo išsiskiria Lietuva
Visos istorijos anoniminės, vardai pakeisti, tačiau žinomi Moterų informacijos centrui.
Kamilės istorija
Susiję straipsniai
„Telefono skambutis mane pažadino vidury nakties. Kūkčiojančios Rūtos žodžius buvo sunku suprasti: „Jis man trenkė! Įsivaizduoji? Mes susipykom ir jis man trenkė, o tada išėjo“, – graudžiai sriūbavo draugė. Pažadėjau tuoj pat atvažiuoti.
Jie dažnai pykosi, tačiau iki šiol vyras dar nebuvo pakėlęs rankos prieš Rūtą. Važiavau per naktinį miestą ir labai aiškiai prisiminiau savo istoriją. Mylimas vyras pirmą kartą sudavė man atsitiktinai: tiesiog girtas ir įpykęs energingai gestikuliavo ir sudavė į veidą. Sėdėjau nustėrusi ir laukiau atsiprašymo. Tačiau jo nebuvo. O aš atleidau: juk netyčia.
Vėliau buvo daug ginčų, pavydo scenų, alkoholio. Ir vieną kartą jis man trenkė. Aš apsisukau ir išėjau. Iš karto. Kažkada seniai sau esu pasakiusi, kad niekada negyvensiu su žmogumi, kuris mane muš. Mačiau taip gyvenančius bendraklasės tėvus. Man bandė sakyti, kad vienas kartas nesiskaito, kad jei „muša – reiškia, myli“. Ir tik jau po skyrybų paklausiau vyro, kodėl jis man taip sudavė. „Taigi tu vieną kartą atleidai“, – buvo atsakymas. Vadinasi, jei atleidi vieną kartą, bus ir kitas. Tokia tiesa.
Kai atvažiavau prie Rūtos namų, jau puikiai žinojau, ką jai pasakysiu. Tiesa, mano istoriją ji puikiai žinojo, greičiausiai dėl to ir skambino vidury nakties. Priėjusi prie durų maniau, kad draugė pasielgs kaip ir aš.
Į telefonspynės signalą atsiliepusi Rūta atsiprašė ir paprašė atvažiuoti ryte. O kitą dieną paaiškėjo, kad prieš pat man atvažiuojant grįžo vyras su didele gėlių puokšte. Ir ji, žinoma, atleido. O kas neatleistų? Aš jaučiausi bjauriai prisiminusi, kaip ruošiausi suardyti tokią puikią šeimą, manydama, kaip visą savaitę Rūtos vyras ją nešioja ant rankų.
O po mėnesio jie vėl susipyko – Rūta paskambino ir paklausė, ar žinau kokį tepalą, kuris padeda sugyti kraujosrūvai.
Tada supratau, kad ji vyro nemes, kad ir toliau kentės, kad vyras reguliariai iš jos tyčiosis, kaitaliodamas smurto periodus su švelnumo ir meilės.
Taigi, turime dvi istorijas su skirtingomis pabaigomis. Mano ir Rūtos. Aš jau penkerius metus vieniša, o ji turi šeimą – toks esminis smurtą kenčiančių moterų argumentas. Tačiau ar tai tikrai tokios šeimos, apie kurias svajojai?
Aš esu tikra, kad mano šeiminė laimė – dar ateity. Ir žinau, kad esu verta gyventi be smurto, kaip ir Rūta, kaip ir tu, kuri skaitydama mano istoriją atpažinai savo. Aš supratau ir dar vieną dalyką: kad negaliu palikti Rūtos tokioje situacijos, kad negaliu abejingai žiūrėti į moteris, luošinančias savo gyvenimą ir gyvenančias su smurtaujančias vyrais. Šiuo metu dirbu savanore visuomeninėje organizacijoje ir mielai dalyvauju jos veikloje, kovojant su smurtu prieš moteris.
Smurtas šeimoje ir Lietuvoje seniai pripažįstamas kaip visuomenės problema. Tačiau jo mastai vis dar dideli: ekonominį, psichologinį, seksualinį ir fizinį smurtą patiria nuolat arba yra patyrusios didžioji dalis moterų.
Labiausiai skaudu dėl to, kad mes pačios dažniausiai taikomės su smurtu, gėdijamės net pačios prisipažinti, jog patiriame jį, ir nežinome, kaip kovoti. Laimė, yra moterų, kuriuos imasi iniciatyvos padėti viena kitoms. Moterų informacijos centras organizuoja nemokamas teisines konsultacijas. Taip pat siūlo ir psichologines konsultacijas. Svarbiausia – pradėti nuo savęs ir savo nuostatų bei požiūrio keitimo.“