Nors statistika kalba pati už save – kas trečia moteris Europoje yra patyrusi smurtą, tačiau net 60 proc. nesikreipia pagalbos, – svarbu atminti, kad už skaičių slypi tikros moterys, tikri gyvenimai, tikras skausmas.
Istorijos užrašytos pačių moterų bei Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultančių. Jos pateiktos taip, kaip norėjo pačios moterys – jų istorijos, jų žodžiai, jų išgyvenimai.
Šių istorijų tikslas – ne tik parodyti smurto realybę Lietuvoje, bet ir įkvėpti – įkvėpti kreiptis pagalbos, įkvėpti pastebėti smurtą ir padėti jį patyrusiems asmenims.
Visos istorijos anoniminės, vardai pakeisti, tačiau žinomi Moterų informacijos centrui.
Gitanos istorija
„Mes abu iš tos pačios mokyklos, bet niekada nebendravom. Netikėtai susitikom vienam vakarėly, paaiškėjo, kad mokomės tame pačiame fakultete. Buvo smagu pamatyti pažįstamą veidą tarp tiek naujų. Ir pabendravom lyg seni geri pažįstami, net palydėjo namo.
Abu sutikom, kad vakarėlis buvo šaunus, susipažinom su nemaža dalimi bendramokslių. Su juo buvo lengva bendrauti, kaip su senu geru draugu. Jaučiausi saugiai, juk iš to paties miesto, net mokyklos.
Kitą rytą gavau žinutę su raudonos rožės paveikslėliu. Nieko neatsakiau, galvojau, pasiklausiu, kas čia per pokštas, bet susitikom tik savaitgalį kažkokioje šventėje, keliavome su draugų būriu į koncertą, šokom iki paryčių. Puiki draugų kompanija, visi taip būriu ir parkeliavom pėsčiomis. Tarp mūsų nieko nebuvo, net nelabai ir bendravome, o grįžusi namo radau 24 praleistus skambučius. Nustebau, bet pasijuokiau, kad prisėdo mobilų. Nieko neatsakė.
Jau kurį laiką draugavau su Benu, kai vėl susitikom kolegijoje, pakalbėjome, o vakare telefone radau 20 praleistų skambučių. Paklausiau, kas nutiko, bandžiau juokauti, kad vėl užmigo ant telefono. Pasiūlė susitikti, priminiau, kad draugauju su Benu. Kam gadintis santykius, geriau likti draugais, mes gi nebuvome pora. Tyla.
Tik kitą dieną eidama į paskaitas lyg mačiau jį prie namo laiptinės, nors žinau, kad gyvena kitur. Pradėjo eiti žinutės su raudonos rožės paveikslėliu. Rašiau, kad baigtų, kad turiu vaikiną, bandžiau nereaguoti. Bet visą laiką „pilnas ekranas rožių“. Kitą dieną ir dieną po to lyg vis kažkur jį pastebėdavau, tai netikėtai iš už kampo išlenda, tai autobusų stotelėje stovi. Man atrodo, net vakare po langais mačiau jį. O rožės vis „plaukė“. Nereagavau.
Vieną rytą radau pilną telefoną nešvankių nuotraukų, mane vadino šlykščiais vardais. Bandžiau skambinti, bet niekas nebekėlė ragelio, tik pasivijo dar kelios šlykščios nuotraukos, sakyčiau, intymaus turinio.
Jaučiausi labai nesaugi ir išsigandusi, atrodė, kad esu visur ir visada stebima, jis žino, kur ir su kuo esu, ką darau. Ir dar tos dar šlykštybės telefone. Tiesiog užblokavau jį, o apie šlykštybes nenorėjau niekam pasakoti. Bet baimė ir nejaukumas niekur nedingo.
Internete pradėjau ieškoti informacijos, kur kreiptis, kas man galėtų padėti. Radau informaciją apie Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą. Paskambinau. Su SKPC konsultante aptarėme situaciją. Daug kalbėjome. Ji mane išklausė, labai palaikė. Pasijutau suprasta ir priimta.
Ji pasakė, kad tai rimta, kad tai pats tikriausias psichologinis ir seksualinis smurtas. Paaiškino, koks yra galimas teisinis kelias smurtautojui pažaboti. Paaiškino, kur kreiptis, kaip rinkti įkalčius, ką daryti, jei pajusčiau fizinio smurto grėsmę.
Pasidarė daug ramiau. Supratau, kad čia ne mano kaltė ir aš nesu viena. Tapo aišku, kad labiausiai sau ir savo fizinei bei emocinei savijautai būčiau pakenkusi, jei būčiau tylėjusi, kentėjusi ir niekam nieko nesakiusi.