Ruslana dirbo prostitute netoli fronto Ukrainoje. Jokia didvyrė kitiems, bet kariai ją dievino. Vokietijos žurnalo „Stern“ žurnalistė Joana Rettig, susitikusi su Ruslana, atskleidė nematomą karo Ukrainoje pusę.

Žinutėje apie mirtį Joana atrodė taip, kaip ir gyvenime: kaip prostitutė. Raudoni plaukai, aptempti marškinėliai, aukso spalvos šortai, pėdkelnės. Užpakalį ji atsuko į kamerą. Poza geidulinga, nepadori.

Žemiau – sakinys, smogiantis kaip elektros srovė: „Donbas just lost a legend“ („Donbasas neteko legendos“).

Moteris, vardu Ruslana, buvo paskutinė prostitutė iš nedidelio miesto Rytų Ukrainoje – Dobropilios. Dabar ji mirusi. Liko tik pyktis dėl to, kad ji niekada nesulaukė savo gyvenimo scenos.

[[ge:lrytas:lrytas:27508217]]

Tikros scenos, ne už garažų plytinčio purvinos pievos lopo, nukloto plastikiniais buteliais, prezervatyvais ir drėgnomis servetėlėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio Ruslana atrodė atžagari, ji turėjo savitas manieras, elgesio būdą. Tokį, kuris įstrigdavo atmintyje.

Dažnai ją matydavau, kai važiuodavau į Pokrovską. Kadangi dažnai pranešu apie padėtį Ukrainos fronte, šis miestas yra vienas mano tikslų. Dabar dėl jo įnirtingai kovojama.

[[ge:lrytas:lrytas:34890414]][[ge:lrytas:lrytas:37376421]][[ge:lrytas:lrytas:37376943]][[ge:lrytas:lrytas:39227356]][[ge:lrytas:lrytas:39979788]]

Iš Kramatorsko, kur dažniausiai apsistoju, vykdama į Pokrovską kiekvieną kartą važiuodavau per mažą Dobropilios miestą. Šis kelias jau kuris laikas nebenaudojamas, nes frontas pavojingai priartėjo.

2024-ųjų pabaigoje, kai atkreipiau dėmesį į Ruslaną, ji visada stovėdavo autobuso stotelėje šalia geležinkelio bėgių. Niūrioje vietoje, 15 kilometrų nutolusioje nuo fronto linijos.

Kiekvieną kartą mačiau ją. Visi ją pažinojo. Gyventojai sakė, kad tai Ruslana.

Kažkada buvo apšaudyta priešais esanti degalinė. Ruslana pasitraukė 500 metrų toliau, priešais įrankių parduotuvę pagrindinėje gatvėje. Verslas ten taip pat sekėsi.

Vieną rytą išvykau anksti, norėjau susipažinti su Ruslana. Ji dirbo rytais, aš atsistojau į eilę prie klientų.

Kareivių, ką tik atkeliavusių iš fronto, kurie elgėsi taip, lyg nenorėtų pirkti meilės, o tik susukti varžtus statybinių prekių parduotuvėje.

Kai mano vertėja ir aš stovėjome priešais Ruslaną, ji man pasirodė žemesnė, nei tikėjausi. Ji dėvėjo akinius nuo saulės, nors buvo niūrus lapkričio rytas. Ji suraukė antakius lyg tikrindama, ar mūsų dėmesys vertas jos laiko.

Apie ją daug girdėjome, tad norėjome suprasti, koks jos gyvenimas, darbas, gal net svajonės. Ji mus apžiūrėjo, paskui žvilgtelėjo už mūsų – tuo metu kitų klientų nebuvo. Galiausiai linktelėjo ir įsėdo į mano automobilį.

Ruslana nenorėjo būti atpažįstama nuotraukoje. Apie savo svajones taip pat nekalbėjo. Jos darbas yra jos darbas, jo ji nesigėdija ir lieka ištikima savo pasirinkimui.

Dobropilia, palyginti su kitais miestais Donbase, atrodo kone prašmatni: plačios gatvės, beveik nėra duobių, apšviestos pėsčiųjų perėjos.

Ruslanos pasaulis niekada nebuvo prabangus: tik kasdienybė ir purvas. Galbūt savo svajones ji anksti palaidojo. Giliai po žeme, kažkur tarp griovių, kurie buvo jos vaikystės dalis.

Ji gimė 1981 metais Dobropilioje. Jos tėvas Sovietų Sąjungos laikais buvo vietos įžymybė, komunalinės šildymo įmonės vadovas. Dėl to šeima priklausė vietos elitui, tik Ruslana išsiskyrė.

„Buvau maža kekšė“, – prisipažino ji.

Visada būdavo lauke, laiką leido su vaikinais, alkoholis, seksas – viskas per anksti. Būdama 13-os pirmą kartą pasimylėjo. Nuo tada mylėjosi su daugeliu kaimynystėje gyvenančių vaikinų.

Kai Ruslanai sukako 15 metų, kažkas jos paklausė, kodėl ji už seksą neima pinigų. Nuo 17-os ji pradėjo tai daryti.

Kai 2014-aisiais karas pirmą kartą užklupo Donbasą, rusų separatistai kovojo prieš ukrainiečių dalinius, atėjo ir kareivių.

Laikui bėgant Ruslana nusprendė miegoti tik su Ukrainos kareiviais. Tai esąs principo reikalas.

Ji nuolat sakė: tai principas! Donbase yra be galo daug dvigubų agentų, vyrų, kurie pozicijas išdavė Rusijai, kurie paslapčia svajojo apie Sovietų Sąjungos atgimimą.

Ukrainoje net yra žodis jiems apibūdinti – „žduny“ (laukiantieji). Su šiais išdavikais ji nenorėjo susidurti.

2022-aisiais prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą jos verslas pradėjo klestėti. Ruslana neturėjo jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad su kai kuriais kariniais daliniais, pavyzdžiui, elitine brigada „Azov“, kartu keliavo ir prostitutės.

Bet vyrai, kurie buvo dislokuoti Dobropilios mieste, turėjo tik ją. „Esu jų žvaigždė“, – sakė Ruslana. Ir tai nebuvo perdėta. Ji buvo žinoma visame regione.

Visada anksti – 7 val. 30 min. – prasidėdavo Ruslanos pamaina. Ji stovi gatvėje ir laukia. Automobilis sustoja, Ruslana įlipa. Jie pavažiuoja apie 300 metrų, už garažų pasuka į dešinę.

Ten, kur ji laikė vandenį ir drėgnas servetėles, kur ant žemės mėtėsi plastikiniai buteliai, kur buvo sukrautos šiukšlės. Ten kasdien ji dirbo klientų automobiliuose. Paskui buvo atvežama atgal. Tada kitas klientas.

Kai kartą ten ją aplankėme, ji apsidairė ir metė vandens butelį į krūmus. Apsisuko, išskėtė rankas ir pasakė: „Sveiki atvykę į mano biurą.“

Dirbdavo iki 14 arba 15 val. – ilgiau neištverdavo. Kartais vyrai skambindavo ir sakydavo: „Ateik, čia visas traukinys.“ Tuomet ji juokdavosi ir nieko neatsakydavo. Ji žinojo savo ribas.

Kai klientas Ruslaną atveždavo atgal ir ji išlipdavo, dažniausiai ten laukdavo kiti automobiliai.

„O Dieve, tikiuosi, kad ten sėdi tik vienas“, – taip kartais ji galvojo ir apie tai pasakojo mums.

Bet dažnai būdavo du arba trys – nekantrūs, nepasotinami, kartais ir agresyvūs. Tokiomis akimirkomis Ruslana norėjo tik vieno – bėgti.

Karas ir prostitucija – seni sąjungininkai. Ten, kur gyvenimas žlunga ir bus sunaikintas, atsiranda artumo, paguodos, valdžios svetimam kūnui rinka.

Vyrai ateina iš apkasų ir porai minučių ieško to, kas yra priešingybė mirčiai. Tokios moterys kaip Ruslana suteikia tai kūnu, kuris tapo ginklu. Trumpa akimirka, per kurią niekas nieko neklausia. Tik kūnas, šiluma, svoris.

Po to iš automobilio vienas išlipa, o kitas įlipa.

„Kai jie agresyvūs, siekia sau įrodyti, kad vis dar ką nors gali“, – sakė Ruslana. Eiti pas įžymią miesto prostitutę, nuleisti garą – tai jiems svarbus galios įrodymas.

Ji išmanė šį verslą. Miestuose toli nuo fronto tokios paslaugos kainuoja per 10 tūkst. grivinų (per 200 eurų), bet Ruslana turėjo savo įkainius. Oralinis – 200, įprastinis (vaginalinis) – 300, analinis – 500 grivinų. Keturi, šeši ir dešimt eurų.

„Ir jei dar ką nors pridėsi, aš tau padainuosiu“, – klientams sakydavo pafrontės prostitutė.

Bet kartais Ruslana bjaurėjosi tuo, ką darė. Kaip antai kareiviu, kuris iš pradžių porą kartų pravažiavo pro šalį, o paskui sustojo.

Jie važiavo už garažų, ir Ruslaną šokiravo nuo jo sklindantis dvokas. „Ar tu apskritai žinai, kas yra dušas?“ – paklausė ji. Jis tik patraukė pečiais – jis esąs iš kaimo, kur nėra vandentiekio.

„Po velnių, žmogau! Tu pravažiavai penkias degalines, nejau negalėjai pasinaudoti bent jau drėgnomis servetėlėmis?“ – piktinosi Ruslana. Vyras susigėdęs tylėjo.

„Fui, šlykštu“, – tai prisiminusi kelis kartus pakartojo Ruslana.

Pasak jos, buvo ir tokių kareivių, kurie norėjo tik pasikalbėti. Ruslanai tai atrodė keista. Jie turėtų kreiptis į psichiatrą, o čia juk atėjo dėl sekso.

Ruslana buvo moteris, kuri į gyvenimą žvelgė su humoru ir jautė turinti teisę į savarankišką apsisprendimą. Kai ją mačiau paskutinį kartą, ji sėdėjo šalia manęs automobilyje.

Sakiau, kad man patinka jos pėdkelnės – baltos ir nėriniuotos. Ji pliaukštelėjo man per šlaunį ir pasakė: „Jos ir tau tiktų. Parodysiu, kur savąsias gavau.“

Paskui kiek užkimusiu balsu garsiai nusijuokė ir dar kartą delnu tvirtai sudavė man per šlaunį.

Iš tokios kaip ji būtų galima tikėtis įspūdingesnės gyvenimo pabaigos. Gal nuo bombos, drono, ginčo, kuris įskelia konfliktą, kraštutinių malonumų, kurie derėjo su jos gyvenimo būdu.

Bet Ruslana mirė ramiai – tiesiog parkrito prekybos centre trombui užkimšus kraujagyslę. Ne didvyrės mirtis, tik neatlaikė kūnas, kuriam teko daug iškentėti.

Galbūt tai skaudžiausia tiesa, kad tokia kaip ji, kasdien kovojusi su gyvenimu ir karu, kuri liko, kai kiti jau seniai buvo pabėgę, kuri gynė savo ribas, kai rusai įsiveržė į jos tėvynę, galiausiai tiesiog susmuko tarp šaldytuvo ir akcijų stendo prekybos centre.

Nematoma karo Ukrainoje pusė: karių pamėgta prie fronto dirbusi prostitutė papasakojo apie savo gyvenimą (1)