Nors statistika kalba pati už save – kas trečia moteris Europoje yra patyrusi smurtą, tačiau net 60 proc. nesikreipia pagalbos, – svarbu atminti, kad už skaičių slypi tikros moterys, tikri gyvenimai, tikras skausmas.
Istorijos užrašytos pačių moterų bei Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultančių. Jos pateiktos taip, kaip norėjo pačios moterys – jų istorijos, jų žodžiai, jų išgyvenimai.
Šių istorijų tikslas – ne tik parodyti smurto realybę Lietuvoje, bet ir įkvėpti – įkvėpti kreiptis pagalbos, įkvėpti pastebėti smurtą ir padėti jį patyrusiems asmenims.
Visos istorijos anoniminės, vardai pakeisti, tačiau žinomi Moterų informacijos centrui.
Žanetos istorija
„Esame su vyru išsilavinę, pasiturintys, susituokę 25-erius metus, užauginome dvi dukras. Esame žinomi visuomenėje. Apie tokias šeimas dažniausiai nekalbama smurto artimoje aplinkoje kontekste – manoma, kad su šia problema susiduria tik asocialūs asmenys.
Tačiau kaip mėgsta sakyti SKPC specialistės – smurtas nediskrminiuoja. Mano pavyzdys įrodo, kad smurtas egzistuoja visuose socialiniuose sluoksniuose – tik kuo aukštesnis tas sluoksnis, tuo išradingesnis ir žiauresnis smurtas ir tuo sunkiau iš jo ištrūkti.
Viskas prasidėjo seniai – nuo perdėtos kontrolės ir psichologinio žeminimo. Kontrolę ilgai vadinau rūpesčiu iš meilės, o žeminimą priėmiau kaip nuovargio, streso, nesėkmių darbe išraišką. Juo labiau, kad vyras – žinomas medikas, jo darbas – laba atsakingas ir svarbus.
Tai, kad nesu kvaila ir turiu gebėjimų, kuriuos galiu realizuoti, visą bendrą gyvenimą turėjau įrodinėti ne tik savo vyrui, bet ir pati sau, kadangi nuolatinis žeminimas menkino ir mano pačios pasitikėjimą savimi.
Jau seniai turiu savo sėkmingą verslą, konsultuoju įmones finansų klausimais ir galiu didžiuotis savo ir savo klientų pasiekimais. Bet tai galiu daryti tik viena ar su savo draugais.
Vyras mano veiklą niekina. Daug metų uždirbu daugiau nei vyras. Įpratau tai slėpti, kaip ir tai, kiek kainuoja dukrų mokslai užsienyje, mūsų bendros atostogos, drabužiai ir net vakarienė restorane. Kad tik jis neįsižeistų ir neišprovokuočiau smurto.
Smurto, kuris prasideda psichologiniu teroru, o baigiasi fiziniu ir seksualiniu smurtu. Be mėlynių po akimi ar kitokių akivaizdžių sužalojimų, kuriuos galėtų pamatyti aplinkiniai. O dėl kitų – negi eisiu kam nors rodyti ir skųstis – mes juk tokia graži šeima.
Tas nuostatas be galo sunku peržengti. Be galo. Greičiausiai tai, kad smurto artimoje aplinkoje problema tapo labiau matoma viešoje erdvėje, pradėjau galvoti, kad bent pasenti norėčiau gyvendama saugiai ir ramiai. Ėmiausi skyrybų proceso, kuris matau, kad užtruks, tačiau labai tikiu, kad baigsis.
Bet baisiausia, kad mano dukros sako, jog turėjau išsiskirti jau seniai. Kad jų vaikystė ir jaunystė buvo užnuodyta mūsų toksiškų santykių. O man atrodė, kad kenčiu dėl jų. Noriu paskatinti moteris nekartoti mano klaidų. Gyvenkite savo gyvenimą.“