Pirmasis uždarbis ir silpnybės, kurios suryja sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria pinigines. Šįkart piniginę pravėrė istorikas, TV laidų vedėjas Alfredas Bumblauskas (68 m.).

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Neseniai buvau Italijai priklausančioje Sardinijoje, Algero mieste, dukters Jogailės vestuvėse.

Algero miestas apsuptas Koralo Rivjeros (Riviera del Corallo) – šis Sardinijos pakrantės ruožas taip pavadintas dėl raudonųjų koralų, iš kurių gaminami papuošalai. Taigi aš Vilniuje nupirkau dukrai kraitį – karolius iš gintaro ir koralų.

[[ge:lrytas:lrytas:36397891]]

Ta proga net kostiumą pasisiuvau, taigi galima sakyti, kad tai irgi pirkinys.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

[[ge:lrytas:lrytas:36397796]][[ge:lrytas:lrytas:35645642]][[ge:lrytas:lrytas:39943270]][[ge:lrytas:lrytas:39075480]]

– Visaip būna. Žinoma, stengiesi pirkti, kas būtina, bet man kartais atsitinka taip, kad negaliu išsirinkti iš dviejų daiktų ar drabužių, tokiu atveju perku abu. Tai čia jau emocija.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Vis perku ir perku knygas, net sunku pasakyti, ar tai pomėgis, ar darbas. Jau neturiu kur jų dėti. Kartais norisi padegti.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Tik sau, nes esu vienišius.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Žmonija išsivaduoja iš natūrinių mainų per raštą, taigi man pinigai yra civilizacijos rodiklis.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Darbas. Kai neturi pinigų, tau skauda. Beveik visas gyvenimas buvo galvojimas, kaip užsidirbti pinigų.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Tėvai buvo skurdūs darbininkai ir tikrai nežinojo, kaip elgtis su pinigais, tik taupyti. Jiems uždirbti pinigai jau buvo vertybė.

O aš savo dukrai kartais nepirkdavau to, ko ji labai norėdavo, nes norėjau išmokyti, kad ne visada gali gauti tai, ko trokšti.

[[ge:lrytas:lrytas:40218099]]

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Aš jiems beveik pritariu. Visos revoliucijos ar maištai kilo prieš turtuolius, nes jie gyveno iš paveldėtų, o ne iš uždirbtų pinigų.

Viskas, kas gaunama per paveldėjimą, sukelia konfliktus.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Turbūt žmogus yra dėl kažko kito sugedęs. Prieš tai atsakiau, kad man pinigas yra civilizacijos ženklas. Pinigus reikia labiau gerbti nei niekinti.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Puikiai atsimenu. Būdamas vaikas labai norėjau užsidirbti, bet buvo galima dirbti tik po devintos klasės, tai įsidarbinau sovietiniais laikais vadinamojoje Tarpkolūkinės statybos organizacijoje, kuri statė namus ir fermas.

Buvau be galo laimingas gavęs darbą, vežiojau karučius su betonu ir per mėnesį užsidirbau 280 rublių – daugiau nei mano abu tėvai kartu sudėjus. Gavęs atlygį nuvažiavau į Rygą nusipirkti geresnio magnetofono nei turėjo mano klasės draugai. Įsigijau ne kitų turėtą „Dainą“, o magnetofoną „Vilma“.

Bet pirkiniu nusivyliau, nes jis nepasirodė niekuo geresnis.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Finansinė laisvė. Kad neskaičiuočiau kiekvieno cento ir nebūčiau nuo ko nors priklausomas. Pinigai man siejasi su laisvės idėja.

[[ge:lrytas:lrytas:40218096]]

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Kaipgi ne, kai Ukrainoje vyksta karas. Manau, kiekvieno mūsų piniginės turėtų būti pravertos jos paramai.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Su manimi – kaip su kai kuriomis visuomenėmis: jos negali nuvirsti, nes ne stovi, o šliaužia. Todėl jeigu tu visą gyvenimą šliauži, negali ir bankrutuoti. Nesu bankrutavęs, nes neturėjau daug pinigų.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Keturias. Atsimenu, kaip sovietinis rublis buvo devalvuotas – iš šimto rublių pasidarė dešimt.

Paskui rublį pakeitė laikinieji pinigai – talonai, vėliau atsirado litai, o po jų – eurai.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Finansininkai, patardami žmonėms, kaip taupyti, nori jiems gero, bet ką čia sutaupysi, jeigu kiekviena diena pusjuodė. Ilgai nebuvo ką taupyti.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?

– „Neatrodyti“ čia pagrindinis žodis, nes tikrai nesinori nei sau, nei kitiems atrodyti šykščiam, nes tai negerbtina žmogaus savybė. Jeigu jau dovanoji, tai nebūk šykštus, nedovanok kokių maišiukų.

Atsimenu, kai mano vyresni kolegos iš kelionės sekretorei atveždavo pieštuką. Kitas, pamenu, už pagalbą rašant disertaciją padovanojo kolegai ne butelį šampano, o arbūzą.

[[ge:lrytas:lrytas:40218255]]

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Būna. Net turiu dėžę tokioms dovanoms, ant kurios užrašyta „Durnos stovylos“. Ši dėžė skirta daiktams, kuriuos nežinai nei kaip, nei kur panaudoti.

Matai, kad daiktas kokybiškas ir daug žmogaus darbo įdėta, bet jis nereikalingas. Iš pagarbos tam žmogui, žinoma, šio daikto neišmesi. Kartais net suorganizuodavau aukcionus – tokių „durnų“ daiktų aukcionai būna labai juokingi.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Atsakysiu kaip moteris – kad liktų protas, kurį turi, bet grįžtų jaunystė.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Visiškai netikiu.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Jeigu pinigai reiškia civilizaciją ir pastaroji reiškia išsilaisvinimą iš gamtos, o gamtai vadovauja Charleso Darwino dėsniai – kova už būvį, išlikimas, tai civilizacija ir pinigai yra išsilaisvinimas nuo gamtos bei priklausomybės. Tai pinigai man reiškia laisvę.

Istoriko Alfredo Bumblausko namuose stovi dėžė su užrašu „Durnos stovylos“: atskleidė, ką joje laiko