Poetė, prozininkė, edukologijos mokslų daktarė, poetinės terapijos specialistė Jūratė Sučylaitė (66 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Ryto oro gurkšnis, kelias už kambario lango, žmonių žingsniai, upė, atspindinti dangų. Kol užaugau, daug kartų sirgau plaučių uždegimu. Negaliu sakyti, kad sirgdama jaučiausi blogai, bet atradau, kokia palaima kvėpuoti. Kai pajuntu kelią, pajuntu, kas esu, ką turiu daryti, mano kelyje – mane mylėjusių ir mylinčių žmonių šiluma, saulėtekio žaros, saulėlydžio gaisai.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:38717633]]

– Pašaukti mane vardu arba sustabdyti.

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:38448536]][[ge:lrytas:lrytas:38306332]][[ge:lrytas:lrytas:30338562]][[ge:lrytas:lrytas:31644774]]

– Baltas lietuviškas rūgštaus pieno sūris.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Šiltu, ramiu vasaros lietumi pagirdytos žalumos kvapas. Jis svaigina ir yra nenusakomas, jis priklauso medžiams, laukinėms ir darželių gėlėms, pievai, pačiai žemei.

– Geriausia gauta dovana?

– Nežinau. Galbūt Lietuvos vėliava, kuria buvau apgaubta mamos tėviškėje po eilėraščių skaitymo. Pokario metais mamos tragedija prasidėjo po to, kai privačiame laiške kunigui ji apmaudžiai parašė, kad Gedimino kalne supasi ne trispalvė vėliava. Erdvė prie vėliavos man reiškia buvusių, esamų ir būsimų kartų susitikimo šviesą, tai, kas yra amžina. Jausdama ant pečių dovanotąją vėliavą tikėjau, kad mano žodžiais kalba šviesa.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis yra ten, kur nėra triukšmo, kur vandenys atspindi dangų, kur per pušyną vingiuoja takas, kur terasoje prie namo atsisėdame išgerti kavos, kur nesibaigiančių skubėjimų įtampa nuslysta nuo pečių lyg nereikalingas apsiaustas, o tu toks laisvas, skaidrėjantis. Tas rojus netoli.

[[ge:lrytas:lrytas:39677221]]

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be žinojimo, kas man yra gyvenimo prasmė, be meilės, vilties, tikėjimo.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Išeinu į miego karaliją. Tai geriausias atsipalaidavimo būdas, kai kūnas apsunkęs nuo darbų krūvio ar po kvailo mėginimo prailginti parą vagiant valandas veiklai iš naktinio miego laiko.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Ieškojimas gražių gamtos vaizdų, mėginimas prisiminti gražius žmonių poelgius, jų gerumą. Labai skauda, kai priešybės susiduria mano sieloje. Po to skausmo įvyksta stebuklas: aš nuskaidrėju, o to skaidrėjimo pėdsakai lieka mano eilėraštyje ar dienos užrašuose.

– Blogiausias įprotis?

– Nenusipirkti batų anksčiau, negu paduose atsiranda skylės, arba nenueiti į kirpyklą anksčiau, negu plaukai pradeda lįsti į akis.

[[ge:lrytas:lrytas:39677222]]

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Tikrai neišmoksiu prailginti dienos, o norėčiau. Jei to laiko būtų daugiau, išmokčiau kalbėti latviškai, vokiškai.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Nė vienos, mėgstu atsitiktinius susitikimus.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Nežinau, ko norėčiau, jei nebūčiau savimi. Dabar sėdžiu ant kelių kėdžių iš karto: esu universiteto dėstytoja, rašytoja, terapeutė. Jei nebūčiau ta, kas esu, gal nesėdėčiau.

– Drąsiausias sprendimas?

– Kai kas sako, kad buvau drąsi, kai ryžausi rašyti romaną apie Immanuelį Kantą. Kai kas sako, kad buvau drąsi, kai prieš aštuoniolika metų iš Kauno išvažiavau gyventi į Klaipėdą. Kai kas mane vadina drąsia, o aš tos savo drąsos nematau.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Tai buvo Kaune. Mama atsikėlė iš Panevėžio į Kauną su visomis mūsų knygomis. Dengta mašina lengvai įvažiavo į kiemą pro Vasario 16-osios gatvėje esančią arką tarp pastatų, o iškrovus knygas mašina palengvėjo, paaukštėjo ir nebegalėjo išvažiuoti.

Tada nusprendžiau paprašyti pagalbos policijos studentų. Maniau, kad jei jų grupė sulips į mašiną, ji vėl pažemės ir išvažiuos. Vaizdas buvo lyg filme, būrelis jaunų policininkų bėgo, šoko į mašiną, stebindami ir gąsdindami apsvaigusius nuo alkoholio degradavusius asmenis. Tikslas buvo pasiektas: mašina iš kiemo išvažiavo į gatvę. Džiaugiausi, kad tąsyk studentai ir jų vadovas mano prašymą išgirdo.

[[ge:lrytas:lrytas:39677229]]

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Tokio daikto nėra. Mano šaldytuvas dažniausiai būna išjungtas. Neturiu ką į jį dėti.

– Mėgstamiausias posakis?

– Po nakties išaušta rytas.

– Kokia knyga ar filmas jums labiausiai įsiminė?

– Skaitau ir negrožinę literatūrą. Pastaruoju metu atkreipiau dėmesį į Kirko Schneiderio knygą „Gyvenimą stiprinantis nerimas. Raktas į sveikesnį pasaulį“, sudomino režisieriaus Timo Mielantso filmas „Tokie smulkūs dalykai“. Jam pasibaigus publika plojo lyg po spektaklio ir neskubėjo išeiti.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Šampūną „Nida“, plaukų balzamą „Nida“, kremą „Nida“.

– Meilė – tai...

– ... kas įsiūbuoja kūrybines galias, kas įkvepia pasirūpinti kitu, kas šviesina sielą. Man teko sutikti ne vieną meile spinduliuojantį žmogų. Tokia buvo mane auginusi močiutė, tokia buvo mamos auklėtoja Antanė Kučinskaitė, tokia buvo tėvo pusseserė Felicija ir daugelis kitų. Mylintys žmonės visuose pastebi gerumą, šalia jų greičiau gyja žaizdos.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Negalima prisiminti to, ko nebuvo, o tie prisiminimai yra tokie, kokie yra. Vienas studijų laikų draugas po daug metų papasakojo, kad triukšmingas romų būrys gatvėje prasiskyrė, padarė man taką, nes ėjau į save įsiklausiusi, nieko nematydama.

Daug mano studentų prisimena mane kaip ramią, besišypsančią dėstytoją. Negaliu pasakyti, kaip kiti turėtų mane vertinti, – kiekvienas turime savo matą, galiu tik padėti suprasti savo sielos virpesius.

Viename eilėraštyje rašiau: „Kenčiant šviesėti ar vien tik raudoti – mano valia.“ Sugėrusi daug skausmo istorijų, gyvendama atmerktomis akimis ir atvira širdimi einu vidinio laisvėjimo, skaidrėjimo keliu, o mano tariamus žodžius žmonės dažnai pavadina terapija.

Poetė Jūratė Sučylaitė vienu metu „sėdi“ ant kelių kėdžių: „Nežinau, ko norėčiau, jei nebūčiau savimi“