Kino ir teatro aktorė Teklė Baroti (33 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Smalsumas. Nuolatinis domėjimasis, kas už tų durų, už kampo, kitame žingsnyje, – kas toliau? Kaip nuolatinis vaizdo žaidimas – iš vieno lygio į kitą. Tik gyvenime negali nieko išsaugoti, išjungti ir sugrįžti kitą dieną – turi eiti iki galo.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:39934806]]

– Nuoširdžiu darbu ir iniciatyva. Jei žmogus be priminimo kažką padaro, aš iškart užfiksuoju. O jei dar pastebi kažkokius dalykus ir jais pasirūpina be papildomos užuominos, tas žmogus įtraukiamas į mano ginamųjų sąrašą. Taip pat visada atkreipiu dėmesį, kai esama gero humoro jausmo. Kiek tamsesnio. Tai reta, bet kai sutinku, visada malonu.

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:39526644]][[ge:lrytas:lrytas:39915136]][[ge:lrytas:lrytas:39565290]][[ge:lrytas:lrytas:39365324]]

– „Tteokbokki“! Tai tradicinis gatvės maistas iš Korėjos, kuris Lietuvoje apibūdinamas kaip ryžių virtinukai. Pirmą kartą paragavau Niujorke korėjiečių kvartale, ir tai buvo meilė nuo pirmo kąsnio. Nuo to laiko visur ieškau galimybės jų vėl paskanauti. Deja, Lietuvoje kol kas nepavyko rasti, bet tai tik dar viena priežastis sukti Seulo link!

– Mėgstamiausias kvapas?

– Šviežiai nupjautos žolės arba asfalto vasarą, iškart po lietaus.

– Geriausia gauta dovana?

– Mano laikrodukas... Kadaise labai seniai, dar pradinėse klasėse, mama man padovanojo nedidelį mechaninį laikroduką. Be jo jaučiausi kaip be rankos. Net ant scenos groti fortepijonu turėjau lipti su juo. Mes kartu išgyvenome visą mano augimą, brendimą, nuotykius, linksmybes ir pamokas. Tiesa, skaudžiausia pamoka buvo, kai jo netekau...

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– Juodkrantė.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be gerų emocijų. Jei per dieną nors kartą nuoširdžiai nenusijuokiu ar netikėtai nenusišypsau, diena neįskaityta.

[[ge:lrytas:lrytas:40402965]]

– Kaip atsipalaiduojate?

– Mėgstu vaikščioti arba važinėti savo dviratuku. Į mokyklą ir iš jos visada pėdindavau pėstute ir tik neseniai įvertinau to svarbą. Eidamas gali suvirškinti ir sudėlioti į vietas savo mintis, jausmus. Taip pat žvalgaisi aplink, matai, kas tave supa, ir supranti, kiek daug visko pasaulyje, – čia kur kas įdomiau nei tie tavo rūpesčiai.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Saldumynai. Manau, tai net moksliškai įrodytas kovos metodas.

– Blogiausias įprotis?

– Tik vienas? Gal tuomet stengimasis į konkretų laiką kuo daugiau sugrūsti. Pavyzdžiui, jei turiu išeiti iš namų per penkias minutes, aš būtinai į tą laiką dar bandysiu kažką papildomai įterpti. Žinoma, tada turiu lėkti, vėluoju arba vienu metu darau kelis dalykus ir pradedu painiotis.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Kepti pyragus. Gal tiesiog reikėtų pirma orkaitę turėti... Bet tai pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau. Mane visada žavėjo moterys, kurios moka gaminti, virtuvėje jaučiasi lyg žuvys vandenyje. Gal tai siejasi su vaikystės prisiminimais.

Virtuvė visada būdavo šilčiausia ir jaukiausia vieta, o per šventes – klegesys, nuolatinis veiksmas, kvapai ir tos nuostabiosios moterys, kurios ima ir patiekia gardžius stebuklus su šypsena ir sveikai įkaitusiais skruostais.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Aktorių Keaną Reevesą. Manau, ir priežasčių ieškoti nereikia. Nesu toks žmogus, kuris įnirtingai sektų kieno nors gyvenimą, bet jis man atrodo labai įdomus.

Iš jo gyvenimo būdo ir išsakomų minčių susidariau įspūdį, kad galėtume labai įvairiapusiškai pabendrauti.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Kuo tik aš nenorėčiau tapti – man viskas taip įdomu ir traukia išbandyti. Matyt, aktorės profesija tuo ir nuostabi, kad per pasakojamas istorijas gali vis į naujas roges įsėsti.

Vaikystėje labai norėjau dirbti pardavėja mažoje krautuvėlėje. Man tai atrodė idealiausias darbas: visos gėrybės ranka pasiekiamos už to prekystalio ir tik pardavėja gali jomis naudotis.

– Drąsiausias sprendimas?

– Mesti perspektyvų darbą vienoje didžiausių Didžiosios Britanijos televizijos ir kino montavimo kompanijų, kad pasukčiau aktorės keliu. Neturėjau jokio aktorinio išsilavinimo, garantijų ar rekomendacijų.

Buvau tik aš ir mano niekaip neblėstanti svajonė. Galiausiai ji prisirpo – geriau gailėtis dėl to, ką padarei, negu dėl to, ko nepadarei.

Man pasiūlė paaukštinimą, jau žinojau, kad patogus gyvenimas būtų garantuotas. Ypač kai suvoki, kaip sunku tai pasiekti savo jėgomis Londone. Kitą dieną nunešiau atsistatydinimo laišką. Niekada nesigailėjau.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Oi, čia reikia dar išsirinkti ir gerai pagalvoti, ar užteks puslapių!

Greičiausiai pats įspūdingiausias dalykas buvo tuomet, kai su draugėmis nusprendėme vykti pailsėti į Kretą. Jos norėjo nieko neveikti, tad pasirinkome mažiausią žvejų kaimelį, kur buvo nedidelis viešbutukas.

Tik dieną aš ištvėriau gulėdama paplūdimyje. Vieną popietę nusprendžiau pasmalsauti, kas aplinkui. Čia tikrai neužteks vietos viskam išdėstyti, bet keli momentėliai būtų tokie: nuplaukiau iki žmonių nepasiekto mažo paplūdimio, vos nepaskendau srovių priešpriešoje, užslėptais laiptais pasiekiau senovinius griuvėsius, užkopiau ant olos, nuo kurios buvo matyti visa Kretos pakrantė, sutikau seną graikų žveją, kuris man davė paragauti itin retų jūros ežių ikrų ir išmokė juos medžioti.

Grįžau laiku pietums pas drauges, kurios liko gulėti ten, kur jas ir palikau.

[[ge:lrytas:lrytas:40402966]]

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Saldumynų ir sviesto. Gal todėl, kad aš juos ten laikau ir niekaip nesunaudoju arba laukiu ypatingos progos, bet niekaip nesulaukiu pakankamai ypatingos (taip, tai kartais galioja ir sviestui, nes, pavyzdžiui, valgyti juodą duoną su sviestu yra tiesiog mirtis alyvose, negalima tuo piktnaudžiauti).

– Mėgstamiausias posakis?

– Viskas įmanoma! Net nežinau, ar tai yra oficialus posakis, bet man tai tinka. Kad ir kas nutiktų, gerai ar blogai, bet viskas išties įmanoma.

Nuo tada, kai mano biologijos mokytojas (amžiną jam atilsį) mums pasakė, kad žmogus vos ne vos išnaudoja iki 10 procentų savo galimybių, man tarsi akyse nušvito – niekada negali sakyti, kad ko nors negali, gal dar nežinai, kaip! Tai galioja ir tam, kas už tavo ribų. Kiek nedaug mes žinome! Tai kaipgi galime teigti, kas įmanoma ar neįmanoma.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Aš taip buvau įsimylėjusi Liudą Vasarį. Net neįsivaizduoju, kaip, juk net kokių nors nuotraukų ar paveiksliukų nebuvo, bet tas jo veiksmų, minčių aprašymas man paliko didžiulį įspūdį. Atsimenu, tais metais mes su klasės drauge net įsidrąsinome važiuoti pakeleivingomis mašinomis iš Klaipėdos į Kauną, kad galėtume pavaikščioti Liudo keliais. Tai buvo bene pirmas didysis mano nuotykis.

Su filmais kiek sudėtingiau, nes jų esu mačiusi labai daug: nuo pirmųjų nebyliųjų iki šiuolaikinių, kuriuos greičiausiai kas nors telefonu virtuvėje filmavo ir netyčia į viešumą išleido.

Labiausiai man įstrigo 1957 metų filmas „12 įtūžusių vyrų“, kurį režisavo Sidney Lumetas. Vieno žmogaus kova už vertybes, žmogiškumą, teisingumą, nepaisant visko.

Šis filmas man atrodė be galo aktualus tuomet ir, manau, bus aktualus visais laikais. Atrodo, tiek nedaug reikia – dvylika asmenų viename kambaryje, bet negali nuo jų atsitraukti. Visi skirtingi, nėra nei gerų, nei blogų, visus gali suprasti. Jų ginčuose išryškėja žmogaus esmė.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Tiesą sakant, nelabai naudoju. Visada stengiuosi turėti odos drėkinimo priemonių. Vasarą tai gali būti kokosų sviestas! Dar mokyklos laikais man tiko lietuviška „Uoga uoga“ kosmetika – ją ir dabar naudoju, kai prireikia.

– Meilė – tai...

– Galingiausias ginklas, gyvenimo variklis, nepaaiškinama magija ir visų atomų tikroji prigimtis.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Tikiuosi – teigiamai. Kad ir ką gyvenime galiausiai teks nuveikti, svarbiausia, kad palikčiau kažką šviesaus po savęs. Net jei tai bus trumpas atsiminimas ar šypsnį kelianti mintis.

Aktorė Teklė Baroti dėl savo svajonės atsisakė patogaus gyvenimo garantijų: „Niekada nesigailėjau“