Viktoriia Honcharuk gyveno tikrą amerikietišką svajonę: būdama 22-ejų gyveno Manhatane (Niujorkas, JAV), dirbo investicijų analitike prestižiniu laikomame „Morgan Stanley“ banke, turėjo ištaigingą butą prestižiniame Midtown rajone, vaikiną ir kiekvieną vakarą leisdavo populiariausiuose miesto restoranuose kartu su sėkmingais finansininkais draugais.
„Man tai buvo svajonių gyvenimas, – dabar jau 25-erių metų sulaukusi V. Honcharuk pasakojo „The Post“. – Beprotiškas, tobulas gyvenimas“.
2022 metų gruodį vos per porą savaičių jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai: Ukrainoje gimusi mergina prabangius elitinius klubus iškeitė į pacientų gelbėjimą kruviname mūšio lauke gimtojoje Ukrainoje.
Pastaruosius trejus metus ji dirba skubios pagalbos sesele, slaugydama sužeistus karius, per karą netekusius kojų, rankų ir netgi akių.
Buvusi finansų analitikė ir pati ne kartą buvo per plauką nuo žūties, patyrė kelis smegenų sukrėtimus. Vieną iš jų patyrė rusų kariams numetus sprogmenį ant skubios pagalbos pastato, kuriame Victoriia tuo metu padėjo žmonėms evakuotis.
Victoriia taip pat matė daugybę žūčių, jai netgi teko kremuoti trijų artimiausių draugų kūnus.
Bet ji išliko stipri.
„Labai greitai supratau, kad tai yra vieta, kurioje noriu būti“, – sakė ji, pridurdama, kad savo gyvenimo tikslą rado gindama Ukrainą.
Medikė karo akimirkomis dalijasi savo „Instagram“ paskyroje (@victoria_honcharuk). Mergina ne vieną sekėją įkvėpė prisijungti prie kovos, nors, kaip ji pati sako, dėl to jaučia kaltę: visi, sekantys jos pėdomis, rizikuoja savo pačių gyvybėmis.
Ne kartą Victoriiai pažįstami sakė, kad ji yra pamišusi, nes svajonių darbą Niujorke iškeitė į labai pavojingą veiklą kare. Tačiau ji atkerta, jog nebūtų sau atleidusi, jei būtų pasilikusi dirbti „Morgan Stanley“ banke.
„Jaučiau, kad turiu daryti tai, kuo tikiu, – ašarodama sakė ji „The Post“. – Prisimenu, kaip galvojau, jog turiu būti ten, nes kaip kitaip galėsiu pažvelgti savo būsimiems vaikams į akis? Ką jiems pasakysiu?“
Gyvenimas Amerikoje
V. Honcharuk 2000 m. gimė, kaip ji sako, „mažame, mažame miestelyje“ Ukrainos šiaurės vakaruose, maždaug 80 km. nutolusiame nuo Žytomyro miesto.
„Mes gyvenome gana kukliai, – prisimena ji. – Visada svajojau apkeliauti pasaulį, nes mano tėvai niekada nebuvo išvykę iš šalies, jie mažai ką matė.“
Vedina noro pamatyti kitokį gyvenimą, Victoriia 13-os metų pradėjo mokytis anglų kalbos, o vėliau sužinojo apie JAV valstybės departamento programą, leidžiančią užsienio studentams studijuoti Amerikoje.
Būdama 15-os metų ji persikėlė į Teksasą, kur lankė vidurinę mokyklą.
Vėliau studijavo kompiuterių mokslą, duomenų mokslą ir statistiką San Fransisko „Minerva“ universitete ir daug keliavo po pasaulį, įskaitant Pietų Korėją, Indiją ir Jungtinę Karalystę.
Vėliau ji gavo puikų darbą „Morgan Stanley“ banke ir persikėlė į Manhataną.
„Jaučiausi tarsi tai būtų pasaulio centras“, – sako Victoriia, prisiminusi savo butą su nuostabiu vaizdu.
Tačiau vos po kelių mėnesių Ukrainoje prasidėjo plataus masto karas, dėl kurio imigrantė pajuto, kad „gyvena dviejuose pasauliuose vienu metu“.
„Tu esi čia, bet galvoji apie viską, kas vyksta namuose“, – paaiškino ji.
Nuo tada, kai V. Putino armija pradėjo invaziją į Ukrainą, mergina dalį savo atlyginimo siuntė šeimai Ukrainoje, bet jautė, jog to per mažai.
Vedama pašaukimo ginti savo šalį, Victoriia prieš 2022 m. Kalėdas išėjo atostogų iš „Morgan Stanley“ banko, išskrido į Ukrainą ir tuoj pat įstojo į kariuomenę.
Ji tapo skubios pagalbos medicinos darbuotoja, nors neturėjo jokios patirties.
„Tuo metu tai buvo reikalingiausias darbas, – teigė. – Bijojau kraujo, bijojau adatų, niekada anksčiau nebuvau dirbusi medicinos srityje, bet pagalvojau: privalau tai daryti“.
Grįžimas į Ukrainą
Per savaitę Victoriia baigė intensyvų pirmosios pagalbos kursą, išmoko naudotis turniketu, skirti lašines ir gydyti žaizdas. Tuomet ji jau buvo pasiruošusi vykti į karo zoną.
Kaip skubios pagalbos medicinos darbuotoja, ji buvo dislokuota vos už 800 metrų nuo fronto linijos.
Kai kareiviai būdavo sužeisti šoviniais ar artilerijos sviediniais, ji ir vairuotojas greitosios pagalbos mašina skubėdavo juos paimti ir vežti į mažas požemines ligonines, įkurtas saugiose zonose.
Pasak jos, „nerealu“ buvo matyti kitus ukrainiečius, kenčiančius nuo įvairiausių sužalojimų, tačiau didžiulį įspūdį paliko jų nesavanaudiškumas ir auka šaliai.
„Galvoji, kad tai blogiausia situacija, kokia gali būti jų gyvenime: esi karo zonoje, sužeistas, tave evakuoja, – aiškino V. Honcharuk, – ir vis dėlto jie nepasiduoda, yra pilni gerumo, supratimo ir netgi juokauja, giriasi savo naujais galūnių protezais“.
Ji prisimena, kaip slaugė vieną karį, kuris ką tik prarado akį. Nepaisant nepakeliamo skausmo, jis labiau rūpinosi merginos saugumu.
„Kiekviena evakuacija mane įkvėpdavo, nes supratau, kad visi šie žmonės turi savyje tiek daug drąsos, kad pasipriešintų blogiui ir patektų į pavojingiausias situacijas, saugodami tai, kas jiems svarbu“, – pareiškė ji.
2023 m. Rusijos ir Ukrainos karas su dronais pasiekė kulminaciją, dėl to drastiškai pasikeitė taktika ir padidėjo rizika, kad Victoriia gali žūti arba būti sunkiai sužeista.
Atsargumo sumetimais visi skubios pagalbos medikai dabar turi būti dislokuoti 20 km nuo fronto linijos, nes Rusija į Ukrainos teritoriją siunčia dronus, aprūpintus kovinėmis galvutėmis. Dėl to reagavimo laikas gerokai pailgėja, o tai didina spaudimą V. Honcharuk ir jos komandai.
Išsekę, bet ryžtingi
Victoriia sako, kad ukrainiečiai yra pavargę nuo beveik ketverius metus besitęsiančio karo, o ji pati matė nesuskaičiuojamą gausybę mirčių.
„Aš praradau visus draugus, su kuriais pradėjau karą, – teigė ji pridurdama, kad pati kremavo tris jų kūnus. – Galbūt būčiau galėjusi jiems padėti, jei būčiau buvusi arčiau fronto linijos“.
Victoriia tiki, jog pasiduoti Ukraina negali, nes Rusijos pergalė reikštų katastrofiškas pasekmes Vakarų valstybėms ir drastiškus pokyčius dabartinėje pasaulio tvarkoje.
„Agresorius nori daugiau ir sieks daugiau, – tvirtino ji. – Jei nesustabdysime Rusijos, prasidės didesnis karas.“
Neaiški ateitis
Nuo tada, kai tapo skubios pagalbos medicinos darbuotoja, mergina tik vieną kartą buvo grįžusi į Niujorką. Aplankė savo buvusią darbo vietą „Morgan Stanley“, kur jos senasis stalas tebėra tuščias. Jos viršininkai ją šiltai priimtų atgal ir netgi aptarė, kurioje komandoje ji galėtų dirbti toliau. Tačiau V. Honcharuk dar nesvarsto galimybės grįžti.
„Tai buvo visiškai kitoks gyvenimas, – prisimena ji savo laimingas dienas Niujorke, kupinas ištaigingų vakarienių ir puikių finansininkų draugų. – Aš tikrai nežinau, kas bus. Stengiuosi apie tai negalvoti“.
Nors V. Honcharuk stengiasi negalvoti ir apie tai, kad bet kada gali tapti viena iš maždaug 140 000 ukrainiečių, žuvusių nuo karo pradžios, ji sako, kad priimtų savo likimą.
„Manau, kad viskas, ką jau padariau gyvenime, buvo pakankamai svarbu. Galiu pasakyti, kad nugyvenau gerą gyvenimą ir atidaviau viską, ką turėjau, – jaudinančiai sakė ji. – Jei rytoj mirsiu, neturėsiu dėl ko gailėtis. Manau, kad padariau daugiau nei vidutinis žmogus gali pasakyti, kad padarė.“
Parengta pagal New York Post