Nuo 2025 metų spalio moteris kasdien aprūpina Maksimą maistu, kalbasi, palaiko morališkai ir kovoja dėl jo sveikatos tarsi mama. Ji sako, kad planuoja tapti jaunuolio teta. Apie šią jaudinančią istoriją sužinojo visa Lenkija. Žinia pasiekė ir Maksimo gimtojo miesto – Voznesensko – merą. Apie savo ryšį su vaikinu moteris papasakojo laikraščio „Fakt“ reporteriui.
Išseko darbe
Maksimas į Lenkiją atvyko 2025 metais. Jis norėjo tapti savarankiškas ir gyventi ramiai. Įsidarbino sandėlyje netoli Varšuvos – būtent Aleksandros įmonėje.
Įžvelgia didžiulę spragą prevencinėse vėžio programose: žmonės nepasitiki kvietimais ateiti pasitikrinti
Vaikinas dirbo viršydamas savo jėgas – po 12 valandų per dieną, dieninėse ir naktinėse pamainose. Kartais jautėsi labai pavargęs, tačiau niekam apie tai nesakė, nes žinojo, kad turi stengtis, jog užsidirbtų pragyvenimui ir mokesčiams. Niekas taip pat nežinojo, kad kelias dienas jį kamavo stiprūs galvos skausmai.
2025 metų spalio 17-osios rytą, 5 valandą, 18-metis neteko sąmonės. Į hostelį, kuriame gyveno, buvo iškviesta greitoji pagalba. Gydytojai greitai pastebėjo, kad jo galva anksčiau buvo operuota. Maksimui buvo atlikta dar viena operacija.
Susiję straipsniai
Du mėnesius jis gulėjo be sąmonės intensyviosios terapijos skyriuje. Prognozės buvo labai prastos. Šiuo metu Maksimui paralyžuota dešinė kūno pusė, jis kol kas nekalba. Kasdien juo rūpinasi gydytojai, psichologas ir logopedas. Vaikinas kiekvieną dieną kovoja dėl sveikatos.
Jam padeda ir Aleksandra – buvusi darbdavė, kuri labia stipriai įsitraukė į Maksimo gyvenimo iššūkius.
Pati buvo panašioje situacijoje
Aleksandra laikraščio „Fakt“ reporteriui papasakojo apie savo gyvenimo kelią ir paaiškino, kodėl taip stipriai įsitraukė į pagalbą. Paaiškėjo, kad prieš 26 metus pati atvyko į Lenkiją iš Baltarusijos miesto Bobrujsko – su lagaminu ir viltimi pradėti geresnį gyvenimą.
Pradžia buvo nelengva, o darbas – sunkus. Ji dirbo fizinį darbą: įrenginėjo sodus, tiesė vejas, sodino augalus.
„Atsimenu tai lyg šiandien – už valandą gaudavau tris zlotus. Tokia buvo to meto realybė. Nors buvo sunku, nepasidaviau – kiekvieną rytą keldavausi ir dirbdavau“, – prisimena ji.
Moteris atskledė, kad kiekvienas zlotas turėjo didžiulę reikšmę. Dvasiškai ją palaikė nuostabūs žmonės iš Lenkijos, kuriuos sutiko savo kelyje. Priėmė į savo namus, suteikė kambarį ir vietą prie bendro stalo.
Nuosava įmonė, paremta santykiais ir pagarba
Praėjo daug metų, tačiau Aleksandra nė akimirkai nepamiršo žmonių, kurie jai padėjo. Būtent jų dėka moteris įgijo patirties ir pasitikėjimą savimi. Iš dėkingumo dabar pati stengiasi padėti, kiek tik gali. Neseniai tai šeimai nupirko automobilį.
„Jie svajojo apie automobilį, todėl padovanojau. Ne iš pareigos, o iš dėkingumo. Tai buvo mano būdas pasakyti: ačiū už gyvenimą, kurį galėjau čia susikurti nuo nulio“, – susijaudinusi aiškina ji.
Šiandien Aleksandra yra darbuotojus samdančios įmonės koordinatorė, vadovė ir partnerė. Turi daugiau nei 15 metų patirties šioje srityje, nuosavą butą ir priglaustus gyvūnus. Įdarbina tiek lenkus, tiek užsieniečius. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas darbdavys turėtų palaikyti savo žmones, padėti jiems, kai to reikia, ir daryti viską, kad jaustųsi reikalingi.
„Jei nepadedi žmonėms ir nesidomi jų problemomis, neįmanoma sąžiningai vadovauti įmonei“, – teigia Aleksandra. Jos nuomone, verslas nėra vien tik darbo valandos ir atlyginimas. Tai santykis ir atsakomybė už kitą žmogų. Taisyklės turi būti aiškios. Pasak jos, darbas su žmonėmis nėra lengvas, nes dažnai reikia daugiau širdies nei jėgos. Taip buvo ir Maksimo atveju.
Pati tai patyrė
Aleksandra pripažįsta negalėjusi leisti, kad vos 18 metų vaikinas, būdamas tokios sunkios būklės, liktų visiškai vienas svetimoje šalyje.
„Kiekvienas sveikai mąstantis ir širdį turintis žmogus nepaliktų kito tokioje situacijoje. Jis dirbo pas mane, todėl jaučiu atsakomybę už jį. Taip turėtų pasielgti normalus žmogus ir darbdavys. Kai Maksimas pateko į ligoninę, jo šeima neatvyko. Pasiūliau jiems pagalbą. Net nemokamą būstą, kad galėtų juo rūpintis, kol atsistos ant kojų. Jiems tai nerūpėjo. Man tai buvo tikras šokas“, – laikraščiui „Fakt“ pasakoja moteris.
Iki šiol Aleksandra yra šalia Maksimo ir stengiasi jį palaikyti, kaip tik gali. Ji net ketina tapti jo teta ir suteikti jam namus.
„Pagalba – tai ne tik maisto atnešimas. Tai kito žmogaus buvimas šalia. Parodymas, kad jis nėra vienas. Priėmiau sprendimą tapti jam teta ir suteikti stogą virš galvos. Man taip pat kadaise padėjo žmonės. Ir tai prisiminsiu iki mirties. Be to, tikiu viena taisykle – gėris sugrįžta“, – priduria ji.
Parengta pagal Fakt.pl