Šitaip savo sprendimą nusivilkti kunigo sutaną ir vienuolio pranciškono abitą ryžosi paaiškinti Sigitas Benediktas Jurčys (73 m.).
Kodėl šis buvęs žinomas dvasininkas nusprendė viešai išpažinčiai? Kam ta išpažintis buvo skirta ir kas jį privertė po 50 metų sugrįžti į pasaulietišką gyvenimą?
Būdamas pranciškonu S.B.Jurčys turėjo Tėvo Benedikto vardą. Jis buvo aktyvus Klaipėdos visuomeniniame ir dvasiniame gyvenime. Savo veikla neretai labiau priminė itin praktišką ir novatorišką verslininką, o ne dvasininką.
Tėvas Benediktas garsėjo įvairiais projektais ir iniciatyvomis – rinko aukas ir inicijavo Kryžių kalno pranciškonų vienuolyną, Klaipėdos Šv.Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną ir koplyčią, Šv.Pranciškaus onkologijos centrą Klaipėdoje, organizavo „Vilties bėgimą“ ir socialinį-kultūrinį klasterį „Šv.Pranciškaus vilties miestas“.
Žinia, kad jis po pusės amžiaus paliko vienuolyną, kunigystę ir nusprendė gyventi pasaulietiškai, daug kam buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Klaipėdiečiai buvo tiesiog sukrėsti. Būta įvairių spėlionių, kalbų, gandų ar net įtarinėjimų.

