Pirmasis uždarbis ir silpnybės, kurios suryja sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria pinigines.

„Nebūtina turėti daug pinigų, kad jaustumeisi laisvu pasaulio piliečiu“, – sako dizaineris, stilistas, plaukų meistras Kęstas Rimdžius (44 m.), kovo pradžioje savo kolekciją parodęs Paryžiaus mados savaitėje.

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Amerikietės autorės Hanyos Yanagiharos knyga „Į rojų“. Romanas įdomus, bet jos knyga „Mažas gyvenimas“ man patiko labiau.

[[ge:lrytas:lrytas:13617020]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Niekada neperku nieko vadovaudamasis emocijomis. Šia prasme esu praktiškas. Išmokau pirkti tik tai, ko man reikia. Jokios akcijos, juodieji penktadieniai ar kiti išpardavimai manęs neveikia.

[[ge:lrytas:lrytas:40321856]][[ge:lrytas:lrytas:41132653]][[ge:lrytas:lrytas:40769862]][[ge:lrytas:lrytas:40155339]][[ge:lrytas:lrytas:40479165]]

Žinoma, visi esame pasidavę akimirkos silpnybei ir prisipirkę nereikalingų daiktų. Kai prieš penkerius metus krausčiausi iš savo namų, atidaręs stalčius pats nustebau radęs ten sulčiaspaudę, visokių daržovių trintuvių. Net neįsivaizduoju, kaip jos ten atsidūrė, matyt, kartais ir man aptemsta protas ir nusiperku kažką, ko visai nenaudoju.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Iš to, ką išvardijote, – tai meno kūriniai. Toli gražu nelaikau savęs kolekcininku, bet kartą per metus stengiuosi nusipirkti kokį vieną meno kūrinį.

Man svarbu ne tik tai, kad daiktas patiktų, bet ir kad turėtų išliekamąją vertę. Domiuosi menu, bet prieš pirkdamas kūrinį konsultuojuosi su bičiule Vilma Mačianskaite, kuri turi savo meno galeriją. Praėjusiais metais įsigijau menininkės Ievos Trinkūnaitės paveikslą.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Taip, sau. Ar dažnai gaunu velnių pats nuo savęs? Nemeluosiu, kartais tikrai taip būna.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Nevadinčiau savęs taupiu, bet ir neišlaidauju daiktams, kurių man nereikia. Aš visada apgalvoju ne tik brangius pirkinius, bet ir smulkius, pavyzdžiui, knygą ar žvakę.

Esu iš tų, kurie pagalvoja, kiek laiko tuo daiktu džiaugsis, ar jis tikrai man reikalingas.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Mano darbas. Kadangi žinau, kaip sunkiai jie uždirbami ir kiek reikėjo įdėti pastangų, kad tapčiau vertinamu stilistu ir plaukų meistru, todėl ir neleidžiu pinigų lengva ranka.

[[ge:lrytas:lrytas:41657979]]

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Mano tėvai – paprasti žmonės, jie negalėjo pasigirti dideliais pinigais, todėl mūsų šeimoje taupumas labai svarbus. Jie mane mokė taupyti, tačiau, kaip matyti iš mūsų pokalbio, iki galo neišmokė. Bet aš stengiuosi. Ir vis dar stengiuosi klausyti mamos.

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie patys turi užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Vienareikšmiškai pritariu šimtu procentų. Neturiu vaikų, tai kol kas neturiu ko ir kam palikti, jeigu, duok Dieve, kada nors uždirbsiu. Bet mano požiūris absoliučiai toks pat – pinigai priklauso žmonėms, kurie juos uždirba. Tėvai vaikui turi duoti meilę, šilumą, išsilavinimą, auklėjimą ir finansinę pradžią, jeigu yra tokia galimybė, bet paskui kiekvienas turi suktis pats, kaip išmano.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Ne. Pinigai niekada nesugadins tinkamo auklėjimo. Tai lengviausias būdas suversti visas neigiamas charakterio savybes ar gyvenimo būdą pinigams.

Manau, tėvai turėtų iš pradžių pagalvoti, ką jie ne taip auklėdami vaikus padarė, kad šie nemoka elgtis su pinigais.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Gerai pamenu. Tai buvo prieš 25 metus uždirbti 500 litų. Už dvi algas nusipirkau „Dolce & Gabbana“ marškinius. Pamenu, tuomet gyvenau Žemuosiuose Paneriuose, o dirbau Gedimino prospekte ir du mėnesius į darbą vaikščiojau pėsčiomis, nes visus pinigus išleidau pirkiniui. Tuomet buvau toks ir tikrai nesigailiu, bet dabar, žinoma, taip nesielgčiau.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Meilė darbui. Mano vertybių skalėje pinigai niekada neužėmė pirmos vietos. Dar studijuojant tarptautinį verslą Vilniaus universiteto Verslo mokykloje dėstytojai sakydavo man, kad tai blogas bruožas norint tapti geru verslininku. Gal verslininkui ir blogas, bet žmogui – tikrai ne. Pinigai patenka į man svarbiausių dalykų trejetuką.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Taip. Man svarbios dvi jautrios temos – gyvūnų prieglaudos ir senjorai.

Manau, kad mes visi turime būti dėkingi ir padėti seniems žmonėms, kurie kūrė Lietuvą, kurioje dabar gyvename.

[[ge:lrytas:lrytas:41658331]]

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Bankroto patirti neteko, bet būdamas 27-erių atidariau savo pirmąjį grožio salono už pinigus, pasiskolintus iš žmonių, kurie manimi pasitikėjo.

Buvo didelė rizika, kad man gali nepavykti verslas ir galiu viską prarasti, bet viskas susiklostė gerai. Tikiuosi, kad niekada neteks patirti nuopuolio. Gyvenimas duoda ne vieną šansą, tik reikia mokėti juo pasinaudoti.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Kai buvau vaikas, turėjome laikinuosius pinigus, o užaugus ir pradėjus dirbti jau buvo litai, po jų – eurai. Atsiradus eurams kišenėje pinigų gerokai sumažėjo. Pamenu, už 100 litų galėdavai šeštadienio vakarą nueiti pavakarieniauti į restoraną, išgerti vyno, nuvažiuoti pasilinksminti į naktinį klubą ir dar likdavo pinigų taksi.

Įvykus pinigų reformai 100 litų tapo 25 eurais, už kuriuos nelabai kur išeisi, geriausiu atveju gali susimokėti už maisto pristatymą į namus ir linksmintis vienas namuose.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Esu iš tų, kurie investuoja. Tai ir yra mano juodos dienos pinigai.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?

– Apie tai negalvoju. Dovanoju tai, ko žmogui tikrai reikia. Labai nemėgstu nei pats gauti nereikalingų daiktų, nei dovanoti. Jeigu nežinau, ko žmogui reikia, visuomet išgelbėja gero vyno butelis.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Jau seniai supratau, kad dovana – tai ne materialus dalykas, o emocija. Rinkdamas ją žmogus galvojo apie tave, ir tai džiugina širdį.

Suskaičiavęs, kiek turiu dovanotų žvakių, galėčiau visus namus apsistatyti ir kada nors jas visas panaudosiu.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Pastatyti didelę modernią šunų prieglaudą, kurioje būtų galima priglausti kuo daugiau gyvūnų ir įdarbinti daug profesionalių darbuotojų, kurie tinkamai jais pasirūpintų.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Vienintelis ritualas, kuriuo tikiu, yra darbas, darbas ir dar kartą darbas.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Pinigai reiškia finansinę, bet ne emocinę laisvę.

Pažįstu daug turtingų žmonių, kurie toli gražu nesijaučia laisvi.

Taip pat turiu ir pažįstamų, kurie turi nedaug pinigų, bet jaučiasi laisvais pasaulio piliečiais.

Iš tėvų taupumo mokęsis stilistas Kęstas Rimdžius svajoja už santaupas pastatyti šunų prieglaudą