Artėjant Velykoms daugelis skubame marginti kiaušinius. Patarimų, kaip tai daryti, gausybė. O kokie margučiai puošia žinomų kauniečių menininkių šventinį stalą? Jų velykaičiai – taip pat meno kūriniai.

Artėjant Velykoms kauniečiai kviečiami į kiaušinių marginimo pamokas ar parodas, kuriose pristatomi meno kūriniais tapę kiaušiniai.

Žinomos kaunietės „Laikinajai sostinei“ pravėrė savo namų duris. Jos parodė, kokias pačių ir jų artimųjų sukurtų margučių kolekcijas saugo, ir atskleidė, kaip velykaičius margina pačios. Jų papasakotos istorijos – jaudinančios.

Įkvepia įvairūs prisiminimai

[[ge:lrytas:lrytas:23096988]]

Tekstilininkė ir ilgametė Kauno kalėdinės eglės kūrėja Jolanta Šmidtienė pasakojo, kad jos šeimoje Velykos visada yra ypatinga šventė.

Tai laikas, kai visa šeima tradiciškai susitinka jos namuose prie didelio stalo, ant kurio sudeda vaišes ir savo kūrybos margučius.

[[ge:lrytas:lrytas:41801998]][[ge:lrytas:lrytas:41916745]][[ge:lrytas:lrytas:41867805]][[ge:lrytas:lrytas:41854230]][[ge:lrytas:lrytas:41737665]]

Menininkė sakė, kad dažnai margindama margutį ji pati ir artimieji galvoja apie konkretų žmogų, kuriam jis bus skirtas. Šeimai nėra svarbu primarginti daug kiaušinių ir po to juos be gailesčio sudaužyti ir suvalgyti.

„Margutis mums – tai savotiškas palinkėjimas, kūrybinis tekstas, taip pat būdas užfiksuoti tuo metu išgyventas nuotaikas, prisiminti keliones, matytus filmus, meno kūrinius ar kitus svarbius įvykius. Kiaušinis – tai vieta, kur gali atsirasti ir užrašas, ir dedikacija“, – kalbėjo J.Šmidtienė.

Dalį margučių, skirtų valgyti, kūrėja dažo paprasčiau – kartais svogūnų lukštais, kartais verda aprišusi žolelėmis – kaip ir daugelis. Meniškesni margučiai ištapomi akriliniais dažais.

Tęsia mamos tradiciją

Pati J.Šmidtienė nuo vaikystės stengdavosi margutyje išreikšti save kūrybiškai, o vėliau jį padovanoti mamai, tėčiui, sesei ar broliui.

„Mano mama tuos margučius saugojo specialioje dėžutėje – anksčiau net sekcijoje, tarp krištolinių taurių, juos įkomponuodavo kaip ypatingus prisiminimus“, – prisiminė J.Šmidtienė.

Jau penktos Velykos, kai tėvų ji nebeturi, tačiau J.Šmidtienė išsaugojo mamos dėžutę, kurioje ji laikė būsimos menininkės kurtus margučius.

„Tai paprasta dėžutė nuo saldainių ar pyragaičių ir joje iš mano kurtų margučių likęs tik vienas. Vis dėlto tradiciją tęsiu – dabar į tą pačią dėžutę dedu savo dukrytės Emilijos dekoruotus margučius“, – rodė J.Šmidtienė.

Ant šių margučių aiškiai matyti Emilijos gyvenimo etapai: ant vieno atsirado filmo įkvėpta drakono akis, ant kito – svajonė aplankyti Japoniją, taip pat prisiminimai apie gražų žydėjimą Vincento van Gogho paveiksluose ar kiti jai svarbūs akcentai.

[[ge:lrytas:lrytas:41927852]]

Primena meno kūrinius

Kaunietė menininkė ir parodų kuratorė Auksė Petrulienė 15 metų kuria išskirtinius margučius. Jos dekoruojami kiaušiniai – tikri meno kūriniai. Ant jų moteris vaizduoja įvairius gyvūnus ir žmonių figūrėles.

A.Petrulienė pasakojo, kad kartais ant margučių piešia tai, kas ją supa. „Esu piešusi varles, salamandras, elniaragius, žuvis, kiškius, kates, paukščius gaudančias lapes, pelėdas, peles.

Kartais temą padiktuoja kokie nors gyvenimo įvykiai“, – pasakojo menininkė. Kai ji laukėsi sūnaus Jurgio, ant margučių atsirado gandrai. Vėliau – šv.Jurgio ir drakono atvaizdai.

Vaizdavo kuosą ir katę

Prieš keletą metų jau drauge su Jurgiu kiaušinius moteris papuošė paukščių ir kačių atvaizdais.

„Nutiko taip, kad mūsų katė gaudė kuosą ir šiek tiek sužeidė jos sparną. Kuosą parsinešėme namo ir gydėme“, – prisiminė A.Petrulienė.

Iš pradžių kanarėlių narvelį su paukščiu kaunietė pastatė atokioje buto vietoje.

„Tačiau kuosai tai nepatiko. Ji karksėjo, liūdėjo. Supratome, kad paukštis nori bendrauti, matyti, kas vyksta aplinkui, todėl narvelį perkėlėme ant šaldytuvo virtuvėje, kur verda visas šeimos gyvenimas“, – pasakojo A.Petrulienė.

Todėl kuosos ir kačių atvaizdai ant velykinių kiaušinių ir atsirado. „Kas gali būti arčiau kiaušinio, jei ne paukštis?“ – sakė menininkė. Po Velykų pasveikusią kuosą kaunietė paleido ir tikisi, kad ji toliau laimingai gyvena.

Reikia ir surūdijusių vinių

Neretai kiaušinius menininkė dažo naudodama juodalksnio žievę, nes pavyksta išgauti sodrią tamsią spalvą.

„Pirmiausia reikia nesupainioti paprasto alksnio ir juodalksnio, nes kol medžiai neturi lapų, yra panašūs ir atskirti juos sudėtinga. Gerai, jei pavyksta rasti juodalksnio rąstą. Jo šerdis raudona ir tada tikrai žinau, kad tai reikiamas augalas“, – pasakojo A.Petrulienė.

Į puodą menininkė deda medžio žievės ir kokių nors surūdijusių daiktų. „Reikia surūdijusios geležies. Tai gali būti vinys, spyna ar pasaga“, – paslaptimis dalinosi kaunietė.

Dar į puodą kūrėja pila vandens ir atskiesto acto. Šį mišinį galima iš anksto pakaitinti ir palaikyti, kad vanduo įgautų sodrią spalvą.

[[ge:lrytas:lrytas:41927995]]

Kai viskas paruošta, kaunietė ima svogūnų lukštų ir iš jų iškarpo norimas figūras. Jas deda ant kiaušinių ir suvyniojusi į audeklą verda.

Kai nuima audinį ir nukrapšto svogūnų lukštus, ant patamsėjusių kiaušinių matyti šviesesnės figūros, įsispaudžia ir svogūnų lukštų gyslos.

Tada žymikliu ir dažais menininkė paryškina figūrų kontūrus. „Kasmet sau pažadu, kad dažysiu ne daugiau nei 10 kiaušinių. Bet vėliau išsigąstu, kad verdant dalis jų suskils, kas nors nepavyks, todėl verdu daugiau“, – šypsojosi menininkė.

Dalį kiaušinių šeima pasilieka, juos laiko gerai vėdinamoje vietoje ir ilgainiui kiaušinių vidus sudžiūsta, jie nebeskleidžia jokio kvapo.

Kolekcija kasmet vis didėja. Tuos margučius, ant kurių nepiešia dažais, šeima suvalgo.

Kaskart sulaukia stebuklo

Šiais metais A.Petrulienės šeimos taryba nutarė – ant margučių reikia vaizduoti bebrus. „Tai – ne politinė inspiracija, nors valdžiažmogiai ir čia prikišę nagus“, – šypsojosi A.Petrulienė.

Šeima gyvena prie Nemuno ir kasdien mato liūdną vaizdą – daugybę brandžių medžių, kuriuos apgraužė ir sužalojo bebrai. Menininkė įsitikinusi, kad taip elgiasi alkani bebrai.

„Miesto teritorijoje Nemuno pakrantėse masiškai išnaikinti krūmai, todėl badaujantys bebrai imasi brandžių medžių žievės. Netrukus jie visai pasitrauks – Kaunas išstumia aplink Nemuną ir jame klestėjusią gamtos įvairovę. Tai tokie šiemet margučiai – mūsų badaujantiems kaimynams atminti“, – kalbėjo A.Petrulienė. Sutapo, kad ir šiemet dažus ji ruošia iš medžio žievės – juodalksnio.

„Kiekvieną pavasarį dažomas margutis rankose yra stebuklas, nes tai, koks jis bus, mažai priklauso nuo manęs – nenuspėjama, kaip svogūno lukštas prisiglaus prie kevalo, kaip kiekvieno kiaušinio skirtingas paviršius ir porėtumas priims dažą. Man marginimas yra tikras kūrybinis bendradarbiavimas su gamta. Visose kitose savo kūrybos srityse to patiriu mažiau“, – atviravo A.Petrulienė.

Dizainerė naudoja šilką

Drabužių dizainerė Audronė Bunikienė margučius mėgsta dekoruoti įvairiais būdais.

„Kartais juos marginu įprastai – naudoju svogūnų lukštus, įvairių gėlių žiedus ar želes, kiaušinių dažus. Kartais, prisiminusi vaikystę, perku lako buteliukus, laką išpilu ant popieriaus lapo ir ant jo ridenu išvirtus kiaušinius“, – pasakojo kaunietė.

Neretai meniškos sielos moteris naudoja ir šilkinius audinius. Drabužių dizainerė paima natūralaus šilko atraižą, ja apvynioja kiaušinį, kad geroji audinio pusė priglustų prie lukšto, ir apsuka siūlais.

Tada paruoštus kiaušinius deda į šaltą vandenį, pila acto ir beria druskos, nes taip darydavo jos močiutė – sakydavo, kad pasūdžius vandenį kiaušiniai nesuskils. Margučius ji verda dešimt minučių.

Prie šio proceso kiekvieną kartą prisijungia A.Bunikienės dukterys Ainė ir Martyna. Vėliau moterys išsaugo gražiausius margučius.

Drabužių dizainerei svarbu ne tik margučiai. Ji visada įspūdingai dekoruoja ir šventinį Velykų stalą – naudoja gėles, zuikių ar kitas statulėles, dailius indus.

[[ge:lrytas:lrytas:41927259]]

Kauno burmistro šeima pirko ir ryškių dažų

Justina Minelgaitė Plentienė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė:

„Tarpukariu laikinojoje sostinėje gyveno nemažai iš kaimų atvykusių žmonių, kurie laikėsi senųjų liaudies tradicijų. Kiaušiniai dažniausiai būdavo dažomi naudojant svogūnų lukštus, kitus augalus bei vašką, taip pat skutinėjami.

Vis dėlto Kaunas sparčiai europėjo ir formavosi miesto kultūra su savais papročiais

Kauno parduotuvėse buvo galima įsigyti ir Vakarų Europos gamintojų prekių.

Pavyzdžiui, Kauno burmistro Jono Vileišio šeimos nariai pirkdavo iš Vokietijos atvežto įvairių spalvų lako buteliukuose ar spalvotų tablečių ir kiaušinius margindavo šiomis ryškiomis ir blizgančiomis priemonėmis.

Kiaušiniai buvo marginami ir naudojant šablonus. Iš kartono būdavo iškerpami įvairūs ornamentai, storas popierius kažkokiu būdu pritvirtinamas prie kiaušinių ir jie merkiami į dažus.

Yra aprašytas ir marginimo būdas, pavadintas suaugusiųjų margučių kūrimu. Plieninė plunksna buvo mirkoma į azoto rūgštį ir ja piešiama ant išvirtų kiaušinių. Iš pradžių ornamentai būdavo juodi, vėliau išblukdavo. Dirbti su tokia medžiaga buvo pavojinga.

Kiaušiniai būdavo marginami ne tik tradiciniais ornamentais. To meto spaudoje buvo raginama prisiminti tautinius motyvus. Ant margučių buvo vaizduojamas Vytis, Gedimino pilis, dvigubas Jogailaičių kryžius. Buvo rašomi ir šūkiai, pavyzdžiui, „Mes be Vilniaus nenurimsim“.

Margučiai būdavo ir dovanojami. Dažniausiai šias dovanas, drauge ir saldainių, gaudavo vaikai. Šventinį rytą jie namuose ar sode rasdavo Velykų bobutės arba Velykio atneštų saldžių dovanų ir margintų kiaušinių.

Margučiai būdavo ir šventinio stalo puošmena. Jie buvo dedami į gražias pintinėles, taip pat jais buvo dekoruojamas maistas. Iš Lietuvos dvarų buvo perimta tradicija Velykų proga kepti paršelį arba kiaulės galvą. Į jų dantis būtinai būdavo įdedamas margutis.“

Margučiai lyg meno kūriniai: žinomos kūrėjos juos puošia varlių ir bebrų atvaizdais, margina surūdijusia geležimi