Panevėžio rajone suradus pagrobto ir nužudyto paramediko Manto Sadausko kūną apie vietos gyventojų nuotaikas po siaubingo nusikaltimo pakomentavo Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas.

„Visi turėtų verkti ir poterius kalbėti, kad Lietuvoje tokie dalykai dedasi – tai jau nebe bendruomenės plepalai, o visos Lietuvos nelaimė.

Kol kas nerandu žodžių, galiu tik pareikšti užuojautą artimiesiems. Ir ne tik jiems, bet ir tiems, kurių artimieji tai padarė – nes šeimoje turėti tokius susitepusius žmones yra didžiulė tragedija. Visi vietiniai apimti siaubo.

Tai mirtina nuodėmė – ne tik tiems, kurie tai padarė, bet ir tiems, kurie užsakė. Tai pati juodžiausia nuodėmė, su kuria teks gyventi visą likusį gyvenimą – jos niekada nenusiplausi“, – kalbėjo seniūnas.

[[ge:lrytas:lrytas:42146331]]

Tiesa, jis pasidalijo, kad seniūnijoje yra buvęs ir anksčiau itin žiaurus nusikaltimas.

„Prieš keletą metų įvyko labai žiaurus nusikaltimas – trijų mažų vaikų mama buvo išviliota į karjerus ir ten peiliu subadyta.

[[ge:lrytas:lrytas:42146456]][[ge:lrytas:lrytas:42145404]][[ge:lrytas:lrytas:42144752]][[ge:lrytas:lrytas:42143951]][[ge:lrytas:lrytas:42140888]]

Buvęs draugas norėjo ją susigrąžinti, tačiau moteriai kategoriškai atsisakius, jis, apsimestinai surengė atsisveikinimo pasimatymą prie karjerų, ją ten ir nužudė.

Po šios tragedijos trys vaikai liko našlaičiai – juos užaugino močiutė. Tuomet visa bendruomenė irgi buvo labai sukrėsta.

[[ge:lrytas:lrytas:42139211]]

Nusikaltimą įvykdė žmonės iš gretimo kaimo, tačiau tai skaudžiai palietė ir vietinius gyventojus“, – pasakojo seniūnas.

Kalbėdamas apie tai, kiek žmonės tarpusavyje vieni kitus pažįsta ir yra artimi, seniūnas pabrėžė, kad situacijos būna labai įvairios.

„Aš seniūnu dirbu jau septyniolika metų ir dabar daug žmonių nepažįstu. Netgi sakau – jei po tiek metų darbo ateina žmogus, kurio nepažįstu, vadinasi, jis labai geras. Klausia, kodėl? Todėl, kad per tiek laiko apie jį niekas nesiskundė, nei jis pats kuo nors skundėsi.

Pavyzdžiui, kaimynystėje, kur žmonės gyvena keturiasdešimt metų, jie vieni apie kitus žino viską, ypač jei dar bendrauja. Bet jei vieni yra senbuviai, o kiti neseniai atsikraustė, būna, kad net nesisveikina ir visai vieni kitų nepažįsta.

Aš pats gyvenu nedidelėje gatvelėje Panevėžyje. Prieš penkiolika metų ten buvo apie dešimt artimų kiemų – visi puikiai sutarė: vaikai, tėvai, moterys dalindavosi cukrumi, vyrai – įrankiais, kartu švęsdavo, sutikdavo Naujuosius metus. Dabar dalis žmonių išmirė, kiti išsikraustė, atsikėlė nauji gyventojai, bet kai kurie nelabai integravosi. Kai kurių kaimynų net vardų nežinau, nors pasisveikiname.

Taip yra ir kaime – anksčiau visi dirbo kartu, kai buvo kolūkiai, žmonės eidavo į tą patį darbą, švęsdavo kartu. Dabar kiekvienas turi savo interesus“, – apibendrino jis.

Paramediko nužudymas – ne pirmas žiaurus nusikaltimas Paįstryje: seniūnas priminė siaubingą trijų vaikų mamos dramą