Kauno „Maltiečiai riteriai“: kai prieš ribas laimi širdis

„Didžiausias komandos atsiradimo kaltininkas – bočios entuziastas ir dabartinis kapitonas Rimantas Pileckis. Nors jo kūnas silpnas, negalia jį visiškai prikausčiusi prie vežimėlio, bet širdyje tikras riteris, kovotojas, mokantis įkvėpti bet kurį. Ir mane, – juokiasi Ramunė, maltiečių savanorė ir komandos vadovė. – Užsidegėme visi, o tada pradėjo byrėti klausimai: kokios taisyklės, su kokiomis negaliomis galima sportuoti, kur gauti kamuoliukų, kur treniruotis ir kt.

Beje, komandos pavadinimas „Maltiečiai riteriai“ neatsitiktinis – pirma, visi sportininkai buvo maltiečių globojami žmonės, aš pati savanorė maltietė. Antra, visi sutikome, kad riteriai yra kovotojai, garbingai ginantys silpnesnį, pasižymintys drąsa, ištikimybe. Nuspręsta – būsime maltiečiai riteriai ir elgsimės kaip riteriai: stosime į kovą, saugosime vieni kitus ir nesitrauksime, net kai bus sunku.“

Tada prasidėjo treniruotės. Iš pradžių tiesiog bendrose patalpose, kuriose vyksta kassavaitiniai maltiečių susibūrimai, o prieš 2 metus atsirado galimybė treniruotis Kauno kolegijos sporto salėje. Ir, žinoma, norėjosi rungtis su kitomis komandomis – „Maltiečiai riteriai“ keliauja į visus Lietuvoje vykstančius čempionatus. Pernai jie tapo Lietuvos čempionais.

Tai komandos kapitono Rimanto idėja. Jo siekiamybė – gauti apdovanojimą ir klubui užtikrinti visas sąlygas sėkmingai gyvuoti. Jis vedlys, nors ranka ne visada klauso, būna nesiseka išmesti kamuoliuko taip, kaip norisi. Kartą pasitempęs ranką visai negalėjo sportuoti, bet užsispyrė, kad nepavestų komandos, ir dar kitus įkvėpė kovoti – „juk mes riteriai“.

Rimantui sunku kontroliuoti judesius, jis galbūt fiziškai silpniausias, bet stipriausias dvasia. Kapitonas – jo užsidegimas lenkia visą komandą kelis kartus. Tiesiog gyvena bočia, kaip pats sako: „Mūsų negalia ne tam, kad mus nubaustų, o tam, kad išgrynintų, padarytų kovotojais“.

Donatas šiuo metu sportuoja mažiau – sveikata silpsta, nors pradžioje buvo itin aktyvus žaidėjas. „Mane žaisti bočią prikalbino Rimantas, Rimukas, kaip mes jį vadiname, jam reikėjo poros. Ir prasidėjo draugystė ne tik sporte. Ji išmokė mane patikėti – nors šiandien tu ir nelaimėjai, tu nugalėsi rytoj. Ir Ramunė, komandos vadovė, visada sako: „Nors nelengva, bet kovojam iki galo. Tikiu, kad tu gali“.

Tokie žodžiai svarbiau už medalį ar taurę, tada atiduodi visą save – už komandą, už tikėjimą tavimi.

Būna juodų dienų – skauda viską, nėra jėgų treniruotis. Visas pasaulis nemielas, bet susikaupi, susitinki su komanda ir išgirsti Ramunę: „Aš šalia, kartu mes įveiksime, duok ranką“. O juk ji ir be manęs turi šimtus reikalų – darbas, šeima, poilsis savaitgalį, bet ateina su vyru, krauna mūsų vežimėlius į automobilį, vežioja, laksto paskui kamuoliukus. Ir šie mano žodžiai ne dėl straipsnio, jie iš širdies. Tas visų mums padedančių maltiečių tikėjimas svarbiau nei visos pergalės kartu sudėjus.“

Donatas kalbėdamas apie laimėjimus ir norą tapti čempionais turi savo filosofiją. „Kartą žaidėme su priešininkais, kurie atrodė pikti, nepatenkinti, barė, kad ne taip žaidžiame, maišomės. Tada nusprendžiau, jei laimėsiu, taurę atiduosiu jiems. Laimėjome ir pažadą ištesėjau.

Priešininkai iš nuostabos net apsiverkė, visi apsikabinę verkėme – buvome be taurės, bet čempionai. Svarbiausia tikėti vieni kitais. Jei mane kas nors vidury nakties pažadintų: „Tavo pagalbos reikia komandai“, lėkčiau nemąstydamas su savo ratais galiu ar negaliu.“

Kitas komandos narys Paulius pasakoja, kaip išmoko žaisti bočią: „Mokiausi iš paralimpinių žaidynių transliacijų – ten net su didesne negalia žmonės sportuoja, bet turi savo taktikas. Mes daugiau iš bendro išsilavinimo žaidžiam. Labai motyvuoja komandos pavadinimas, raudoti ryškūs marškinėliai – reikia kovoti.

Pernai turėjome visą pergalių seriją, tai vaikščiojau laimingas ir nešiojausi medalį širdyje – mes čempionai. Laimėjome ne tik žaidimą, žengėme žingsnį per savo fizines ribas. Kartais sunkiausia nugalėti ne varžovą, o tai, kas tavo viduje – skausmą, nuovargį, abejones.“

Pauliaus komandoje žaidžia ir Kęstutis – poetas, kaip jį vadina. Jis žaidimą vadina Dievo palaiminimu: „Susirinkome visi skirtingi, visi su savo bėdom, bet iš arčiau pažiūrėjus visi esame deimančiukai, kiekvienas su savo blizgesiu. Paprastai, jei Dievas atsiunčia situaciją, atsiunčia ir įrankį. Ir jei gali pabūti kažkam tuo įrankiu, uždėti ranką ant peties, padrąsinti, kodėl to nepadaryti.“

Stiprios bočios kovotojų istorijos, jie į aikštelę ateina ne tik dėl pergalės. Jie ateina dėl vienas kito. Jų kova turi tris frontus – su savo negalia, su varžovu ir su abejonėmis. Ir jie visada laimi – laimi tikėjimą ir bendrystę. Todėl jie „Maltiečiai riteriai“.