Scenos veterenas (Selas – veteranas?!) per 35 karjeros metus, pilnus nefiltruotų poelgių bei posakių, įrodė, kad galima fiziškai subręsti, bet išlikti jaunystės chuliganu.
Jam taisyklės netrukdo mėgautis prabangiu gyvenimu Dubajuje ar su draugais pasiausti savaitėlę, nors dievagojasi esąs blaivybės kelyje. Tik neaišku, kuriame to kelio kilometre.
Tad Selo gerbėjai gali ruoštis naujiems jo iššūkiams, nes ant jubiliejinio torto dar nebus spėjusios sudegti žvakutės, o jis jau bus spėjęs pareikšti, kad lietuviška popscena be jo būtų nuobodybių mugė.
Ir aš tam pritariu. Gal todėl vieną dieną tiesiog atsidusau ir surinkau jo telefono numerį.
„Tu rašysi apie Selą?“ – nustebę klausinėjo keli pažįstami. „Taip. Jis man patinka“, – pasakiau. „Kaip dainininkas?“ – vėl klausė. Iš tiesų nesu girdėjusi nė vienos jo dainos. Prisipažinau ir jam: „Aš nesu buvusi nė viename jūsų koncerte, bet ir jūs neskaitėte nė vienos mano knygos. Kalbėsimės ar išeisite?“

