50-mečio sulaukę vyrai jau pradeda domėtis sąnarių tepalais, bet Selas planuoja surengti koncertą sausakimšame stadione, o vidury koncerto, galimas dalykas, dar pasiųsti jam neįtikusius ten, kur varlės žiemoja.

Scenos veterenas (Selas – veteranas?!) per 35 karjeros metus, pilnus nefiltruotų poelgių bei posakių, įrodė, kad galima fiziškai subręsti, bet išlikti jaunystės chuliganu. Jam taisyklės netrukdo mėgautis prabangiu gyvenimu Dubajuje ar su draugais pasiausti savaitėlę, nors dievagojasi esąs blaivybės kelyje. Tik neaišku, kuriame to kelio kilometre.

Tad Selo gerbėjai gali ruoštis naujiems jo iššūkiams, nes ant jubiliejinio torto dar nebus spėjusios sudegti žvakutės, o jis jau bus spėjęs pareikšti, kad lietuviška popscena be jo būtų nuobodybių mugė. Ir aš tam pritariu. Gal todėl vieną dieną tiesiog atsidusau ir surinkau jo telefono numerį.

„Tu rašysi apie Selą?“ – nustebę klausinėjo keli pažįstami. „Taip. Jis man patinka“, – pasakiau. „Kaip dainininkas?“ – vėl klausė. Iš tiesų nesu girdėjusi nė vienos jo dainos. Prisipažinau ir jam: „Aš nesu buvusi nė viename jūsų koncerte, bet ir jūs neskaitėte nė vienos mano knygos. Kalbėsimės ar išeisite?“ Egidijus nusišypsojo, bet tuoj pranešė lyg koks baronas Miunhauzenas: „Už pastarąjį interviu gavau daugiau nei 46 tūkstančių eurų honorarą.“

[[ge:lrytas:lrytas:23446929]]

Man jau darėsi linksma: „Iš manęs negausite nė cento ir man nemokėsite.“

Vienas skandalingiausių Lietuvos popmuzikos atlikėjų į susitikimą atvažiavo nepavėlavęs. Net pirma sutarto laiko ir su žibančiu žiedu ant kairės rankos.

– Sveikinu, matau ant jūsų rankos žibantį žiedą! Man patinka, kad vestuvės įvyko slapta ir neužpylėte žurnalų „baliaus“ nuotraukomis, – pagyriau E.Dragūną ir įjungiau diktofoną.

[[ge:lrytas:lrytas:4335393]]

– Durnius, kad ženijiesi, – pasakė draugeliai. – Mat sugalvojau „ant senatvės“, – pakomentavo Egidijus.

– Diktofonas įjungtas, juk įspėjau. Jūsų žmona Žaneta perskaitys.

[[ge:lrytas:lrytas:39476624]][[ge:lrytas:lrytas:40200093]][[ge:lrytas:lrytas:40331520]][[ge:lrytas:lrytas:41524179]][[ge:lrytas:lrytas:41593740]]

– Nieko tokio, – drąsiai atšovė, bet griebėsi už galvos. – Olia lia... O gal ir nesiženijau. Kas čia gali žinoti? Pas mus dabar mada sakyti – mes darome dideles vestuves, bet apie jas niekas neturi žinoti. O ištransliuoja visiems.

Mūsų vestuvės buvo labai mažos. Kai nenori, niekas nesužinos. Tuokėmės Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje. Bažnyčią paprašėme uždaryti, kad nebūtų žmonių. O baltojo aukso žiedus nusipirkome užėję į juvelyrikos parduotuvę, – prisiminė Selas vasarą ir parodė telefone daugiau vestuvinių nuotraukų, negu buvo paviešinta. Nuostabiai pasipuošusi nuotaka ilga balta suknele, vestuvių tortas ir jis pats su smokingu ir juoda peteliške.

[[ge:lrytas:lrytas:42173584]]

– Jūsų laukė ir kitas džiugus įvykis. Praėjusių metų rugsėjo 6 dieną Vilniuje, Kalnų parke, įvyko Selo koncertas. Po jūsų teiginių apie Ukrainos karą koncertai daugelyje miestų buvo neleidžiami. Jums svarbu buvo grįžti į Vilnių?

– Vilniuje nekoncertavome ketverius metus. Neleido. Vilnius apspistas provincijos gyventojų, čia daug kaimiečių, kurie bando rodyti savo valdžią.

Esu tikras vilnietis, ir kai kaimiečiai neleidžia man groti Vilniuje, man tai kelia didelį juoką.

Bet labiau noriu grįžti Vilniuje į Vingio parką, kurio man vis neduoda. O po to gerą laiką pasitraukti. Puikiai suprantu, kad man 50 metų, o muzika yra jaunų žmonių užsiėmimas. Scenoje išstovėti, šokinėti, groti, dainuoti daugiau nei dvi valandas – sunkus, alinantis darbas.

– Bet senieji rokeriai tebesiaučia scenose.

– Visi supranta, kad jie išeidinėja, kad jie istorija, ir daug ką dovanoja. Bet išbūti scenoje dvi valandas neprilygsta net futbolo, krepšinio, bokso varžyboms, kur yra pertraukų. Privalai turėti labai gerą fizinę formą.

– Apie Dragūną kalbama kaip apie prastos reputacijos žmogų, padorių visuomenės normų laužytoją, arogantišką šiknių ir panašiai. Bet niekas nepaneigs, kaip atsakingai jūs rengiatės savo koncertams, kaip rimtai žiūrite į savo kūrybą ir tebesate gerbėjų dievaitis.

– Man gerbėjai atidavė milijonus eurų, aš jiems atidaviau milijonus minčių, energijos. Pragyvenęs 50 metų, turėdamas kur apsistoti visame pasaulyje aš tik noriu dvejus metus pakeliauti, aplankyti savo draugus Tokijuje, Los Andžele, Bankoke, Maldyvuose, Mauricijuje...

Žadėjau savo seneliui nuvažiuoti į Argentiną. Mūsų giminės prieš karą turėjo bėgti. Pažadėjau juos surasti, nes išlikę tik seni laiškai. Atėjo laikas, kai noriu daryti ir ką nors kita.

[[ge:lrytas:lrytas:42173575]]

– Bet jūsų šaknys Lietuvoje.

– Taip. Dalis giminės yra iš Dzūkijos. Mano prosenelis iš mamos pusės buvo vienas iš Perlojos respublikos įkūrėjų. O kitas, iš tėčio pusės, – nuo Giedraičių, Pranas Dragūnas.

– Neseniai girdėjau per radiją, kaip vienas kolega jus pavadino genijumi. Kad vis dar sugebate surinkti pilnas arenas. Iki jūsų to niekada nebuvo.

– Genijumi? Visi mes genijai. Bet supraskite – mes 17 metų be pertraukų rinkome pilnas visas Lietuvos arenas!

Bet kuriuo atveju tai buvo pelningiausias visų laikų muzikinis projektas. Dabar džiaugiuosi, kad į muzikos industriją įdėjome labai daug jėgų.

Kad lietuviams gali kelti šypseną Justino Timberlake’o pasirodymas Lietuvoje ir jie gali pasakyti, kad mes realiai konkuruojame.

Mūsų tas beprotiškas konkuravimas, norėjimas pasiekti daugiau davė vaisių. Ir vis tikiuosi, kad tie Vilniaus kaimiečiai po kelerių metų man leis vienai dienai grįžti į Vingio parką.

Kadaise visa SEL komanda pradėjome nuo nulio, neturėjome net butų užstatyti, kad gautume pinigų pradžiai. Investavau į garso, šviesų kompanijas, ir dabar mano draugai yra milijonieriai. Tokio profesionalumo komanda esame, dabar su tokia garso sistema pasaulyje negroja nė viena grupė. Galbūt „Rammstein“ prilygsta. Bet aš šneku apie Selo koncertus arenose, o ne kokiose savivaldybių šventėse, kur mūsų koncertai be bilietų.

Man šlykštu, kai žmonės nori mokėti už alų, bet nenori mokėti už meną. Tai dugnas.

– Kadangi jūsų dabar klausosi ir nauja karta, kuri nežino Selo istorijos, priminkite – kada pirmą kartą užlipote ant scenos?

– Mūsų klausosi jau ketvirta karta! Pirmą kartą koncertavome dar 1992 metais. Praėjo 33 metai.

– Kodėl SEL? Kaip sukūrėte šį grupės pavadinimą?

– Grupės pavadinimas labai svarbu. SEL – labai paprastas, puikiai skambantis ir užsienyje.

Tai pirmosios pirmųjų grupės narių vardų raidės (Sieras, Egis, Laimis).

– Dažnai ir jus vadina ne Dragūnu, o Selu.

– Tam reikėjo į šį pavadinimą sudėti milijonus.

[[ge:lrytas:lrytas:42173608]]

– Jums tuo metu buvo 15–16 metų. Koks Egidijus tuomet buvo, kol nebuvo Selu? Alkanas muzikos? Buvote lankęs muzikos mokyklą?

– Mano mama labai norėjo mane matyti muzikos mokykloje. Aš save labai norėjau matyti sporte. Mama visada lydėdavo iki muzikos mokyklos.

Norėjau žaisti krepšinį, bet manęs nepriėmė, tai žaidžiau futbolą, ir gana sėkmingai. Tad augau tarp gatvės ir trimito – grojau pučiamaisiais, vėliau pianinu. Pasakiau tėvams – puiku, jūs norite mane matyti muzikoje, tai turėsiu savo nepriklausomą grupę.

1992 metų lapkritį paskambinau Andriui Mamontovui (58 m.), kuris dirbo radijo stotyje „M-1“, ir paprašiau padėti sukurti repo grupę. Tuomet buvo to žanro vakuumas. Kaip sakė su mumis pradėjęs dirbti Andriaus brolis Justas, „atėjo trys bičai, ir vienas iš jų labai įžūlus“.

Man, 15-mečiui, albumą įrašinėjo tuo metu garsiausias Lietuvos muzikantas – A.Mamontovas!

Mūsų muzika buvo naujos stilistikos. Tais pačiais metais pirmą kartą ir užlipau ant scenos Vilniuje, „Bičiulių“ diskotekoje studentų miestelyje. O paskui – Sporto rūmuose, su kitais. Visi tie mano kolegos yra išlikę iki dabar.

Juk buvo Nepriklausomybės pradžia. Visi ėjome savais keliais.

– Kai atsigręžiate atgal, koks to vaikino, kuris nenorėjo mokytis muzikos, o norėjo žaisti futbolą, nueitas 33 metų kelias iki perpildytų arenų?

– Galiu drąsiai pasakyti, kad atsisukęs atgal suprantu vieną dalyką – šiame gyvenime man neteko dirbti. Tai buvo kaifas. Atsikeli ir kaifuoji nuo atėjusios dienos. Kad tu kažko sieksi, kažką darysi. Gal tai matosi ir mano veide.

Nėra tos kančios, kurią matai kitų žmonių, tempiančių jungą, veiduose.

Aš gimiau sovietiniais metais. Mačiau tą kultūrą, mačiau Vakarų atėjimą, kompiuterių, mobiliųjų telefonų gimimą. Nemačiau karo, dabar matau. Gyvenimas trumpas, bet drauge jis ir ilgas, įdomus ir neįtikėtinas.

Tik svarbu suvokti, kas esi, ką darai, kokios tavo vertybės, kiek tau metų.

– Pirma, kas ateina į galvą paminėjus Selą, kad jis – maištininkas. Nes sunku būti jaunam. Pridarai, prikalbi nesąmonių, smurtauji prieš policininkus. Svarstai apie planetos išvalymą kalbėdamas apie karą Ukrainoje...

– Aš ne maištininkas. Aš ne kvailys.

Sulaukęs 50-ies suprantu, kad pasaulyje daug paklusnių žmonių.

Aš turbūt raginčiau, kad po kokių 40 metų politikų kiekvienoje valstybėje nebebūtų.

[[ge:lrytas:lrytas:42173613]]

– Baikite su tais raginimais! Vėl prisikalbėsite!

– Bet nereikia tokių! Nes jie mano turį teisę atimti tavo vaikus ir išsiųsti juos žūti.

Jie priverčia mane gyventi baimėje. Aš to nenoriu. Žmonės turi susimąstyti. Gal atėjo laikas, kad visi tie debilai, kurie siunčia vaikus žudyti, patys išsižudytų, išvalytų planetą.

Kad jie nenaikintų paprastų, tegu ir kvailų, žmonių. Tai turėjau galvoje kalbėdamas apie karą. Gal kas nors tiesiog nenorėjo manęs suprasti.

Taip, gal aš išsišoku. Bet politikai minimaliai turėtų būti baigę gerus mokslus, suvokti, kas yra konstitucija, demokratinė santvarka. Nors demokratijos išvis nekenčiu. Nes į tą sąvoką gali sudėti, ką nori.

– Apie pasaulį be ginklų, žmones, gyvenančius taikoje, dar 1971 metais dainavo ir Johnas Lennonas (1940–1980) savo kultinėje dainoje „Imagine“: „Imagine all the people living life in peace“ (liet. „Įsivaizduokite visus žmones, gyvenančius taikiai“). Bet pirma, kas ateina žmonėms į galvą paminėjus Selą, – prastos reputacijos, padorių visuomenės normų laužytojas. Kaip jūs tapote tuo „enfant terrible“ – „blogu vaiku“? Gal specialiai kūrėte tokį įvaizdį, nes tai patinka jūsų gerbėjams?

– Ne. Tai esu iš tiesų aš. Mano dainos. Pastaruoju metu apie mane nežino nieko, ko aš nenoriu, kad žinotų. Aplink matau tiek absurdo.

Nemėgstu absurdo. Yra įstatymų, kuriuos sukūrė kvailiai. Visi prisimena, kad mane išgėrusį stabdė policija, o aš pasipriešinau. Tai buvo gal prieš 8 metus ir dabar apie tai kalbėti nebėra prasmės.

Šių dienų problema, kad kiekvieno idioto mintys, šiukšlės gali pasiekti visuomenę per socialinius tinklus. Tos „influencerių“ knygos, kurios knygų mugėse pirmose vietose. Perverčiau vieną ir supratau, kad ją rašė visiška vidutinybė. Ir žmonėms įdiegiama – o čia tai knyga!

– Bet savo įvaizdžiu jūs ir transliuojate tą žinią kaip pasipriešinimą vidutinybėms, įstatymams, ribojantiems saviraišką. Taip reikėtų suprasti jūsų įvaizdį?

– Taip buvo visada. O žmonės, net nežinodami, ką aš veikiu, kaip gyvenu, bando mane susieti tik su skandalais. Mano kūryba gimsta iš tylos. Iš oro. Neteršia žemės, neša idėją, meilę. Muzika yra taikos, santarvės nešėja. Tai reikia išgirsti ir suprasti.

– Sunku būti jaunam. Esate skaitęs Jerome’o Salingerio (1919–2010) romaną „Rugiuose prie bedugnės“? Paauglių, jaunuolių maištingas santykis su visuomene ir net tėvais beveik neišvengiamas.

– Ne. Knygų aš mažai skaitau. Žiūriu daug filmų. Neseniai žiūrėjau apie Pirmąjį pasaulinį karą, anksčiau – apie Antrąjį pasaulinį karą.

Mačiau ištrauką iš filmo, kaip Japonijoje auklėjami vaikai. Žmogus ruošiamas būti vergu. Eiti į darželį, mokykloje stresuoti dėl kiekvieno pažymio, laikytis begalės taisyklių ir dirbti iki išprotėjimo.

Man į tai nusispjaut. Aš nebaigiau nė vienos mokyklos, studijavau Taline „Concordia“ universitete, kas buvo madinga anuomet, taip pat nebaigiau. 11-oje klasėje jau buvau užsidirbęs pinigų, tai prilygo 100 tūkstančių eurų.

Niekada nebuvau patekęs į kažkokius rėmus.

Suprantu, kad tam tikri žmonės laiko visą visuomenės sistemą. Bet manęs nejaudina nei kokie bankai, nei supermarketai, jokie „galios“ atributai.

Nekenčiu jokių lošimų, kazino, net esu didelis to priešininkas, nes Lietuva tame paskendusi.

– Gal todėl pasirinkote muziką, kuri yra ir laisvės išraiška? Jūsų tėvai nebuvo muzikai?

– Ne, bet ir mano senelis, ir tėtis turėjo armoniką. Senelis giedodavo laidotuvėse, bet drauge buvo ir kolūkio pirmininkas. Žinojo seniausias dainas ir giesmes.

Kai nuo vaikystės išgirsdavau muziką, man viskas vibruodavo. Mama taip pat ne muzikė, buvo viena garsiausių konditerininkių Lietuvoje, tad mes niekada nebadavome.

– Jūs dabar pats turite sūnų.

– Turiu du vaikus. Vyresnis jau pilnametis. Jis pats kuria muziką. Vyresnį auginau aš pats, tą teisę išsikovojau.

[[ge:lrytas:lrytas:42173682]]

– Nelengva auginti vaiką, kai tiek daug koncertavote, tiek daug turite veiklos?

– Buvo iššūkis. Mes turėdavome aukles, daug kartu keliaudavome. Sūnus apkeliavęs gal 100 šalių.

Jau baigė gimnaziją, 10 metų mokėsi prancūzų mokykloje, puikiai kalba prancūziškai, angliškai.

– Pats nekenčiate pamokymų, bet ko pamokote savo sūnų? Ar linkėtumėte jam tokio kelio, kuriuo ėjote pats?

– Taip, pamokau. Raginau išvykti mokytis – žiūrėk į tai atsakingai.

Tu dabar suaugęs, tu vyras, galvok ir apie ateitį, kai turėsi šeimą, vaikų, moterį. Nori ar nenori, privalai stengtis dėl to, kad perimtum, ką mes užgyvenome. Dėl ko aš stengiausi. Kalbamės kaip vyrai.

– Žvaigždžių šviesoje mes dažnai pasijuntame vieniši. Turite tikrų draugų?

– Taip, kai esi žinomas, kai daug kas simpatizuoja, nuo to draugystė ir prasideda. Žmonės atiduoda save. Draugus galėčiau skaičiuoti net šimtais. Įvairiose pasaulio šalyse. Esu laimingas dėl to.

Bet negali sakyti, kad tai labai gerai. Turėti draugą reiškia ir skirti jam laiko. Iš tos pusės, galima sakyti, esu nelaimingas, nuolat užsiėmęs.

– Neseniai perskaičiau aktoriaus Arūno Sakalausko (64 m.) žodžius: „Kartais gyvenime tenka meluoti ne todėl, kad norėtum apgauti, o todėl, kad nesiseka ištverti. Apsimetinėti stipriu, kai viskas byra. Šypsotis, kai viduje tyla...“ Ar matote tuose žodžiuose save?

– Gal aš ne toks jautrus.

– Baikit, aš skaičiau jūsų dainų žodžius.

– Mano geras pažįstamas Vidmantas Janulevičius (59 m.), Pramonininkų konfederacijos prezidentas, yra man pasakęs: „Šiame gyvenime reikia žiūrėti paprasčiau.

Iš 100 procentų gyvenimo 10 procentų tu skiri miegui, kitus – šeimai, vaikams, darbui, sveikatai. O gal 10 procentų – problemoms. Ir tu priimk tai ramiai.“ Aš tai išgirdau ir viską gyvenime priimu ramiai. Šiandien galbūt reikės paverkti, o rytoj – pasijuokti.

– Per jūsų koncertus siaučia minios. Bet kai užgęsta arenos šviesos ir liekate vienas, ką išgyvenate, kai niekas nebemato?

– Viską. Bet jau suprantu viena – gyvenime reikia daryti tai, ką pajauti. Atėjo laikas pauzei – sustok. Ilsėkis.

Nes reikia atgauti jėgas. Turi suvokti savo būseną, girdėti savo kūną ir užsiimti ne tuo, ką tau kažkas siūlo, bet išgirsti save. Mokausi to.

Aišku, būnu po koncerto ir pavargęs, ir liūdnas, bet tą liūdesį, pajuokausiu, numuša milijonas sąskaitoje.

– Jei aš pasakysiu – Egidijau, be tų milijonų sąskaitoje, jūs esate ir romantikas, turbūt nusijuoksite? Bet paskaičiau puikių, romantiškų jūsų dainų tekstų. „Kiek dar liko naktų, tamsoj paslėptų, tavęs aš klausiu. O kiek dar liko dienų kaip saulės laiškų, kurių aš lauksiu?“ Kaip ateina dainų žodžiai?

– Aš romantikas, dar koks! Žodžiai ateina staiga, netikėtai. Tiesiog nukrinta. Nereikia jokių įvykių.

– Tai užduosiu dar keistesnį klausimą – kas Selui yra meilė? „Mūsų meilė keista, tau ir man sukurta...“ Buvo begalė meilių, ir nelaimingų?

– Be abejo! Bet kuriuo atveju – chemija, lyg susirgimas.

Nežinau, ar 50-mečiai dar jaučia tai, ką jaučia 20-mečiai. Nes mes nubunkame. Arba tampame sentimentalūs.

Man – 50 metų. Tad ir meilės supratimas keičiasi. Didžiausia meilė turėtų būti pačiam sau. Tada ir tu mylėsi, ir tave mylės.

– Prisipažinsiu, kad sugalvojau jus pakalbinti, kai vienoje laidoje išgirdau jus sakant: „Galiu būti ištikimas iki grabo lentos.“ Pamelavot ar tiesa?

– Tiesa.

[[ge:lrytas:lrytas:42173687]]

– Bet tame jūsų muzikos, pramogų pasaulyje ir santuokos, ir meilės – taip nestabilu. Kaip išsaugoti jausmus tame chaose?

– Dar negaliu pasakyti. Mano susituokusio padėtis – tik naujokas. Gal po metų galėčiau pasakyti.

Esu su žmogumi, kuris irgi tai supranta. Pas mus, kūrėjų pasaulyje, yra taip: šiandien tu mano žmona, rytoj – draugo žmona.

Tokiose situacijose turime palaidą balą. Nes dėl to net nebūsime smerkiami. Negalvojame, kokias traumas patirs mūsų vaikai, o užaugę su tomis traumomis ateis į suaugusiųjų pasaulį. Galvojame tik apie save.

– Jaunuolius traumuoja ne tik santykiai šeimoje. Ne paslaptis, kas darosi jau mokykloje, kai paaugliai girtauja, svaiginasi kvaišalais, ir tai vis plinta. Pats dabar sakote, kad „alkoholis – ubagų kaifas“, kad jau dveji metai gyvenate be jo, pasirinkęs šviesią pusę. Jūsų žodis jaunimui būtų labai svarbus.

– Taip, dar neseniai buvau toks pat, tad mokyti kitus per anksti. Keičiausi supratęs, kaip atrodo, ką padaro, ko pasiekia negeriantys, nevartojantys žmonės. Ką duoda sveikas gyvenimo būdas. Ir gali pasirinkti, koks ir kas tu nori būti. Jei turi proto. Manau, kad subrendau. Gal dingo tas noras pigiai pasilinksminti, lėkti laukais.

Aš esu laimingas ir sėkmės lydimas žmogus.

SEL grupės dainos nuolat patekdavo į geriausių Lietuvos dainų dešimtukus. Su grupe išleido šiuos muzikinius albumus: „Kaip ir tu“, „Paskutinį kartą“, „Kontrolinis šūvis“, „Neįvertinta karta“, „Guma“, „Kubas“, „23“, „Viskas, ką turiu“, „Muzika“.

50 metų sulaukęs Egidijus Dragūnas-Selas: „Draugeliai sakė – durnius, kad ženijiesi“