„Mažą Virgutį Pupa vadindavau. Mano Pupa buvo“, – tokiais atvirais žodžiais dar 2008 metais su „Lietuvos rytu“ dalinosi Lietuvai vieną ryškiausių sporto asmenybių dovanojusi Janina Aleknienė.

Birželio 1 dieną eidama 81-uosius metus Virgilijaus Aleknos mama Janina mirė. Ji užaugino du sūnus – Virgilijų ir Ričardą.

Apie J. Aleknienę žiniasklaidoje daug rašyta nebuvo, tačiau jos sūnaus pavardė visiems laikams yra virtusi sinonimu disko metimui.

Moteris išskirtiniame interviu yra atskleidusi, kad būtent ji išrinko Virgilijaus vardą.

[[ge:lrytas:lrytas:42597692]]

„Man labai patiko šis vardas. Vyras išrinko Ričardui. Buvome taip pasiskirstę. Jis – pirmagimiui, aš – antram vaikui. Žydrai vardą išrinko anyta, – yra kalbėjusi J. Aleknienė. – Buvo pats mažiausias. Kaimynų vaikai sakydavo: „Aleknos mažylis bėgioja“. Buvo labai mažutis. O paskui staigiai pradėjo augti vis didyn. Šeštoje klasėje jau buvo didelis.“

Portalas Lrytas primena labai šiltą ir iškalbingą išskirtinį pokalbį, kuris vyko gyvai stebint trečiąjį V. Aleknos bandymą iškovoti olimpinį auksą. Susėdę artimiausi žmonės aistringai palaikė Virgilijų, o jo mama atvirai pasakojo apie savo sūnų ir jo gyvenimą. 2008 metų rugsėjo 13 dieną „Lietuvos ryto“ laikraštyje pasirodęs Ernestos Vinevičiūtės straipsnis savotiškai įėjo ir į istoriją.

[[ge:lrytas:lrytas:42665518]][[ge:lrytas:lrytas:35925111]][[ge:lrytas:lrytas:37354185]][[ge:lrytas:lrytas:41986752]]

„Kad tik lytų lietus. Rugiapjūtė. Nėra kada priešais televizorių sėdėti“, – tarstelėjo Stanislovas Alekna, kai paprašiau leisti kartu stebėti jo sūnaus – disko metiko Virgilijaus Aleknos – kovą dėl medalių Pekine. Tėvo žodžiai išsipildė. Tą rytą, kai 36 metų V.Alekna ruošėsi ketvirtosios per karjerą olimpiados finalui, jo gimtajame Terpeikių kaime Kupiškio rajone lijo. Kaip sekasi Virgilijui, jo tėvai stebėjo be graužaties, kad tą dieną liks nenupjauti rugiai.

Išsipildė ir kiti dukart olimpinio, dukart pasaulio ir Europos čempiono tėvo žodžiai. 73 metų vyras šelmiškai šypsodamasis dar prieš pat finalą kelis kartus pakartojo: „Šį kartą aukso tikrai nelaimės. Nebetikiu“.

Girdėdamas tokius tėvo žodžius disko metiko brolis Ričardas šaukė: „Bus pirma vieta. Kad Virgis negautų aukso medalio, turi kas nors atsitikti. Turi nepasisekti“. Bet Pekine V.Aleknai iš tiesų nepasisekė apginti čempiono titulo. Geriausiu savo bandymu nusviedęs 67 m 79 cm jis iškovojo bronzos medalį.

V.Aleknos bandymą trečią kartą iškovoti olimpinį auksą jo gimtuosiuose namuose stebėjo artimiausi žmonės – tėvai Janina ir Stanislovas, brolis Ričardas su žmona Diana, savo vaikais Tautvydu bei Radvile ir Dianos tėvas Lucius. Kambarį, kuriame susirinko ištikimiausi disko metiko gerbėjai, puošia dvi didžiulės fotografijos iš iškilmių Prezidentūroje.

Kai 2003 metais, V.Aleknai tapus pasaulio čempionu, buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didysis kryžius, tuometis šalies prezidentas Rolandas Paksas Prezidentūroje ranką spaudė čempiono žmonai Kristinai, jo tėvams, broliui ir seseriai Žydrai.

„Oi, bėda buvo. Sunku kaimo žmonėms į miestą išvažiuoti, ūkį palikti“, – tarstelėjo pirmą kartą tuomet Prezidentūroje apsilankęs S.Alekna.

[[ge:lrytas:lrytas:42668678]]

Atrodo, kad didžiausi V.Aleknos gerbėjai – jo brolis su žmona. Kaip tikri disko metimo rungties specialistai jie komentavo finalą ir netgi nemirksėdami vis žėrė statistiką.

Santūriausia – dukart olimpinio čempiono motina Janina.

Įsitempusi kaip styga J.Aleknienė sėdėjo priešais televizorių, kai jos sūnus bandė pakartoti Sidnėjaus ir Atėnų olimpiados triumfą.

Šypsena veidą nušviesdavo tik nuskambėjus šmaikščioms vyro ar vyresniojo sūnaus replikoms.

Buvo akivaizdu, kad po pirmojo nesėkmingo bandymo, kai olimpinio čempiono diskas pataikė į tinklą, Janina labai jaudinosi, kaip pasiseks jos 202 cm ūgio mažyliui. Juokas ir plojimai prasiveržė tik po sėkmingiausio, bronzą lėmusio, sūnaus bandymo.

Dar prieš 16 valandą Lietuvos laiku prasidedant disko metimo finalui moteris tikino jaučianti, kad ir šį kartą sūnui pasiseks. Prieš varžybas moteris visuomet pasimeldžia už sūnaus sėkmę.

„Kaip nesimelsi? Vis gal lengviau vaikui. Gal truputį padedu. Toli reikia numesti. Reikia daug jėgos, sveikatos, kantrybės. Gerai, kai laimi. Kai nelaimi, nervinasi“, – kupiškėnų tarme kalbėjo J.Aleknienė.

V. Alekna – visas į mamą

Pasižiūrėjus į V.Aleknos motiną iš karto aišku, į ką panašus visos Lietuvos pasididžiavimas. Ir ne tik išoriškai. 63 metų J.Aleknienė – mažakalbė, santūri, kukli, miela moteris. Tais pačiais epitetais apibūdinamas ir jos vidurinis sūnus Virgilijus. Kaip pati sako, jos Pupa.

Po paskutinio bandymo, kai paaiškėjo, kad V.Aleknai nepavyks iškovoti aukštesnės kaip trečioji vieta, kurį laiką spengė tyla. Tik po kurio laiko visi sujudo ir neslėpė džiaugsmo, kad nors ir ne auksinis, bet olimpinis medalis į Lietuvą vis dėlto bus parvežtas. Brolis nespėjo telefonu priimti gausybės sveikinimų.

Aleknos neneigė, kad pajusti sūnaus šlovės skonį tenka ir jiems. Gretimų kaimų gyventojai juos pažįsta ir gerbia.

[[ge:lrytas:lrytas:42668360]]

Artimiausi V.Aleknos žmonės jau pripratę prie įspūdingų disko metiko pergalių. Janina ir Stanislovas šypsojosi sakydami, kad per televizorių pamačius sūnų širdis sukirbėdavo prieš dešimt metų. Dabar prie to jie jau pripratę ir nebesureikšmina.

Disko metiko artimieji stengiasi nepraleisti nė vienerių svarbių varžybų, kuriose dalyvauja Virgis. Nors Aleknos dabar pensininkai, laiko sėdėti priešais televizorių neturi.

Visą gyvenimą kolūkyje vairuotoju ir melžėja dirbę jie ir išėję į pensiją nepamiršta žemės ūkio darbų. Padeda vyriausiam sūnui Ričardui.

Kupiškyje gyvenantis ūkininkas 38 metų R.Alekna valdo daugiau nei 300 hektarų žemės. Augina kviečius, miežius, rapsus.

V.Aleknos sesuo Žydra gyvena ir dirba Panevėžyje. Draudimo bendrovėje dirbanti 32 metų moteris rugsėjo 6-ąją sumainė aukso žiedus.

Tada į krūvą susirinkę Aleknos atšoko ne tik vestuves, bet ir šampanu aplaistė olimpinį bronzos medalį bei pirmą kartą ant rankų palaikė jauniausią olimpinio prizininko atžalą – birželio mėnesį gimusią dukterį Gabrielę.

Nuo mažens – savarankiškas

Po finalo J. Aleknienė iškart galėjo pasakyti – jos sūnus Virgilijus išgyvena, kad nepavyko apginti čempiono titulo.

„Vis tiek norėjo kuo geriau pasirodyti, – tarstelėjo ji ir paklausta, ar yra tekę guosti sūnų pridūrė. – Visko yra buvę. Ašaras šluosčiau, kai Žydrutę vežėme krikštyti. Virgutis taip raudojo po stalu palindęs: „Mamyte, prašiau, kad sesytę nupirktumėte, o dabar išvežate“. Sakiau: nebijok, greitai parvešime.“

Mama visada geriausiai suprato savo sūnų net ir per televizoriaus ekraną: „Matau, kai nervinasi, jaudinasi. Šį kartą jaudinosi kaip niekada. Jaučiu, kai kažkas negerai.“

Kai žurnalistė paklausė, ar sunku buvo išauginti dukart olimpinį ir pasaulio čempioną, Janina antrino vyrui, kuris nusijuokęs pasakė, kad Virgilijus pats užaugo.

[[ge:lrytas:lrytas:42668365]]

„Tikrai taip. Būdavo, išeinu karvytės pamelžti, vaikus vienus palieku namuose. Vyras į darbą išvažiuoja. Nuo pat mažumės vaikai buvo savarankiški. Kai grįždavau, kartais ir verkiančius rasdavau. Visko buvo“, – sakė ji.

Diena, kai mamai skaudėjo širdį

J. Aleknienė jau tada pasakojo, kad Virgilijus visada mėgo sportuoti – kilnodavo smėlio pilną maišą. Atviravo ji ir apie vieną sudėtingiausių momentų, kai 13 metų Virgilijus iškeliavo į Panevėžio sporto mokyklą-internatą.

„Labai sunku. Oi, kaip širdį skaudėjo, kai mes jį ten išvežėme. Kamavo baimė. Juk dar vaikas, nežinai, kas ten vienam paliktam gali atsitikti. Juk visokių nelaimių pasitaiko.

Iš pradžių kas savaitgalį grįždavo namo. Prigrasindavau, kad būtų geras vaikas, klausytų, nenusidėtų. Pasakydavau pamokymų. O kaip kitaip? Jis, vaikas, klausydavo, neatsikalbinėdavo“, – pasakojo ji.

Apie V. Alekną ir šiandieną daugelis galėtų pasakyti, kad jis – ypač ramus žmogus. Tai visada akcentavo ir jo mama: „Virgis nebuvo labai išdykęs. Nebuvo toks, kaip dabar vaikai auga. Buvo rimtas, santūrus, geras vaikas. Visuomet klausydavo.

Aišku, tarpusavyje vaikai kartais apsipykdavo. Visko būdavo. Daugiausia sesei kliūdavo.“

Tad kiek komiškai skambėjo ir vienas mamai gerai įsiminęs jo „nusižengimas“: „Prisimenu, kartą Virgis turėjo grįžti namo iš mokyklos, nes buvo pamiršęs sąsiuvinį. Mokytoja išvarė namo jo atsinešti. Tai gerai atsimenu.“

Lietuvai legendą dovanojusi mama: ypač retame interviu J. Aleknienė yra atskleidusi, kodėl Virgilijų vadino pupa