Po kalėjimo – nauji iššūkiai: buvęs kalinys ir nuteistojo mama papasakojo, kaip sunku integruotis į visuomenę

Nors bausmės terminas kada nors baigiasi, sugrįžimas į visuomenę daugeliui tampa nauju išbandymu, o šeimos neretai gyvena susidurdami su nuolatine įtampa, gėda ir nežinomybe, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongresas kvietė susipažinti su tokius sunkumus patiriančiais žmonėmis. Vilniaus arkivyskupijos Caritas kvietė į pažintį su Nuteistųjų konsultavimo centro darbais. Jo darbuotojai bei savanoriai pasitinka nuteistuosius dar kalėjime ir, pasibaigus laisvės atėmimo bausmei, lydi, kai šie žengia pirmus žingsnius laisvėje.

Susitikime nuteistasis Tomas (vardas pakeistas) pasidalino savo patirtimi grįžus į gyvenimą, o Janina (vardas pakeistas) – savo jausmais bei pastangomis padėti nuo narkotikų priklausančiam sūnui, ne kartą atsidūrusiam kalėjime, kuris ir šiuo metu atlieka bausmę.

38-erių Tomas pasakoja, kad iš viso įkalinimo įstaigose praleido 17 metų. Šiandien jis gyvena laisvėje, tačiau prisitaikymas prie įprasto gyvenimo nėra lengvas. „Dabar matau laisvę visai kitaip. Anksčiau apie ją net negalvodavau, o dabar vertinu kiekvieną dieną“, – sako vyras.

Pasak jo, ilgi metai kalint pakeičia žmogaus santykį su pasauliu. Išėjus tenka iš naujo mokytis kasdienių dalykų, kurie daugumai atrodo savaime suprantami.

„Kai išėjau į laisvę, net naudojimasis telefonu man buvo sudėtingas. Per tiek metų viskas pasikeitė. Technologijos, bendravimas, visas gyvenimo tempas. Kartais atrodo, kad turi vytis pasaulį, kuris seniai nubėgo į priekį“, – atvirauja Tomas.

Šiuo metu vyras gyvena su mama, per trumpą laiką jis palaidojo tėtį, brolį ir močiutę. Būtent brolio mirtis privertė susiimti ir dar būnant nelaisvėje apsispręsti – aš nebevartosiu, viskas. „Įtariu, kad brolis mirė nuo narkotikų, tai mane pakirto. Žaviuosi savo mamos stiprybe – taip, ji mane priėmė, tačiau vis dar nepasitiki, bijo, kad atkrisiu, žiūri įtariai. Taip yra todėl, kad ji žino absoliučiai viską apie mano praeitį, nusikaltimus ir dabartį. Nemačiau prasmės to nuo jos slėpti“.

Būtent apie atvirumą kalbėjo ir kito nuteistojo mama – Janina. Nors moteris su kitais šeimos nariais nuėjo pragaro kelius, ieškojo pagalbos priklausomam sūnui laikais, kai jos tiesiog nebuvo, nemiegojo naktimis nežinodamas, ar jis dar gyvas, vilties neprarado ir iki šiol palaiko bei laukia sugrįžtančio:

„Ne su pyragais ar dovanomis. Su žinojimu, kad jis yra laukiamas ir visada bus priimtas. Taip, man buvo ir tebėra neįtikėtinai sunku, ypač, kai jo nebūna per šventes ar susibūrimus, bet labai džiaugiuosi, kad jis nuo manęs nenuslėpė realybės, nes tik žinodama, kartu su profesionalais, galiu jam padėti“, – ašarų nesulaikė moteris.

Dar vienas iššūkis – darbo paieškos. Tomas sako dirbantis atsakingai ir neturintis problemų atlikti savo pareigas. „Darbas man nėra problema. Problema yra barjerai. Kartais žmonės išgirsta apie mano praeitį ir jų požiūris pasikeičia. Ne visi tai pasako tiesiai, bet jauti“, – teigia jis, – „Gali būti, kad ir aš nebemoku bendrauti su darbdaviais. Tai nesusikalbame, tai vis atrodo, kad mane nori apgauti, nepasitiki, todėl atsitraukiu pats“.

Vis dėlto labiausiai Tomą skaudina ne asmeniniai sunkumai, o tai, ką dėl jo teko išgyventi artimiesiems: „Man labai gaila savo tėvų. Žmonės dažnai nesupranta, kad kalėjime atsiduria ne tik vienas žmogus. Už jo stovi šeima – mama, tėtis, vaikai, broliai, seserys. Jie viską išgyvena kartu“.

Jo žodžius patvirtina ir Janina, kurios sūnus taip pat buvo įkalintas. Moteris prisimena, kad iki tol jų šeima atrodė visiškai įprasta: „Mes buvome paprasta šeima. Vaikai mokėsi, lankė būrelius, turėjome savo planų ir svajonių. Niekada negalvojome, kad susidursime su tokia situacija“.

Pirmieji ženklai, kad sūnaus gyvenime vyksta kažkas negero, pasirodė ne iškart. Šeima jautė nerimą, tačiau nežinojo, kur kreiptis pagalbos. Moteris sako susidūrusi ne tik su informacijos stoka, bet ir su aplinkinių abejingumu.

„Bandžiau kalbėtis su artimaisiais, ieškoti patarimų. Tačiau dažnai jausdavau, kad žmonės nenori prisiimti atsakomybės, būti siejami su tokia problema“, – prisimena ji.

Kai sūnus užsinorėjo būti išvežtas iš dabartinės aplinkos, Janina neklausė, kodėl, tiesiog paprašė savo brolio jį priimti, tačiau sūnėno dėdė atsisakė, matyt, svarsto moteris, pabijojo galimų rūpesčių.

Didžiuliu išbandymu tapo ne tik sūnaus priklausomybės ir teisinės problemos, bet ir visuomenės reakcija. Janina sako ilgą laiką nedrįsusi atvirai kalbėti apie tai, kas vyksta šeimoje. „Darbe negalėjau niekam pasisakyti, buvo labai daug baimės. Atrodė, kad jei atsiversiu, sulauksiu tik pasmerkimo ir patarimų, ko neva nepadariau arba ką padariau ne taip“, – sako moteris.

Galiausiai ji pradėjo ieškoti pagalbos visur: vaikščiojo į anoniminių alkoholikų, lošėjų susitikimus, bandė bendrauti su kitų nuteistųjų artimaisiais, ieškojo pagalbos visur, kur galėjo rasti. Galiausiai nuėjo į Caritą, kur ir sulaukė reikiamos paramos bei pagalbos.

Moteris prisimena ir laikotarpį, kai nukentėjusieji nuo sūnaus veiksmų kreipėsi dėl patirtų nuostolių – pasakoja jautusi didžiulę gėdą ir atsakomybę.

„Man buvo labai skaudu. Mačiau tuos žmones, girdėjau jų istorijas ir jaučiau gėdą dėl to, ką padarė mano vaikas. Tuo metu galvojau tik apie tai, kaip jiems grąžinti skolas ir gyventi toliau“, – prisimena Janina.

Pasak jos, šeimos nariai dažnai tampa nematomais bausmės atlikėjais. Jie gyvena tarp vilties ir nuolatinio nerimo, laukia skambučių, teismų sprendimų, žinių iš įkalinimo įstaigų ir kartu stengiasi išlaikyti įprastą gyvenimą.

„Sunkiausia buvo nežinomybė. Galvodavau, kas bus toliau, kaip jis gyvens, kai išeis, ar sugebės atsitiesti. Tos mintys niekada nepalieka“, – sako moteris.

Specialistai ir socialiniai darbuotojai pabrėžia, kad sėkminga buvusių nuteistųjų integracija priklauso ne tik nuo jų pačių pastangų. Ne mažiau svarbius visuomenės požiūris, galimybė gauti darbą, būstą ir emocinį palaikymą.

Tomas įsitikinęs, kad žmonėms, grįžtantiems iš įkalinimo įstaigų, svarbiausia suteikti galimybę pradėti iš naujo: „Žmogus turi turėti progą įrodyti, kad gali gyventi kitaip. Jei nuolat priminsime tik jo praeitį, jis taip ir liks joje įstrigęs“.

Janina priduria, kad pagalbos reikia ne tik nuteistiesiems, bet ir jų šeimoms: „Labai svarbu, kad artimieji neliktų vieni. Kai šeimą ištinka tokia nelaimė, reikia ne pasmerkimo, o supratimo ir pagalbos. Tik tada atsiranda viltis, kad žmogus galės grįžti į normalų gyvenimą“.

Abu susitikime savo istorijomis pasidalinę žmonės neslėpė, kad labai daug pagalbos sulaukė iš Carito darbuotojų, iš kurių to nesitikėjo. „Man reikėjo įvairiapusės paramos, pavyzdžiui, su antstoliais, nes iki šiool turiu reikalų“, – kalbėjo Tomas. Janina papildė, kad Carito darbuotojai leido jai pasidalinti skauduliais, išsipasakoti saugioje aplinkoje bei gauti paramą, kurios labiausiai reikėjo, kai jautėsi viena.

Nors kalėjimo vartai vieną dieną atsiveria, tikrasis sugrįžimas į visuomenę prasideda tik tada, kai žmogui suteikiama galimybė būti priimtam. O kartu su juo – ir jo šeimai, kuri dažnai tyliai neša ne mažesnę naštą nei pats nuteistasis.