Santykių krizę išgyvenančiai Sibilei socialiniuose tinkluose populiari būrėja Freda išpranašauja susitikimą su didžiąja gyvenimo meile. Raganos pranašystė pildosi – mergina sutinka charizmatišką Artūrą, jį įsimyli. Vis dėlto aktoriaus praeitis ir jo paslaptys neramina, – kas nutiks, kai išaiškės tiesa?
„Kartais tam, kad žengtum pirmyn, pakanka mesti monetą. Kartais užtenka ir draugiško padrąsinimo, o kartais lauki ženklo. Ne visada ir ne visi mūsų sprendimai yra logiški ar racionalūs, bet tai anaiptol nereiškia, kad nelogiški sprendimai yra klaidingi. Ginkdie, neretai – netgi priešingai. Tai kodėl nepaklausus raganos Fredos?“, – šypsosi romano autorė.
Įtraukiantį romaną apie meilę, graužatį, kerštą, pavojus ir mėginimus pergudrauti likimą „Ragana Freda“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autore kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Prasidėjo 26-oji Knygų mugė: A. Kaušpėdas džiaugiasi – bandymai riboti laisvą žodį išjudino jaunimą ir visą bendruomenę
– Kodėl romaną pradėjai Antikos išminčių frazėmis?
– Nes knygoje nagrinėjami klausimai seni, kaip pasaulis. Nepaisant to, galutinio atsakymo į juos nėra iki šiol. Antikos herojus Orestas nužudė savo motiną, tikėdamas, kad elgiasi teisingai, ji juk nebuvo geras žmogus. O kas iš to Orestui? Antikos dramaturgai į šį klausimą bandė atsakyti pagal savo laikmečio supratimą.
Susiję straipsniai
„Raganoje Fredoje“ aš mėginu atsakyti į tokį pat klausimą – kas iš to, jei teisingumas triumfuos? Galbūt esama situacijų, kai verčiau nesitepti rankų, palikti viską taip, kaip yra?
Pati susidūriau su panašia situacija – mano mama mirė ligoninėje. Numaniau, kad kai kas buvo padaryta ne taip, bet kam būtų buvę geriau, jei ieškočiau tiesos teisme? Mamai, kurios nebėra? Man? Pasauliui? Kitiems ligoniams? Greičiausia tiesa nebūtų nieko pakeitusi, gal tik dar sustiprinusi ir taip didelį mano skausmą, per rietenas ir įrodinėjimus nuvalkiojusi ir suteršusi mamos atminimą.
Nieko nedaryti irgi negalėjau, todėl pradėjau galvoti, kas galėtų toje ligoninėje pakeisti situaciją? Taip gimė mintis organizuoti paramos akciją. Iki šiol jaučiu, kad tai buvo teisingas, išlaisvinantis sprendimas.
– Apie raganą Fredą Sibilė sužinojo iš geros draugės Juditos, o pastarajai būrėją̨ rekomendavo teta, kuriai Freda padėjo prišaukti meilę. Iš kur gimė tavoji istorija?
– Mano istorijos gimsta kaip nuotykis. Kai pradedu rašyti, niekada iki galo nežinau, kur tai nuves. Dažnai pačiai įdomu sužinoti, kuo viskas baigėsi. Užsikabinu nuo mintyse iškilusio vaizdo, frazės, sapno. Pritemdytas būrimo salonas, žvakių liepsnos, žibančios raganos akys, dzingsinčios apyrankės ir paslaptinga, kažin ką slepianti šypsena... Pabandžiau išsiaiškinti, ką ji slepia. Pati nustebau, kai supratau.
– Ar buri kortomis? Ar tavęs šis paslaptingas laukas negąsdina?
– Kortomis moku burti nuo vaikystės, nemažai pažįstamų mergaičių anuomet mokėjo bent kelias dėliones. Išmokė mane mama – gal ne tiek rimto burto, kiek savotiško žaidimo. Mistikos neįžvelgiu, tik psichologiją ir atsitiktinių sutapimų interpretacijas, panašiai kaip Roršacho dėmių testuose, todėl ne, absoliučiai jokios baimės nejaučiu. Kortų būrimai yra puikus būdas įsigilinti į save ir kitą – savo vaiką, draugę. Kas „ant širdies“? Berniukas šviesus? Pusiau juokais, pusiau rimtai žmonės išsipasakoja, ko galbūt šiaip nepasakotų, išgirsta patarimų, apie kuriuos gal nepagalvotų.
Pamenu, studijų pradžioje su naujai iškeptomis grupiokėmis taip pat surengėme psichologizuotą pasisėdėjimą su kortomis. Pagrindinė mūsų sambūrio ragana Diana man išbūrė santykius su „čirvų valetu“. Buvo daug juoko, spėliojom, gal kuris iš grupiokų, net numatėm, kuris. Nežinau, ar dėl to, nes buvo ir kitų priežasčių, į tą vaikiną atkreipiau dėmesį. Ir štai jau 30 metų su juo esame susituokę. Ir netikėk kortomis! Beje, kai kuriuos Dianos bruožus panaudojau kurdama raganos Fredos personažą – pradžioje ir pati to nesuvokiau, atpažinau ją tik tada, kai viskas jau buvo parašyta.
– Ar tiki sapnais?
– Tikiu, kad jie yra tiltas iš pasąmonės. Sapnai gali išryškinti problemas ir pasiūlyti kūrybinius sprendimus. Mano antrasis romanas „Tikėjimo dugnas“ būtent ir buvo įkvėptas sapno.
Sapnai greičiau, nei spėju susivokti, įspėja, kad pervargau, įstrigau ir reikia šiek tiek atsitraukti, pasižiūrėti į situaciją iš šalies. Ypač jei sapne lipu ir niekaip neužlipu, einu ir nerandu kelio.
Vadinamuosius pranašiškus sapnus irgi vertinu per psichologinę prizmę: žmogaus smegenys nesąmoningame lygmenyje miegant apdoroja galybę informacijos, įskaitant pamatytus, bet sąmoningai neužfiksuotus niuansus, ir per sapno simbolius bei kodus geba pateikti išvadas. Pavyzdžiui, prieš sunkiai susergant abiem tėvams, sapnavau slogius su jais susijusius sapnus – matyt kažkuri mano sąmonės dalis jau fiksavo nerimą keliančius, tik dar nesuvoktus, ženklus.
Bet esu sapnavusi ir tai, ko negaliu paaiškinti. 2019-ųjų rugpjūtį – tiksliai atsimenu, nes vėliau apstulbusi paaiškinimų ieškojau savo kompiuterio naršymo istorijoje – susapnavau, kad į svečius atėjo prieš porą metų mirusios, itin artimos viena kitai buvusios mama ir teta.
Jų viešnagė buvo labai tikroviška, jos ėjo labai sunkiai, matėsi, kad pasiekti mane sudėtinga, abi buvo pasipuošusios proginėmis suknelėmis. Sapne visos ėmėm plepėti, kas nuo ko mirė, tada sako: „Pažiūrėkime, nuo ko tu“. Atidarė kažkokį katalogą, ištraukė mano kortelę, datos neįsiminiau, bet diagnozė buvo aiški – „korona“. Sako, jau turėtum būti mirusi. Pabudusi puoliau ieškoti internete apie koronarinę širdies ligą, nes tik tokią ligą panašiu pavadinimu žinojau. Po kelių mėnesių, kai jau visas pasaulis žinojo apie COVID-19 pandemiją, su vyru kompiuterio istorijoje suradom mano paieškas, nes vyras niekaip negalėjo patikėti, kad susapnavau pandemijos pavadinimą. Galima sakyti, kad sutapimas, galima manyti, kad tai buvo raginimas susirūpinti širdies sveikata, bet viduje vis kirba: o jei..?
– Knygoje atradau mintį, kad praeitis mus labai stipriai laiko, sunku iš jos išsivaduoti. Kiek čia yra tavo asmeninio patyrimo?
– Praeitis yra tai, kas mus kūrė ir suformavo. Jei norime išsižadėti jos dalies, kuri dabar mums nepatinka, reiškia, kad norime išsižadėti dalies savęs. O nepilnas žmogus negali būti laimingas. Praėjau kelią, kai norėjau tapti kitokia, kai norėjau užmiršti, kas vaikystėje ar paauglystėje buvo skaudu, palikti tai už brūkšnio, tačiau užteko proto suvokti, kad mano stiprybė, mano gebėjimai yra būtent iš ten.
Kita vertus, praminti keliai jokiu būdu neturi tapti kliūtimi pokyčiams ir tobulėjimui. Jei jautiesi blogai, pokyčių imtis būtina. Kartą esu taip pasielgusi – sulaukusi 30-ties, po ilgų filosofijos studijų metų, magistrantūros, doktorantūros, dėstytojavimo, staiga pakeičiau profesiją, tapau žurnaliste. Atrodė, vienu ypu viską nubraukiu ir pradedu nuo švaraus lapo. Vis dėlto tai – ne visai tiesa. Nė viena patirtis nedingo, vienaip ar kitaip įsipynė į naująją profesiją, ne kartą joje padėjo.
– „Blogis turi būti palaidotas“, – rašai. Tačiau žmogaus prigimtyje tarsi užkoduota labiau prisiminti skausmingus, blogus dalykus nei tai, kas buvo gražu. Vis dėlto mes siekiame grožio. Kaip tau pačiai sekasi ir viena, ir kita?
Esu mačiusi nemažai blogio, bet jo nelaidoju – tai ragana mano romane taip sakė, o aš ne tik nebijau, bet net ir mėgstu pasižiūrėti blogiui į akis. Dar daugiau – bandau jį suprasti ir net pamatyti jo grožį. Blogis nebūna absoliutus, jis visada turi paaiškinimą, nors tai ir nepadaro jo toleruotinu. Net ir biblinis angelų nuopuolis gali būti suprastas. Nenorėjo laisvą valią turintys veikėjai būti pastumdėliais, iš čia – ir puikybė. Demonai buvo dviejų pirmųjų mano romanų veikėjai. „Raganoje Fredoje“ metafizinio blogio šaknų nemėginu ieškoti, kapstausi po žmogaus sielą, kuri ne mažiau gili nei Visata.
– Moterys knygose visą laiką ieško laimės. Ką laimė reiškia tau?
– Kai studijavau filosofiją, iš etinių teorijų labiausiai sužavėjo Epikūras. Jis laikomas hedonizmo tėvu, bet laimė pagal jį nereiškia gulėti apgirtusiam burbulinėje vonioje ir kimšti saldumynus. Tai yra būsena, „kai kūno neskauda ir siela rami“. Kitaip tariant, sveikata ir taika su savimi ir pasauliu. Kai elgiesi pagal sąžinę ir neturi dėl ko graužtis. Kai sveikai maitiniesi, sportuoji ir gali džiaugtis geresne sveikata, dailesniu kūnu. Kai darai žmonėms gera ir už tai tave myli. Kai dirbi mėgstamą darbą ir realizuoji save. Kai tavo šeima laiminga, nes ir tu prisidedi prie to, kad taip būtų. Visi šitie dalykai, iš kurių susideda laimė, reikalauja pastangų. Nei sveikata, nei meilė, nei pinigai nenukrenta iš dangaus – kad išlaikytum ir pagerintum tai, ką gavai kaip duotybę, turi nuolat dirbti ir daryti protingus pasirinkimus.
– Dirbi naujienų portale, kuriame pilna įvairiausių istorijų. Kiek jų atsidūrė tavo knygoje?
– Tiesiogiai istorijų į knygą neperkėliau, man tai neatrodytų etiška, lyg vogtum kito žmogaus gyvenimą. Bet detalių, emocijų, argumentacijos iš tikro gyvenimo – daugybė. Socialinė atskirtis, smurtas prieš moteris, palikti vaikai, dingusių žmonių paieškos, toksiški santykiai, benamystė – tai daugybė knygos aspektų, kurie vienaip ar kitaip perėjo per mano, žurnalistės ar redaktorės, rankas tiesioginiame darbe.
Pamenu vieną sukrečiančią istoriją, laimei nutikusią ne Lietuvoje – ją pasakojo mergina, kurią dar kūdikį motina išmetė į daugiabučio šiukšlių vamzdį. Gerai, kad konteineris nebuvo tuščias, ji liko gyva, buvo išgelbėta, kad ir aplipusi žuvų kaulais bei atliekomis.
– Ar teisingai supratau, kad norėjai papasakoti, ką tenka iškentėti moterims kasdienybėje, kas vyksta už uždarų durų ir apie ką moterys taip dažnai nedrįsta prisipažinti?
– Kentėti užsidarius būdinga ne tik moterims. Auka išgyvena gėdą, netgi kaltę, kad su ja šitaip nutiko, slepia viską iš paskutiniųjų net nuo artimiausios aplinkos. O kartais nutinka taip, kad tylėti tampa per sunku, ir žaibolaidžiu ar nuodėmklausiu tampa atsitiktinis žmogus, pavyzdžiui, pakeleivis traukinyje ar būrėja. Žinoma, idealiu atveju turėtų būti kreipiamasi į atitinkamas tarnybas ir profesionalų psichologą, bet gerai jau vien tai, kad žmogus apskritai prabyla. O tada atsiranda nuo ko atsispirti ir ieškoti išeičių.
– Knygoje galima rasti ir erotikos. Kaip manai, ar be jos moters gyvenimas būtų mažiau prasmingas?
– Dėl prasmingumo nežinau, bet spalvų gyvenime tikrai būtų mažiau. Nors... Ar apskritai yra prasmė ieškoti prasmės tame, kas yra faktas? Taip jau yra, kad be erotikos nebūtų mūsų, juk negimėme iš šventosios dvasios. Ir vyrų, ir moterų gyvenime intymumas užima labai svarbią vietą – nesklandumai šioje srityje neleis jaustis laimingam, net jei seksis kitur. Čia žaidžia pamatiniai biologinės būtybės instinktai.
Erotinėse scenose atskleidžiu pilnesnį ir žmogiškesnį žmonių tarpusavio santykių paveikslą. Kad santykiai turėtų ateitį, poros seksualinis suderinamumas – itin svarbus momentas. Kartais taip nutinka iš karto, bet dažniau to išmokstama atvirai bendraujant. Bet kokiu atveju intymūs santykiai neturi būti kančia ar pareiga, o juo labiau prievarta – nei moteriai, nei vyrui.
– Kuriai iš savo romano herojų jautei didžiausią simpatiją? Kuri iš jų esi šiek tiek tu?
– Pagal amžių ir gyvenimo trajektoriją iš dugno į geresnį gyvenimą man artimiausia Eva. Ji mano kūrinyje yra demonas, kurį mėginu suprasti ir pateisinti. Bet iš realaus mano gyvenimo jos paveiksle yra nebent odų klijavimas – 90-ųjų pabaigoje buvo populiarūs tokie bohemiški krepšiai iš odos atraižų. Mažiausiai apmokamas darbas buvo klijuoti tas atraižas ant popieriaus iškarpų. Paauglystėje norėjau užsidirbti pinigų, tad ir odas klijavau, ir karolius vėriau, nėriau žaislus ir skrybėlaites, rašiau į laikraščius, net iliustracijas piešiau ir kryžiažodžius sudarinėjau. Dabar linksma prisiminti.
Vis dėlto didžiausią simpatiją jaučiu Fredai. Ji – istorijos centras, nuo jos sprendimų priklauso, kas ką pasirinks, kas bus pasmerktas ar išteisintas. Į šią veikėją sudėjau daugiausia širdies, visokių emocijų – nuo tragizmo iki komizmo. Sudėtinga jos gyvenimo istorija yra pavyzdys, kaip iš sunkumų išeiti iškelta galva, o trūkumus paversti privalumais.
– Knyga baigiasi gana netikėtai... Ar tokią pabaigą ir norėjai sukurti?
– Kad istoriją vedu į tokią pabaigą, supratau tik nemažai pasistūmėjusi. Tada teko sugrįžti, kai ką pakoreguoti, kad viskas būtų logiška ir įtikinama. Pati nustebau, kai atsivėrė akys: juk seniai turėjo būti aišku! Šis momentas kūryboje mane labiausiai ir žavi – kai nežinai, kas iš viso to išeis ir nustebini save. Jeigu rašysi pagal planą, neabejoju, nustebinti nepavyks.
– Skaitydama knygą jaučiausi tarsi atsidūrusi pritemdytame kambaryje, pilname smilkalų, kvapų, plaukiančių vaizdų. Iš kur atkeliavo šie vaizdiniai?
– Mistiška, tamsi, truputėlį gotiška estetika mane visada traukė. Gal įtakos turėjo ir mano mėgstama sunki muzika, o gal, priešingai, ta muzika kaip tik ir traukė dėl estetikos – juk mes labai dažnai painiojame pasekmes su priežastimis. Muziejuose, filmuose, paveiksluose taip pat mėgstu ieškoti mistikos. Su šeima patinka keliauti po apgriuvusius dvarus, senas bažnyčias, kartais žiūriu į kokį užkaborį, pavyzdžiui, laiptus, vedančius prie vargonų, ir jau sukasi mintys apie paslaptingą čia nutikti galėjusią istoriją.
– Tai ne pirmoji tavo knyga, parašei ją po dešimties metų pertraukos. Kodėl taip ilgai truko?
– Net ilgiau nei dešimtį metų! Knygai parašyti reikia laiko, ne šiaip laiko vakarais, o laisvų savaičių, per kurias galėtum įsibėgėti. Pirmasis mano romanas „Naberijus“ buvo papildomas motinystės atostogų rezultatas, antrąjį – „Tikėjimo dugną“ – iš inercijos parašiau stebėtinai greitai, vienu prisėdimu. O po to visa galva pasinėriau į darbą. Nuolat ką nors parašinėdavau, bet nieko rimtesnio iš to neišeidavo.
Užtat kaip tikra darboholikė sugebėjau prikaupti nepadorų kiekį atostogų, tad pernai jomis ir pasinaudojau. „Raganos Fredos“ pirmasis pusiau skustas, pusiau luptas variantas mano kompiuteryje gulėjo nuo 2023-ųjų. Istorija man patiko, ėmiau ją pildyti, taisyti, iš naujo išgyventi, pridėjau veikėjų ir... šįkart ji tapo knyga.