Į judrioje miesto vietoje, Pramonės prospekte, veikiančią degalinę užsukantys žmonės nuolat mato ant suolo sėdintį vyrą. Ši neįprasta vieta prieš metus tapo saugiu prieglobsčiu be namų likusiam kauniečiui.

Benamiai dažniausiai kuriasi nuošaliose Kauno vietose – parkuose, kalvų šlaituose, paupiuose, nakvoja susiręstose palapinėse arba daugiabučių laiptinėse.

O štai vienas namų neturintis kaunietis įsikūrė degalinės teritorijoje.

Kauno savivaldybės atstovai jam nuolat siūlo pagalbą, bet vyras ją mieliau priima iš nepažįstamų geraširdžių žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:40903923]]

Nuolatos sėdi ant suolo

Užsukus į Pramonės prospekte, greta prekybos miestelio „Urmas“, esančią degalinę galima išvysti lauke ant suolo sėdintį vyrą. Ant stalo jis pasistatęs popierinį degalinėje pirktos kavos puodelį arba vandens butelį.

[[ge:lrytas:lrytas:40579143]][[ge:lrytas:lrytas:41239614]][[ge:lrytas:lrytas:42170360]][[ge:lrytas:lrytas:38541303]][[ge:lrytas:lrytas:39770751]]

Pilka plona medžiagine striuke ir juodomis kelnėmis vilkintis žmogus iš pirmo žvilgsnio beveik neišsiskiria iš kitų.

Tik priėjus arčiau matyti, kad jis senokai kirposi ir skuto barzdą, veidas įdegęs, o rankos ir panagės pajuodusios.

Nors nuo vyro nesklinda nemalonus kvapas, kyla įtarimas, kad šis žmogus – benamis.

Užkalbintas jis prisistato esąs Ramūnas Sakalauskas. Besikalbant žodis po žodžio kaunietis papasakojo savo gyvenimo istoriją ir patikino, kad savo namų tikrai neturi.

Dienas dažniausiai jis leidžia degalinėje, o naktį miega po greta augančiais medžiais ir krūmais.

Be namų – ketverius metus

R.Sakalauskas teigė, kad jam 42 metai. Vaikystėje jis gyvenęs su motina ir patėviu. Kai šis pradėjo girtauti, šeima iširo.

Vaikinas baigė profesinę mokyklą, tapo statybininku apdailininku ir darbavosi statybose. O sulaukęs 22 metų paliko motinos namus ir išsinuomojo butą Taikos prospekte.

Vyras prisipažino, kad ilgainiui ir pats pradėjo vartoti vis daugiau alkoholio, neteko darbo, o nuomojamo buto šeimininkai jį išvarė.

Vėliau esą susiradęs pasiturinčią moterį, pas kurią gyvenęs. Teigė, kad dirbo ne viename prekybos centre salės darbininku.

Kai mylimoji mirė, jos duktė jį iš namų išprašė. Tai nutikę prieš ketverius metus ir nuo to laiko pastogės kaunietis nebeturi.

Ilgai gyveno po balkonais

R.Sakalauskas pasakojo, kad netekęs namų įsikūrė po Taikos prospekto 35-ojo ir 37-ojo daugiabučių balkonais.

„Tie namai sujungti, prie gatvės auga seni medžiai, todėl balkonų nematyti. Be to, prie vieno balkono augantys krūmai ir gėlės užstoja angą po balkonu“, – kalbėjo benamis.

Tai po vienu, tai po kitu šių daugiabučių balkonu jis praleido apie pusantrų metų.

„Namo gyventojai matė, kad ten gyvenu, bet nevarė. Kai kas atnešdavo sriubos arba kitokio maisto, padovanojo apklotų, vėliau – net gerą miegmaišį. Bet kiti benamiai šiuos daiktus ir maisto atsargas pavogė, kartais net sumušdavo“, – pasakojo vyras.

[[ge:lrytas:lrytas:43041558]]

Jis esą bandydavęs prašyti pinigų prie vieno prekybos centro, kur kažkada dirbo, tačiau apsaugos darbuotojai jį išvarydavo. Bet tikino vis sutikdavęs gerų žmonių, kurie jam duodavo pinigų arba nupirkdavo maisto.

Peršalo ir tapo neįgalus

Kaunietis tvirtino daugiau alkoholio vartodavęs žiemą – kad nesušaltų. O kai prieš pusantrų metų žiemą spaudė 22 laipsnių šaltis, nepadėjo niekas.

„Peršalau kojų sąnarius ir tapau neįgalus. Man skirta 270 eurų pašalpa, dėl ligos aš iki šiol sunkiai vaikštau“, – atsistojęs nuo suolo aplink jį klibinkščiavo benamis.

Tuomet jis esą nusprendęs ieškotis kitos pastogės. „Savanorių prospekte yra „Žaliakalnio terasos“. Vakarais patekdavau į šį pastatą, nes būdavo, kad durys neužrakintos, ir nakvodavau laiptinėje, bet iš ten mane išvarė“, – prisiminė R.Sakalauskas.

Maisto jam niekada nestinga

Tada kaunietis sumanęs, kad reikia apsistoti Taikos prospekte veikiančioje degalinėje. Nors jis sėdėdavo ant suolo prie degalinės, darbuotojams toks svečias nepatiko – vėl teko ieškoti kitos vietos.

Prieš metus vyras sakė atkeliavęs iki degalinės Pramonės prospekte. Ten jis sukiojasi ir iki šiol – dienomis sėdi ant prie degalinės pastatyto suolo.

„Žmonės man nuperka kavos, maisto, kiti duoda pinigų. Vienas vyras atvežė drabužių, kuriuos dabar vilkiu, atidavė ir gerus batus“, – mažais džiaugsmais dalinosi benamis.

Jis tikino, kad šios degalinės darbuotojos geros, jo nevaro, leidžia užeiti į tualetą, atsigerti vandens.

Taip pat jis eina į netoliese esantį kinų restoraną, kur dubuo sriubos kainuoja 1,5 euro, ir ten pavalgo šilto maisto. „Visada esu sotus“, – tikino vyras.

Naktį kaunietis įsikuria prie degalinės po augančias medžiais ir krūmais.

„Daiktų beveik neturiu, nes neturiu kur jų paslėpti. Kol turėjau, juos vis pavogdavo kiti benamiai. Naktį apsivelku striukę. Reikėtų miegmaišio“, – svajojo benamis.

Kai lyja, kaunietis traukia iki Girstučio kultūros centro, ten pastogėje laukia, kol baigsis lietus.

[[ge:lrytas:lrytas:43041556]]

Pametė visus dokumentus

Kai R.Sakalauskas nusprendžia, kad reikia nusiprausti, važiuoja į R.Kalantos gatvėje esančius Kauno socialinių paslaugų centro laikinojo apgyvendinimo namus.

Iki jų važiuoja troleibusu, perka lengvatinį bilietą.

„Šių namų darbuotojai man siūlė ten gyventi, ten deklaravau savo gyvenamąją vietą“, – pasakojo benamis.

Tačiau R.Sakalauskui gyventi tokiuose namuose su svetimais žmonėmis nepatiko, todėl juose neliko.

Benamis sakė prieš kelias savaites pametęs mobilųjį telefoną, kurį jam buvo nupirkusi sesuo, asmens dokumentą, neįgaliojo pažymėjimą ir įvairių parduotuvių nuolaidų korteles.

„Reikia pasidaryti asmens tapatybės kortelę ir naują neįgaliojo pažymėjimą, bet viskas kainuoja. Neįgaliojo pažymėjimas baigė galioti, tad ir pašalpos dabar negaliu gauti“, – dejavo vyras.

Tą dieną, kai kalbėjomės, jis sakė, kad turi tik 12 eurų, o jų užteks trims dienoms.

Benamio sesuo esą gyvena Didžiojoje Britanijoje, bet jis pas ją vykti nenori.

„Kaunas – mano miestas, niekur toli važiuoti nenoriu. Labai svajoju, gal atsiras, kas suteiks man pastogę, – galėčiau prižiūrėti sodybą“, – kalbėjo vyras.

Nepažįstamoji pasiryžo padėti

Besikalbant paaiškėjo, kad neseniai pagalbos ranką R.Sakalauskui ištiesė nepažįstama moteris. Tą dieną, kai kalbinome benamį, ji kaip tik atvyko jo aplankyti.

„Kasdien važiuodama iš darbo į degalinę užsuku nusipirkti kavos. Jau prieš metus mačiau, kad šis žmogus ramiai sėdi čia ant suolo. Tačiau tik prieš kelias dienas išdrįsau jį pakalbinti ir mes susipažinome“, – pasakojo kaunietė.

R.Sakalauskas jai atskleidė savo gyvenimo istoriją.

„Mane ji sujaudino. Matau, kad žmogus geras, bet trūksta gyvenimo įgūdžių, reikia, kad kas nors padėtų kabintis į gyvenimą“, – svarstė moteris.

Kaunietė prisipažino – jei ne geri žmonės, jos likimas galėjo būti panašus į Ramūno, tad dabar jaučianti pareigą padėti benamiui.

Ji nuperka vyrui maisto, ketina duoti pinigų, kad šis nueitų į kirpyklą, nusikirptų ir nusiskustų barzdą, o tada padės gauti asmens dokumentą.

„Jis man pažadėjo, kad pinigus išleis būtent kirpykloje. Aš juo tikiu“, – kalbėjo moteris.

[[ge:lrytas:lrytas:43041554]]

Iš degalinės kol kas nevaro

Degalinės darbuotojos nebuvo tokios kalbios, tačiau tikino, kad R.Sakalauskas – neblogas žmogus, didelių problemų dažniausiai nekelia, todėl jo nevaro.

Nors kai padaugina alkoholio, esą būna visko.

O Savanorių prospekte esančių daugiaaukščių „Žaliakalnio terasų“ atstovė Loreta Petraitytė patvirtino, kad prieš kurį laiką šiame name benamis iš tiesų nakvodavo.

„Pastato durys rakinamos. Nežinia kaip, bet benamiui pavykdavo patekti į vidų, į viršutinius aukštus.

Gyventojai buvo nepatenkinti, kelis kartus kvietė policiją, todėl tas vyras čia vėliau net nebesilankė“, – prisiminė kaunietė.

Pagalbos nepriima ne vienus metus

Roberta Motiečienė, Kauno socialinių paslaugų centro direktorė:

„Minimas vyras mums yra žinomas, su juo bendraujame jau apie ketverius metus. Vis įkalbinėjame jį apsistoti laikinojo apgyvendinimo namuose, galėtume padėti jam susitvarkyti dokumentus.

Tačiau šis žmogus į laikinojo apgyvendinimo namus atvyksta tik nusiprausti.

Taip pat jis patenka ir į laikinojo apnakvindinimo centrą, skirtą apsvaigusiems asmenims. Ten kelis kartus nakvojo gegužę, birželį – penkis.

Bet kokios kitos pagalbos šis asmuo atsisako, tvirtina, kad pats pasirinko benamio gyvenimo būdą, jis jam patinka ir pagalbos nenori.

Pastebėjome, kad socialinių tinklų grupėse kažkas skelbia, kad šiam vyrui, kuris glaudžiasi degalinėje, reikia pagalbos. Birželio 25-ąją mobilioji mūsų specialistų grupė, kuri vyksta ten, kur gyvena benamiai, vėl buvo nuvykusi su juo susitikti, vėl siūlė pagalbą, bet prikalbinti kol kas nepavyko.

Kitų panašių atvejų, kad žmogus gyventų gatvėje, kol kas neturime.

Laikinojo apgyvendinimo namuose, kur žmonės gali gyventi iki metų, turime 32 moterims ir vyrams skirtas vietas. Ne visos jos užimtos. Galėtume priimti net 10 vyrų.

Nakvynės namuose, kur žmonės gali gyventi iki 7 ar 15 parų, turime 73 vietas, laisvos yra trys vyrams skirtos vietos.

Pastebime naujas tendencijas – į centrą, skirtą nakvoti apsvaigusiems žmonėms, patenka vis daugiau kitataučių. Tai pakistaniečiai, libaniečiai, Azerbaidžano, Kazachstano piliečiai.

Per mėnesį šiame centre nakvoja apie 300 kitataučių ir lietuvių.“

Parkuose nakvodavęs nelaimėlis mirė

2024 metų vasarą Gričiupio seniūnijoje, Nemuno pakrantėje, šlaite netoli geležinkelio tunelio palapinę buvo pasistatęs ir joje gyveno kaunietis Linas Adomaitis.

Tuomet 66 metų pensininkas pasakojo didžiąją gyvenimo dalį praleidęs su mama Garliavoje, visą gyvenimą dirbęs baldų gamyboje.

Viską sudrumstė nelaimė, kai mirė motina ir po mirties jos būstas su kitu užgyventu turtu atiteko L.Adomaičio seseriai.

Taip kaunietis tapo benamiu ir jam teko pačiam ieškotis maisto, nakvoti daugiabučių laiptinėse.

Vėliau vyras atrado Nemuno pakrantę Žemuosiuose Šančiuose, bet netrukus iš ten teko kraustytis – įsikūrė kitoje vietoje prie Nemuno.

Benamis gaudavo 520 eurų pensiją, tad jokios pagalbos iš nieko neprašė. Vis dėlto gyventi nelegaliai pastatytoje palapinėje negalėjo – ją nugriauti paragino savivaldybės atstovai.

Petrašiūnų ir Gričiupio seniūnijos vyriausiasis specialistas Algimantas Andriulevičius sakė, kad šią vasarą su šiuo benamiu susidurti neteko.

Praėjusias metais vienas benamis vis apsistodavo tai viename, tai kitame šios seniūnijos parke. Pasak A.Andriulevičiaus, jis savo čiužinį, ant kurio miegodavo, dieną suvyniodavo į celofaną ir paslėpdavo, tvirtindavo, kad parke ne gyvena, o tik leidžia dienas.

Apie benamius seniūnijų atstovai praneša Kauno socialinio centro darbuotojams, kurie bedaliams siūlo pagalbą.

Petrašiūnų ir Gričiupio seniūnijos teritorijoje esančiuose parkuose gyvenęs benamis pagalbos atsisakė ir praėjusią vasarą mirė.

Kaunietis jau metus gyvena degalinėje: į gatvę išprašė mylimosios dukra