Trisdešimtmetė Dainora Rubašenko, pianistė ir Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ organizuojamos „Perliukų akademijos“ mentorė, šiandien gyvena tarp dvejų metų dukrytės juoko, šeimos buities, fortepijono klavišų ir vadybinių rūpesčių.
Tačiau jos istorijos pradžia – šešerių metų amžiaus tamsoje sustingusi akimirka, kai vaikiškas smalsumas ir spalvos amžiams persikėlė į vidinį pajautimą.
Dainoros gyvenimas pasidalino į „prieš“ ir „po“ tada, kai daugelis vaikų dar tik mokosi rišti batų raištelius. Automobilio avarija, ištikusi ją šešerių, beveik išjungė regimąjį pasaulį, tačiau paliko neįkainojamą dovaną – vizualinę atmintį. Tai nėra tamsa nuo gimimo, tai tamsa, kurioje vis dar šviečia prisiminimai.
Kasmet fiksuoja po 30 regėjimo netenkančių žmonių: pagalbos ranką tiesia specialios organizacijos
„Esu silpnaregė, bet gyvenu pilnavertį gyvenimą. Mano atveju daug lėmė tai, kad šešerius metus mačiau puikiai. Man tiesiog būnant pakankamai mažai reikėjo priprasti gyventi truputį kitaip, bet jau turėjau labai didelę patirtį iš anksčiau.
Šešeri metai, viena vertus, yra labai jaunas amžius, bet jau vis tiek pakankamai supranti, kaip tas pasaulis veikia ir kokios jo spalvos.
Susiję straipsniai
Be to, mano negalia nėra tokia sudėtinga, iš išorės jos lengvai nesimato, todėl aš labai daug ką galiu įvairiai apžaisti ir, priklausomai nuo konteksto, kurį laiką net ir apsimesti, kad nmatau“, – šypsojosi Dainora.
Šis „apsimetimas“ nėra melas – tai neįtikėtinas muzikantės prisitaikymas, leidžiantis jaunai moteriai judėti visuomenėje be „aukos“ etiketės. Vis dėlto, buitis turi savo kainą – didžiausi barjerai iškyla ne scenoje, kai jos klausosi žiūrovai, o keliaujant.
„Negalia maišo tik todėl, kad negaliu pati vairuoti. Tampu priklausoma nuo kitų, ypač dabar, kai turiu mažą vaiką. Noriu kur nors truputėlį toliau pavažiuoti ir jau turiu ieškoti, kas paveš, kas parveš, kas padės.
Važinėju daug ir viešuoju transportu, bet yra vietų, kur susisiekimas nepatogus. Tai yra turbūt vienintelė sritis, kurioje tikrai jaučiu, kad negalia kiša pagalius į mano kasdienybės ratus“, – sakė Dainora.
Muzika Dainorai tapo ne tik profesija, bet ir tiltu į kitų, panašaus likimo žmonių širdis. Draugijos „Guboja“ dešimtmetį organizuojama „Perliukų akademija“, kurioje moteris mentoriauja jau daugiau nei penkerius metus, XIV Tarptautinio M. K. Čiurlionio festivalio Palangoje fone šiemet suskambo ypatingai.
Tai projektas, kuriame talentas neturi negalios, o repeticijų salėje liejamas prakaitas yra toks pat tikras, kaip ir bet kurioje kitoje profesionalioje scenoje.
Šiais metais „Perliukų akademija“ subūrė labai gerą atlikėjų komandą, kurioje savo talentais dalijosi jaunuoliai iš įvairių miestų – džiazo pianistas Raigardas Daraganas, saksofonininkas Svajūnas Birgiolas, vokalistai Rėjus Tomas, Rinalda Pocevičiūtė, Gabija Žvirblytė ir būgnininkas Ignas Skudrickas.
Daugumas šių atlikėjų muzikuoja nuo pat vaikystės ir yra draugijos „Guboja“ organizuojamo Lietuvos vaikų ir jaunimo įtraukaus muzikavimo konkurso-festivalio „Perliukai“ laureatai ar pagrindinio prizo laimėtojai.
„Šiemet mums labai pasisekė, nes prie „Perliukų akademijos“ grupės prisijungė nauja narė Beatričė Marcinkutė, kuri tiesiog profesionaliai groja gitara. Jos atsiradimas visą grupę tarsi pakylėjo, pastūmėjo į priekį, pridėjo dar daugiau ambicijų ir puikaus nusiteikimo, kas, manau, ir lėmė tokį gerą koncerto rezultatą.
Aš pati esu pianistė, groju klasiką, o didžioji dalis kitų muzikantų susiję su džiazu, jį studijavę ar tiesiog labai gerai jaučia. Tad džiazą po truputį bandau prisijaukinti ir aš“, – sakė Dainora.
Moteris atvira – už scenos spindesio slepiasi ir kita realybė. Ji akcentuoja socializacijos svarbą –muzikantai su negalia nėra tik atlikėjai, jie – žmonės, norintys po koncerto tiesiog kartu pavakarieniauti, pasidžiaugti sėkme ir pasijusti visuomenės dalimi.
„Viena projekto dalis yra muzikavimas, bet kita, man, kaip mentorei, ne mažiau svarbi – socializacija, siekis, kad žmonės ir po darbo kartu tiesiog gerai leistų laiką. Džiaugiuosi, kad šiemet pirmą kartą pavyko visus grupės narius po koncerto sukviesti kartu pavakarieniauti.
Įvyko didelė bendrystė, kurios anksčiau nebuvo, tačiau tuo pat metu didžiuliu iššūkiu tapo tokiai vakarienei tinkamos vietos Palangoje ieškojimas. Su bičiuliais tris valandas paskyrėme paieškoms, bandydami rasti kavinę, į kurią galėtų patogiai patekti žmogus su vežimėliu“, – pasakojo Dainora.
Moteris neieško užuojautos ir nemėgsta eufemizmų. Jos žodynas – toks pat aštrus ir aiškus, kaip fortepijono akordai. Ji nebijo žodžių, susijusių su regėjimu, nes supranta, kad kalba yra tai, kas mus jungia, o ne tai, kas turi mus izoliuoti.
„Noriu gyventi ir nebijoti siekti kuo mažiau dirbtinio išskirtinumo, nes tuomet viskas tampa daug paprasčiau. Aš pati nesijaučiu ypatinga, tiesiog gyvenu įprastą gyvenimą ir didelio diskomforto nepatiriu, išskyrus kelis praktinius momentus“, – sakė Dainora.
Muzika jaunai moteriai – ne tik pomėgis, bet ir sąmoningas pasirinkimas būti matomai ne per savo negalią, o per talentą ir darbą.
„Mielai užleisčiau tą muzikanto poziciją „Perliukų akademijos“ grupėje kokiam nors kitam itin geram džiazo atlikėjui, o pati pasilikčiau prie vadybos, kuri man geriausiai ir sekasi.
Krūvis yra didelis, ambicijos auga, grupės pajėgumas didėja, tad kartais ne visų sveikata ar galimybės leidžia atlikti visą programą be pagalbos.
Kristinos Ivanauskaitės-Čiurilienės nuotr.
Tačiau, matydama rezultatą, jausdama publikos susidomėjimą, suprantu, kad sunkus darbas repeticijose turėjo prasmę.
Kaskart po koncerto pagaunu save galvojant – jei kitais metais šio projekto nebūtų, labai skaudėtų širdį, juk tai – viena iš nedaugelio galimybių žmonėms su negalia parodyti, kad gali groti taip pat puikiai, kaip ir kiti profesionalai“, – svarstė Dainora.
Kiekvieną vasarą Palangoje vykstančiame Tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje, kurio sumanytoja yra profesorė Aleksandra Žvirblytė, „Perliukų akademijos“ dalyvius publika priima ypatingai šiltai.
Viešėdami pajūryje jie ne tik koncertuoja bei kuria naujas programas, bet ir nemokamai lankosi kituose festivalio koncertuose.
„Nepaprastai džiaugiamės jau gerą dešimtmetį besitęsiančiu bendradarbiavimu su Tarptautiniu M. K. Čiurlionio muzikos festivaliu, kuris suteikia galimybę „Perliukams“ – negalią turintiems talentingiems vaikams ir jaunimui – koncertuoti vienoje scenoje, kartu su žinomais profesionalais.
Juk taip svarbu visuomenei parodyti, kad neįgalieji nori ir gali muzikuoti. Be to, tai nuostabi galimybė pakviesti profesionaliosios scenos korifėjus susipažinti su šiais jaunais žmonėmis ir bendradarbiauti.
Smagu, kad „Perliukų akademijoje“ ne tik auga grupės meistriškumas, bet ir plečiasi veiklos geografija – šiemet, po pasirodymo Palangoje, talentingasis jaunimas koncertavo Plungės kultūros centre ir sulaukė puikių atsiliepimų.
Tad labai viliuosi, jog šios koncertinės išvykos po Lietuvą taps tradicija“, – šypsosi „Perliukų akademijos“ įkūrėja, draugijos „Guboja“ pirmininkė Viktorija Vitaitė.