Kai balandžio 1-ąją iš Kennedy kosminių skrydžių centro Floridoje į dangų kilo orlaivis „Orion“ su keturiais astronautais, pasiryžusiais apskrieti Mėnulį, Jūratei Wolfe (47 m.) akyse tvenkėsi ašaros ir drebėjo balsas.

Jai tai buvo ne šiaip reginys. Buvusi kaunietė – vienintelė lietuvė iš didelės komandos, kuriai teko garbė būti istorinės „Artemis 2“ misijos dalimi.

Kaune užaugusi J.Wolfe jau 27 metus gyvena Amerikoje ir nuo 2018 metų dirba Kennedy kosminių skrydžių centre.

Jos darbo sutartis su Nacionaline aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) apima visas „Artemis“ misijas, kurių tikslas – Mėnulio tyrimai.

[[ge:lrytas:lrytas:42022719]]

2022 metais „Artemis 1“ misija – nepilotuojamas erdvėlaivis – per 25 dienas apskrido Mėnulį ir sugrįžo į Žemę. Šiemet „Artemis 2“ skrido aplink Mėnulį su keturiais astronautais. Jūratė, kaip žmogiškųjų veiksnių inžinierė, dirbo prie abiejų misijų.

„Artemis 3“ misija planuojama ateinančių metų viduryje. Jos tikslas bus išbandyti sudėtingą orbitinį manevrą – erdvėlaivio ir nusileidimo modulio susijungimą orbitoje.

[[ge:lrytas:lrytas:42762389]][[ge:lrytas:lrytas:42677179]][[ge:lrytas:lrytas:42562302]][[ge:lrytas:lrytas:43222321]][[ge:lrytas:lrytas:42852359]]

Astronautai daugiau laiko praleis „Orion“ erdvėlaivyje, todėl bus galima nuodugniau išbandyti visas sistemas, įskaitant ir tas, kurios susijusios su gyvybės palaikymu. Jei viskas vyks sėkmingai, žmonės Mėnulyje išsilaipins ketvirtosios misijos metu 2028-aisiais.

Floridoje, Orlando mieste, gyvenančiai J.Wolfe iki darbo Kennedy kosminių skrydžių centre, kuris yra pagrindinis JAV kosminių skrydžių uostas ir lankytojų kompleksas, įsikūręs Kanaveralo kyšulyje, valanda kelio automobiliu. Sėkmingai pasibaigusios antrosios misijos džiugūs įspūdžiai padėti į šalį. Dabar visi dirba prie trečiosios ir ketvirtosios misijų.

– Kosmoso pasaulis nuo vaikystės vilioja daugelį berniukų. Gal ir jūs svajojote apie astronautiką?

– Ne, tokių minčių nebuvo. Mano tėtis labai norėjo būti astronautu, tačiau sveikata neleido. Abu tėvai buvo inžinieriai, tad skaičių pasaulis man artimas. Mama įdiegė darbštumą. Ji neidavo kartu su manimi miegoti, kol neužbaigdavau namų darbų. Drausmė tapo įpročiu.

Mokiausi labai gerai. Matematika man buvo kaip žaidimas. Vėliau į gyvenimą įsiveržė fizika. Ypač patiko kvantinė ir energetinė fizika, bet nepatiko mechaninė. Ji man atrodė per daug paprasta.

Daug kas manė, kad pasirinksiu studijuoti fiziką arba mediciną, tačiau įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, į psichologijos specialybę. Norėjau kuo daugiau suprasti žmogų.

Kaune psichologiją studijavau dvejus metus, šiek tiek dirbau „Jaunimo linijoje“. Jaučiausi atliekanti prasmingą darbą. O tada viskas pasikeitė.

Dabar baigiu antrąją doktorantūrą – studijuoju kvantinės fizikos pritaikymą sveikatai ir visapusiškai gerovei.

– Kodėl sugalvojote vykti į Ameriką?

– Pasiūlė kurso draugė. Ji anksčiau ten lankėsi, užsidirbo. Aš draugei iškėliau sąlygą – jeigu ji per Kalėdas su manimi vyks į Italiją, aš su ja vasarą skrisiu į Ameriką.

Dirbome Vašingtono valstijos kurortiniame miestelyje, nieko nematėme, todėl prasitęsėme vizas, nes norėjome pakeliauti. Aš metams pasiėmiau akademines atostogas. Nusprendėme keliauti į Floridą, kad nereikėtų leisti pinigų šiltiems drabužiams. Netrukus Majamyje sutikau septyneriais metais vyresnį savo būsimą vyrą. Jis kilęs iš Kubos, bet Amerikoje gyveno daug metų. Tarp mūsų greitai įsiplieskė jausmai.

Taigi meilė pakeitė planus, tačiau ne norą mokytis. Širdies draugas pasiūlė susituokti, kad tokiu būdu atsivertų galimybės studijuoti Amerikoje. Ištekėjau dvidešimties metų ir nebegrįžau į Lietuvą.

Pradėjau studijuoti psichologiją Floridos tarptautiniame universitete. Nors tuo pat metu dirbau viešbučių administracijoje, mokiausi aukščiausiais balais.

Galvojau apie klinikinę psichologiją, bet greitai supratau, kad tai ne man. Šiek tiek dirbau klinikinėje srityje su paaugliais, kurie vartoja narkotikus, ir mačiau, kaip psichologas turi patvirtinti diagnozę arba negausi pinigų. O aš netikiu nuosprendžiais, tikiu, kad žmogus gali keisti gyvenimą ir pasveikti.

Žinojau, kad jeigu eisiu prieš sistemą, būsiu jos užgauta. Panašiai ir nutiko, kai pasirinkau revoliucingą sveikatos psichologijos kursinio darbo temą „Kaip Amerikos sveikatos priežiūros sistema mus nuvilia“.

Šiai temai mane įkvėpė biologijos mokslų daktaro Bruce’o Liptono įžvalgos ir jo knyga „Įsitikinimų biologija“ („Biology of Belief“). Pasaulyje jis žinomas kaip mokslo ir dvasingumo jungimo pradininkas, yra pirmaujantis balsas naujame epigenetikos moksle.

Jis žinomas dėl idėjos, kad genų raiška kontroliuoja sąmonę, o DNR nekontroliuoja biologijos tiesiogiai. Kita vertus, kai kurie kolegos jo darbus atmetė kaip pseudomokslą. Bet man jo mąstysena padarė įspūdį ir aš norėjau judėti ta kryptimi.

Bet iš kursinio darbo gavau žemą įvertinimą. Šis įvykis privertė mane apsidairyti. Nusprendžiau, kad labiausiai žmonėms galėsiu padėti darbo vietoje, todėl pasirinkau studijuoti industrinę organizacinę psichologiją.

Kad išsilaikyčiau, per magistro studijas dirbau šerifo biure ir viešbučių administracijoje. Baigusi sėkmingai įstojau į Centrinės Floridos universiteto doktorantūrą studijuoti žmogiškųjų veiksnių ir taikomosios eksperimentinės psichologijos.

– Ar rasdavote laiko šeimai?

– Pirmoje santuokoje neskubėjau galvoti apie vaikus. Ir vyras tam per daug neprieštaravo, nes iš ankstesnių santykių turėjo vaiką. Pragyvenau su juo trejus metus. Po santuokos įregistravimo jis stipriai pasikeitė – tapo labai pavydus, agresyvus, jaučiausi nesaugiai.

Stengiausi derinti mokslus ir šeiminį gyvenimą, manau, buvau gera žmona ir padėjau jam auginti vaiką. Išsiskyriau prieš stodama į magistrantūrą.

Dirbdama viešbučių administracijoje susipažinau su antruoju vyru amerikiečiu. Praėjo nemažai laiko, kol pradėjome romantiškus santykius, nė vienas nenorėjome įsipareigoti. Jis taip pat buvo kartą išsiskyręs. Kai įstojau į doktorantūrą, persikėliau į Floridos miestą Orlandą. Draugas liko Majamyje.

Per atstumą bendravome kelerius metus, paskui ryžomės kurti šeimą, nes abu norėjome vaikų. Reikėjo paskubėti, nes man buvo 35-eri, o būsimajam vyrui šiek tiek daugiau.

Apsigyvenome kartu Orlande. Planas atrodė geras. Kai susituokėme, buvau beveik baigusi visus mokslus, buvo likusi tik disertacija. Susilaukėme sūnaus Caeleono. Tuo pat metu dirbau įmonėje „Siemens“.

Vyras buvo bebaigiąs teisės mokslus, tačiau Orlande profesinė karjera jam nesisekė. Viena ant pečių laikiau ne tik motinystės, bet ir finansinę naštą.

Mačiau, kad pokyčiai nevyksta. Po ketverių santuokos metų išsiskyriau, sūnui buvo dveji. Vaiko tėvas po skyrybų grįžo į Majamį. Aš viena auginu sūnų, šiokius tokius alimentus išsireikalavau per teismus.

Vaikas auga nuostabus. Jam dešimt metų, jis palaiko ryšį su tėvu, kas antrą savaitgalį pas jį nuvažiuoja traukiniu, vieši per atostogas.

Sūnus itin gabus matematikai. Darželinio amžiaus vaikai Amerikoje skaičiuoti mokosi dėliodami pagaliukus, o mano vaikas, būdamas ketverių, galvoje daugindavo dviženklius skaičius. Jis mokosi labai geroje mokykloje.

Mokytojai, atsižvelgdami į jo gabumus, papildomai skiria sunkesnių ir įvairesnių užduočių. Jis gerai žaidžia šachmatais, dalyvauja turnyruose, matematikos olimpiadose, turi juodąjį karatė diržą. Dabar itin susidomėjo krepšiniu, žaidžia vietos komandoje. Jis drausmingas, savarankiškas, nereikia tikrinti, ar padarė namų darbus. Kartu su sūnumi gyvai vedame Dirbtinio intelekto klubą vaikams.

– Kaip atsidūrėte Kennedy kosminių skrydžių centre?

– „Siemens“ organizacijoje vyko dideli pokyčiai, norėjau pastovesnio darbo su daugiau garantijų. Pažįstamas, kuris dirbo Kennedy centre, pasakė, kad jiems reikia tokios specialistės kaip aš.

Pakvietė į pokalbį. Vos tik pravėrusi paradines duris jaučiausi taip, lyg ten jau dirbčiau. Po pokalbio darbo pasiūlymą gavau iškart.

– Kokios jūsų funkcijos?

– Esu žmogiškųjų veiksnių analitikė. Žmogiškieji veiksniai – tai mokslo sritis, tirianti žmogaus gebėjimus ir ribotumus bei jų sąveiką su techninėmis sistemomis ir aplinka. Remiantis tuo kuriamos sistemos, padedančios optimizuoti veiklą ir sumažinti klaidų bei nepageidaujamų pasekmių tikimybę. Mano darbas jungia psichologiją, ergonomiką, sistemų inžineriją ir biologiją, paversdamas teorines žmogaus galimybių ribas griežtais inžineriniais reikalavimais.

Prisidedu prie skrydžio sistemų projektavimo, modifikacijų ir operacijų analizuodama žmogų toje sistemoje. Dirbu su kitais ekspertais (elektros, saugos, mechanikos inžinieriais), kad šios sudėtingos sistemos būtų saugios ir optimizuotų žmogaus veiklą. Saugumo reikalavimų užtikrinimas būtinas ne tik astronautams, bet ir inžinieriams, technikams, dirbantiems rizikingoje aplinkoje.

Su „Artemis 2“ astronautais man teko kalbėti tik profesiniais klausimais, su kitais astronautais bendravau privačiai daugiau. Visi skleidžia teigiamą energiją, bet yra labai kuklūs.

Mano darbe nebūna vienodų dienų. Pavyzdžiui, vieną dieną teko įvertinti transporto priemonę, kuria astronautai keliavo iki raketos paleidimo vietos.

Tikrinau, ar skafandrai atitinka reikalavimus, apklausiau astronautus, nes jiems taikomi specialūs reikalavimai. Aš žinau, kaip jie yra apsirengę, ką gali, ko negali padaryti, todėl juos supanti aplinka turi būti patogi ir saugi. Ne vietoje padėtas aštrus daiktas, koks nors kampas gali pažeisti jų aprangą – to pasekmės gali būti katastrofiškos.

– Kokios buvo astronautų emocijos prieš skrydį?

– Prieš skrydį juos mačiau per „YouTube“ tiesioginę transliaciją kaip ir visas pasaulis. Astronautai 14 dienų iki skrydžio būna izoliacijoje, kad nepasigautų jokių infekcijų. Kelios dienos prieš skrydį jie atvyksta pas mus ir būna apgyvendinami specialiose patalpose Neilo Armstrongo pastate. Darbuotojai, kurie su jais dirba tomis dienomis, taip pat izoliuojasi 14 dienų.

– Gal jums teko būti erdvėlaivyje „Orion“?

– Neteko. Ten taikomi ypatingi sterilumo standartai, žmonės į kapsulę eina nuo galvos iki kojų apsirengę specialiais drabužiais. Šalia kapsulės esu buvusi daug kartų. Ta pati kapsulė skrido pirmoje ir antroje misijoje, tik ji atitinkamai buvo paruošta skrydžiui su žmonėmis.

Nors viduje neteko būti, išbandžiau virtualią įtraukiančią simuliaciją, kai užsidedi specialią įrangą ir jautiesi taip, tarsi būtum kapsulės viduje.

– Kaip atrodo kapsulės vidus?

– „Orion“ kapsulės gyvenamoji erdvė yra 330 kubinių pėdų. Maždaug tiek vietos užima šalia sustatyti du vienatūriai automobiliai. Pavyzdžiui, trivietis „Apollo 11“ erdvėlaivis, kuris 1969 metų liepos 20 dieną pirmą kartą nusileido Mėnulyje, buvo 210 kubinių pėdų.

Juo skrido trys astronautai, ir vienas jų, N.Armstrongas (1930–2012), tapo pirmuoju žmogumi, žengusiu Mėnulio paviršiumi. Tad „Orion“ kapsulė yra gerokai erdvesnė. Kildami į kosmosą astronautai sėdi kėdėse, pakilus į reikiamą aukštį kėdės sulakstomos, atsiranda daugiau vietos.

Pavyzdžiui, tualetas kapsulėje įrengtas kompaktiškai prie lubų (netoli kosminės stoties jungimosi liuko). Kadangi esant nesvarumo būsenos sąvokos „grindys“ ir „lubos“ yra santykinės, inžinieriai tualetą integruoja ten, kur lieka laisvos vietos nuo sėdynių ir valdymo skydų.

Norėdami išlikti stabilūs ir nenumatytu judesiu nesugadinti įrangos astronautai dažnai kojomis užsikabina už specialių kilpų arba atsiremia į sienas ar lubas. Todėl einantis į tualetą turi perspėti kolegas, nes kas nors neapdairiai gali tiesiogine prasme stovėti ant tualeto išėjimo zonos.

Tualete yra rankena, už kurios galima laikytis, nes kitaip išskrisi ir tai, kas išeis iš tavęs, skraidys ankštoje erdvėje.

Kapsulėje nėra dušo, astronautai apsivalyti naudoja specialias servetėles. Higienos reikalavimai būtini, nes uždaroje erdvėje jie praleido daug dienų. Kadangi ten nėra Žemės traukos, stipriai paveikiamos smegenys, nes visas organizmo vanduo sukyla į viršų. Dėl to žmonės, kuriems kasdienybėje nereikia akinių, gali jausti jų poreikį.

Tuo metu visiškai kitaip funkcionuoja žmogaus kūnas. Gravitacijos nebuvimas neigiamai veikia kaulus ir raumenis, todėl kapsulėje į sieną yra įmontuotas tam tikras aparatas, kuris padeda astronautams pamankštinti rankų ir kojų raumenis.

Astronautai kosminiame laive turėjo daug darbo, ypač kai priartėjo ir skriejo aplink Mėnulį. Nors astronautai ant Mėnulio paviršiaus neišsilaipino, jie nuskriejo net 406 771 kilometrą nuo Žemės. Tai yra tolimiausias atstumas kosminėje erdvėje, kurį kada nors yra pasiekęs žmogus.

Visi miegodavo tuo pat metu. Kadangi kosmose nėra skirtingo paros laiko, kuris būtinas žmogaus kūnui, dėl sveikatos daug kas buvo dirbtinai sukurta. Dešimt dienų astronautų gyvenimas buvo transliuojamas tiesiogiai visam pasauliui.

– O kaip buvo dėl maisto? Nors jis specifinis, ar astronautai galėjo rinktis?

– Šiek tiek pasirinkimo jie turi. Maistas yra specialiai supakuotas vakuume, nes nėra skirtas šaldyti. Bet yra šildymo aparatas.

– Kiek kartų tie patys astronautai gali skristi į kosmosą?

– Geras fizinis pasiruošimas ir sveikata astronautams būtini, o amžius, iki kada gali skristi į kosmosą, nėra lemiamas veiksnys. „Artemis 2“ astronautai nėra jauni – amerikietei Christinai Koch (pirmoji moteris, nukeliavusi prie Mėnulio) yra 47 metai, amerikiečiui misijos vadui Reidui Wisemanui – 50 metų, amerikiečiui Victorui Gloveriui ir kanadiečiui Jeremy Hansenui – po 49 metus.

Apribojimas nustatomas pagal gautą radiacijos kiekį. Nors astronautai yra saugomi nuo neigiamo aplinkos poveikio, šioks toks radiacijos kiekis į organizmą patenka. Vėliau atliekami tyrimai ir apskaičiuojama, kiek jie yra gavę radiacijos. Visi keturi astronautai kosmose yra buvę ne kartą. Christina – viena ilgiausiai išbuvusių tarptautinėje stotyje.

Kai „Artemis 2“ įgula davė interviu žurnalistams, man buvo įdomu išgirsti, kaip jų sąmonė reagavo matant Žemę iš kosmoso.

Šis astronautų psichologinis fenomenas vadinamas apžvalgos efektu („The Overview Effect“). Šį terminą 1987 metais įvardijo erdvės filosofas Frankas White’as. Jis apibūdina gilų pažintinį sąmonės ir pasaulėžiūros pokytį, kylantį dėl stipraus vizualinio stimulo – Žemės vaizdo beribės visatos tamsos fone.

Astronautai, žiūrėdami į Žemę iš kosmoso, jaučia gilų ryšį su planeta, jos trapumu ir žmonijos vienybe, dažnai apibūdinamą kaip dvasinį ar filosofinį pabudimą.

Aš dalyvavau šio efekto simuliacijos psichologiniuose tyrimuose dar studijuodama doktorantūroje.

„Artemis 2“ astronautai prisipažino patyrę stiprias emocijas. Juos apėmė vientisumo jausmas, savotiškas susijungimas su visata. Žvelgdami į nutolusią Žemę jie mąstė, kokia plona ir pažeidžiama yra atmosferos linija, sauganti gyvybę nuo šaltos kosmoso vakuumo erdvės.

Iš orbitos nematyti valstybių ribų, todėl nacionaliniai konfliktai ar politiniai nesutarimai pradeda atrodyti smulkūs ir nereikšmingi. Atsiranda globalus tapatybės jausmas, kai visa žmonija suvokiama kaip viena komanda.

– Koks jausmas juos buvo apėmęs priartėjus prie Mėnulio?

– Nežinau. Kosminiame centre yra eksponuojama Mėnulio atskala, kurią gali paliesti kiekvienas ten apsilankęs. Aš irgi esu lietusi. Taigi esu pabuvusi arčiausiai Mėnulio.

Su sūnumi važiavome stebėti raketos išvažiavimo į kilimo vietą. Ją veža vikšrinis transporteris taku, supiltu iš specialių upės akmenų, kurie sugeria suslėgimo energiją ir padeda sumažinti važiavimo vibraciją.

Vikšrinis transporteris juda labai pamažu – greitis yra 0,82 mylios (1,32 kilometro) per valandą. Visą atstumą – šiek tiek daugiau kaip keturias mylias – pavyksta nuvažiuoti maždaug per 12 valandų. Su sūnumi stebėjome maždaug mylios važiavimą, bet ir tai truko apie tris valandas.

– Kokiu atstumu pašaliniams galima stovėti nuo raketos skrydžio vietos?

– Ne arčiau kaip trys mylios (4,8 km). Tokiu atstumu teritorija yra aptverta ir saugoma policijos.

Aš stovėjau ties draudimo linija, nes veiksmas vyko vakare, po darbo, o mano biuras yra arčiausiai tos vietos, kur leidžiama stebėti skrydį.

Vienas pagrindinių dalykų, kurį jauti būdamas ten, kaip per visą kūną pereina stiprios vibracijos.

Žinant, kad į kosmosą kyla keturi žmonės, apima sunkiai žodžiais nusakomas jausmas. Akyse tvenkėsi ašaros, virpėjo balsas.

„Artemis 1“ raketa į dangų kilo naktį ir dangus nušvito lyg saulei patekėjus. Šįsyk raketa pakilo giedrą dieną. Tokio ryškaus efekto danguje nebuvo, bet vis tiek pojūtis buvo stiprus.

– Kuo ypatinga jūsų darbo vieta Kennedy kosminių skrydžių centre?

– Darbo aplinka pas mus kontrastinga – nuo industrinės, kur statomos, konstruojamos raketos, iki sterilių laboratorijų, kur norėdamas įeiti turi apsirengti baltus drabužius, nesinešti jokių elektronikos prietaisų, pavyzdžiui, aš negaliu mūvėti žiedo, kuris matuoja mano biometrinius rodiklius.

Centre yra įdomių vietų, bet biuras, kuriame dirbu, pats įprasčiausias. Mūsų parduotuvėje galima nusipirkti nešaldytų, specialiai supakuotų astronautų ledų, bet man jie nėra skanūs.

– Jūs dar užsiimate verslu, kur taikydama savo pačios sukurtą technologiją konsultuojate žmones, kurie nori pagerinti savo gyvenimą ar yra įstrigę nesėkmių ruože. Kokią filosofiją taikote sau, kad gyventi būtų įdomu, prasminga ir patogu?

– Aš pasitelkiu kvantinę fiziką, pasąmonę, sistemų energetiką, sąmoningumą ir stiprias pažangias technologijas. Turimos žinios man padeda analizuoti žmogų kaip visumą ir matyti jį kaip sistemą: kūnas, protas ir energinis dažnis. Viskas turi derėti. 95 procentai to, kaip mes veikiame ir gyvename, yra mūsų pasąmonėje. Pasitelkdama hipnoterapiją padedu žmonėms perrašyti jų energetinį kodą.

Ir vaiką skatinu mąstyti, kad jei kažko labai nori, turi pasinerti į tą norą, tarsi jį matytum išsipildžiusį. Kai visa savo esybe esi ten, kur norėtum būti, neįmanoma, kad to negalėtum turėti. Susitapatinimas su troškimu turi būti pilnutinis. Taip veikia fizika. Sūnus gerai žaidžia krepšinį ir svajoja studijuoti Duke’o universitete Durhame, nes iš ten daug studentų, žaidžiančių krepšinį, patenka į NBA.

Kartą prieš rungtynes jis prisipažino, kad jaudinasi, nes laukia stiprus priešininkas. Aš jam pasiūliau įsivaizduoti, kad žaidžia Duke’o universiteto komandoje. Tąkart jis žaidė iš visų geriausiai, nors jo komanda pralošė. Sūnui buvo skausminga. Paaiškinau, kad gali kontroliuoti tik save, bet negali kitų.

– Kaip save motyvuojate?

– Jei kažko labai noriu, veikiu iš įsitikinimo, kad tai jau yra užprogramuota mano kelyje. Nes didelis noras yra įrodymas, kad tai nėra atsitiktinumas ar tuščias troškimas. Tai – signalas.

Reikia mokytis save programuoti, vizualizuoti. Ir pradėti mėgautis tuo, ko fiziškai nėra, bet ką mūsų sąmonė yra priartinusi. Taip pat būtina dirbti su saviverte. Reikia įtikėti, kad esame to nusipelnę. Nes neįmanoma yra todėl, kad žmonės dar nesuprato, kad tai įmanoma.

– Ką mėgstate veikti?

– Man patinka aktyvi veikla, kalnuoti ir miškingi gamtovaizdžiai. Valgau sveikai, tai, kas naudinga mano kūnui, nesivaikau madų, išvaizdos priemones renkuosi kuo natūralesnes, pasitikiu netradicine ir energetine medicina.

Gyvename Orlande, jaukiame privačių namų kvartale, aplinkui daug parkų. Mėgstu eiti pasivaikščioti, vaikas į mokyklą gali nuvažiuoti motoroleriu arba dviračiu. Netoliese telkšo nedideli ežerėliai.

Mano dviaukštis namas su nedideliu kiemeliu. Esu prisitvirtinusi hamaką, mėgstu jame paskaityti. Dažnai medituoju.

Vienintelė lietuvė NASA misijoje į Mėnulį: ką kaunietė Jūratė veikia šalia astronautų?