Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė (47 m.) kasdien priima svarbius sprendimus ir vadovauja vienai didžiausių šalies kultūros įstaigų.

Tačiau už įtemptos darbotvarkės slypi žmogus, kuris džiaugsmą randa paprastuose dalykuose – aguonų lauke, artimųjų šypsenose ir kiekvieną rytą su dėkingumu pasitinka naują dieną.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Pats gyvenimas. Esu žmogus, mylintis žmones ir gebantis aplink save matyti nuostabią gamtą, architektūrą. Džiaugiuosi net smulkiausiais dalykais. Kiekvieną rytą atsibudusi padėkoju už tai, kad turiu naują dieną, kupiną galimybių. Lygiai taip pat vakare dėkoju už tai, ką ta diena atnešė.

[[ge:lrytas:lrytas:29414313]]

Žmogui nereikia daug, bet reikia mokėti tą nedaug vertinti ir tada gyvenimas prisipildo pilnatvės. Jei tu ir tavo artimieji yra sveiki, jei tavo šalyje taika, tai jau labai dideli dalykai, įkvepiantys gyventi.

Nežinau kodėl, bet turiu aiškų suvokimą, kad mes šioje Žemėje esame laikinai. Nors sakoma, kad žmonės retai galvoja apie mirtį, aš apie ją susimąstau dažnai. Turime skubėti pasidžiaugti šiuo pasauliu, kol esame čia. Turime nešti kitiems šviesą. Tai mane ir veda pirmyn.

[[ge:lrytas:lrytas:43180345]][[ge:lrytas:lrytas:42569628]][[ge:lrytas:lrytas:42623544]][[ge:lrytas:lrytas:42848046]][[ge:lrytas:lrytas:43119088]]

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Niekad nesusimąsčiau... Mano dėmesį visada patraukia paprasti dalykai: raudonas aguonų laukas, lubinų mėlynumas, stirnų pulkai, rankomis susikibę seni žmonės, krykštaujantys iš džiaugsmo vaikai...

– Mėgstamiausias kvapas?

– Kasdienybėje – lauko gėlių, miško kvapai. Gimus sūnui – mylimo kūdikio kvapas.

Kalbant apie kvepalus – mylimo vyro dovanoti „Versace“, „Carolina Herrera“, „Giorgio Armani“ kvepalai.

– Koks patinka patiekalas?

– Valgau viską, nesu labai išranki. Tačiau skaniausias patiekalas man yra mamos virtinukai su džiovintais grybais, kuriuos valgome tik per šv.Kalėdas.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... namie su mylimais artimais žmonėmis.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Globaliai – be saulės, oro ir vandens. Kasdienybėje – be puodelio kavos, mylimojo bučinio, švytinčių sūnaus akių.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Basa vaikštau po žolę, sprendžiu kryžiažodžius, skaitau knygas. Taip pat padeda karštas dušas, puodelis arbatos, ilgas pasivaikščiojimas (ne tik prie jūros), geras filmas. Galiausiai galiu tiesiog važiuoti, kur akys mato, mašina ar motociklu.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Supratimas, kad visa tai praeis. Nesu žmogus, kuris leidžiasi į neigiamas emocijas. Kai sunku, užsidedi šarvus ir ieškai sprendimų. Aš nuolat kartoju: nėra problemų, yra tik iššūkiai. O iššūkiai įveikiami.

Dažnai žmonės užsibūna negatyviose emocijose. Tačiau kuo daugiau veiklos, tuo mažiau laiko skųstis, pyktis, kaltinti. Kai jau jautiesi ant skardžio krašto, imi ieškoti, į ką įsikibti. Baisiausi dalykai gyvenime – liga ir mirtis. Visa kita – pataisoma. Galbūt suklysi, bet turėsi galimybę taisyti(s). Svarbu veikti. Ne perkelti, o prisiimti atsakomybę.

[[ge:lrytas:lrytas:43234179]]

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Labai daug ko dar norėčiau išmokti, bet suprantu, kad tam lieka vis mažiau laiko.

Prieš porą metų pasiryžau ir įgijau motociklo vairuotojo pažymėjimą.

Kita vertus, bėgant metams supranti, kad visko mokėti ir nereikia. Kad yra puiku būti tam tikros srities ekspertu. Bet jei dar kada pavyktų, norėčiau bent savo malonumui prisėsti prie pianino klavišų.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Į pasimatymą nė vienos, o geram pokalbiui su kava – Europos centrinio banko prezidentę Christine Lagarde. Mane motyvuoja strategiškai mąstantys ir didelėms organizacijoms gebantys vadovauti žmonės. O kai tai yra moteris, tai dar stipriau. Tad tikiu, būtų labai įdomus pokalbis.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Geografe. Mokykloje turėjau nuostabią mokytoją Stasę Alenskienę, kuri buvo užbūrusi geografijos pažinimo džiaugsmu. Svajojau daug keliauti, pažinti pasaulį, ežerus, kalnus. Tad jei nebūčiau nuėjusi kultūros keliu, tikrai būčiau tapusi gamtos specialiste. Ir dabar, jei galėčiau, iškart šokčiau į mašiną ir važiuočiau aplink pasaulį.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Kiaušinių.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Kelionė vaikystėje su tėvais į JAV. Nepriklausomybės pradžioje su mumis susisiekė mamos giminės, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo nublokšti į JAV, ir pakvietė atvykti. Tad 1991 metais vykome į Niujorką ir Čikagą. Galite tik įsivaizduoti, koks tai buvo įvykis paaugliui iš postsovietinės erdvės!

[[ge:lrytas:lrytas:43234178]]

– Mėgstamiausias posakis?

– Niekada nesakyk „niekada“.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Labai mėgstu dokumentiką, mokslinę fantastiką, istorines dramas. Iš pastaraisiais metais matytų išskirčiau „Gurmanišką aistrą“ (rež. Tran Anh Hungas), bet labiausiai sukrėtęs filmas – režisieriaus Marko Hermano „Berniukas dryžuota pižama“.

– Meilė – tai...

– ... jausti pilnatvę būnant kartu, bet tuo pat metu matyti (stengtis pamatyti) žmogų tokį, koks jis yra, ir tokį jį priimti. Visi norime būti geresni, gražesni, bet prie mylimo žmogaus gali būti tiesiog savimi. Tai, man atrodo, yra svarbiausia.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Palikime tai nuspręsti jiems.

Bet jei reikėtų su kuo nors palyginti, gražiausias pavyzdys to, kaip prisimenamas ir gerbiamas žmogus, yra mano mama. Visą savo gyvenimą atidavusi aukštajam mokslui, Klaipėdos universitete įkūrusi Socialinio darbo katedrą ir jai vadovavusi per 20 metų, išugdžiusi dešimtis doktorantų, o kiek išleidusi studentų, jau net nesuskaičiuočiau, dabar ji jau nebedirba universitete, bet ją vis dar prisimena šimtai žmonių – rašo laiškus, skambina per šventes, glėbesčiuojasi sutikę gatvėje.

Jos požiūris į darbą, pagarba žmonėms, atsidavimas studentams man visada buvo pavyzdys. Labai ja didžiuojuosi ir matydama žmonių pagarbą jai manau, kad būtent taip žmogus turi nueiti savo profesinį kelią.

Klaipėdos muzikinio teatro vadovė atskleidė netikėtą silpnybę: „Mano dėmesį visada patraukia...“