Norvegijoje dirbęs dėstytoju vilnietis Lietuvoje priverstas dirbti barmenu: „Visiškas krachas“

Aukšta kvalifikacija Lietuvos darbo rinkoje durų neatvėrė – priešingai, šiandien vyras tikina negalintis prasibrauti net iki dalies darbo pokalbių, o viską kartais nulemia vos viena eilutė reikalavimuose. „Atrodo tarsi spjūvis į veidą“, – apie užsitęsusias darbo paieškas sako kultūros lauko profesionalas.

2013 metais Vsevolodas baigė Vilniaus dailės akademijos audiovizualinio meno bakalauro studijas, o 2015-aisiais ten pat įgijo ir magistro laipsnį.

2018 metais jis baigė Šiaurės Norvegijos universiteto Menų akademijos šiuolaikinio meno magistrantūros studijas. Tais pačiais metais įgijo ir trečiąjį magistro laipsnį – Didžiosios Britanijos universitete baigė judančio vaizdo ir kino meno programą.

Vyras pasakojo, kad Didžiojoje Britanijoje minčių kurti savo gyvenimą ir tęsti karjerą nekilo. Norvegijoje situacija buvo priešinga – čia jis dirbo dėstytoju toje pačioje akademijoje, kurioje pats studijavo, ir išleido tris studentų laidas.

Ieškodamas darbo šioje šalyje didesnių iššūkių nepatyrė. Priešingai, galimybių atsirado gana lengvai – dirbti buvo pakviestas.

„Kai 2021 metais persikrausčiau į Oslą, buvau įdarbintas vadinamuosiuose šio miesto meno namuose. Ten pradirbau metus, tačiau galiausiai pasiilgau Lietuvos ir šeimos. Tada grįžau“, – pasakojo vilnietis.

Lietuvoje trejus metus dirbo kuratoriumi viename meno centre sostinėje, ten pat apie metus pavadavo centro direktorių.

Vis dėlto šioje darbovietėje ilgai neužsibuvo. „Aš perdegiau“, – trumpai situaciją apibūdino Vsevolodas. Tiesa, iki tol gaunamu atlyginimu tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje buvo patenkintas.

Vyras sako, kad situacijos, su kuriomis jam teko susidurti, sugriovė vieną didžiausių mitų apie išsilavinimą – esą aukštesnis akademinis laipsnis savaime suteikia daugiau galimybių.

Anot jo, realybėje koleginis bakalauro diplomas kartais gali atverti daugiau durų nei magistro laipsnis.

Anaiptol, dėl trijų įgytų magistro laipsnių ir akademinės patirties skirtingose šalyse vyras niekada nesigailėjo. Jam ypač vertinga buvo galimybė savo akimis pamatyti, ką reiškia studijuoti skirtingose valstybėse ir kuo skiriasi akademinė aplinka.

„Tai savotiškas akademinis tyrimas – galimybė pamatyti, kaip trijose labai skirtingose geopolitinėse erdvėse vyksta studijos, kaip jose mokosi studentai ir ką apskritai reiškia studijuoti meną trijose skirtingose politinėse plotmėse“, – teigė vilnietis.

Tiesa, dėl vieno savo sprendimo vyras šiandien abejoja – ar buvo verta grįžti į Lietuvą. „Per trejus metus sugebėjau perdegti, susigadinti sveikatą ir pasijusti pažemintas.

Kultūros lauke reikia turėti labai storą odą, nes nuolat tenka dirbti su labai reikliais žmonėmis, o pats procesas visą laiką keičiasi.

Neretai pajuokaujame, kad gyvename statybvietėje, nes kiekviena paroda – tai naujos statybos“, – sake Vsevolodas ir papildė, kad kartais į tokį darbą ateina 8 valandą ryto, o namo grįžta tik 5 valandą ryto.

Po perdegimo, kurį patyrė 2025 metų rudenį, tinkamo darbo Vsevolodui rasti nebepavyksta. Šiuo metu darbo paieškose susiduria su, jo manymu, sunkiai suprantamomis kliūtimis.

„Įstaigų darbuotojai iš karto išmeta iš konkurso, nes neatitinku vienos techninės eilutės – mano diplomas priskiriamas ne humanitariniams mokslams. O kai prašoma parodyti savo vertę ir patirtį, CV tampa absoliučiai neveiksniu dokumentu. Tuomet kyla klausimas – kam jis apskritai reikalingas?“ – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Nors profesinė patirtis kultūros srityje plati – vyras yra dirbęs techninio skyriaus vadovu, kuratoriumi, koordinatoriumi ir net pavadavęs direktorių, – vis dėlto, anot paties, biurokratiniuose procesuose viską gali nulemti viena formali pareigybės reikalavimų eilutė.

„Studijuojant meną nėra taip, kad mes tiesiog žaidžiame su kreidelėmis, tapome ar piešiame. Iš esmės mokomės dalykų, artimų humanitariniams mokslams, taip pat privalome išmanyti meno istoriją“, – dėstė Vsevolodas.

Pašnekovas pasakojo kandidatavęs į keturias skirtingas pozicijas, tačiau vienintelė į pokalbį jį pakvietusi įstaiga buvo buvusi darbovietė, kurioje su pertraukomis dirbo nuo 2012 metų.

„Turint 15 metų patirties ir sukuravus daugiau nei 40 parodų, įskaitant tarptautines, negauti darbo ir net nebūti pakviestam į konkursą atrodo tarsi spjūvis į veidą kultūros lauko profesionalui“, – apmaudą liejo vyras.

Vilnietis sako esantis žmogus, kuris nemėgsta savęs riboti, o užsitęsusios ir kol kas nesėkmingos darbo paieškos paveikė ne tik kasdienybę, bet ir finansinę padėtį. 

Pasikeitusi finansinė situacija privertė sumažinti išlaidas, rečiau lankytis kultūriniuose renginiuose ir atsisakyti dalies anksčiau įprastų veiklų.

„Jeigu reikėtų rinktis tarp gero kultūrinio renginio ir puikios patirties restorane, aš pasirinkčiau restoraną. Maistas man yra labai svarbus, o kultūros pasaulyje geras skonis ir gastronominė patirtis taip pat labai vertinami. Be to, dabar nebekeliauju tiek, kiek keliaudavau anksčiau“, – sakė jis.

Iki 2010 metų vyras spėjo apkeliauti beveik visą Europą ir šiaurinę Afrikos dalį. Dabar kelionių gerokai sumažėjo – šiuo metu gali sau leisti retkarčiais nuvykti į Trakus.

Kol tinkamo darbo pagal savo profesinę patirtį rasti nepavyksta, vasarai vyras įsidarbino vienoje mėgstamiausių savo vyninių.

„Prisiduriu iš kito darbo, kurį susiradau vasarai, kad galėčiau susitaupyti ir išgyventi. Žinoma, pasisekė, kad turiu nekilnojamojo turto, kurį galiu išnuomoti. Tačiau mano finansinė padėtis – visiškas krachas“, – atviravo Vsevolodas.

Vyninėje vilnietis dirba jau du mėnesius. Nors čia ilgam pasilikti neplanuoja, darbas padeda bent trumpam atitrūkti nuo šiuo metu gyvenime kylančių sunkumų.

„Man pačiam įdomu pabūti už baro, bendrauti su žmonėmis ir suprasti, ką iš tiesų reiškia darbas vyninėje“, – pasakojo jis.

Vsevolodas akcentavo, kad kultūrinio gyvenimo negali atsieti nuo savęs, kad ir kaip besisektų darbo paieškoje.

„Noriu kurti parodas, o jeigu Lietuvoje nepasiseks, teks grįžti į Norvegiją. Bent jau ten mane kviečia į darbo pokalbius“, – atsiduso Vsevolodas.

Tiesa, pašnekovas pabrėžė, kad užsienyje konkurencija kultūros srityje – milžiniška. Kartą kandidatuojant į vieną darbo vietą dėl jos varžėsi net 78 profesionalai iš viso pasaulio.

Kita vertus, Norvegijoje kandidatams keliami kitokie reikalavimai. Pašnekovas išskyrė, kad ten didelę reikšmę turi motyvacinis laiškas. Dar vienas svarbus reikalavimas – norvegų kalbos mokėjimas.

Lygindamas su situacija Lietuvoje, vyras svarstė, kad kai kuriuos darbdavius gimtojoje šalyje gali atbaidyti kandidatai, turintys didelę profesinę patirtį ir aukštą kvalifikaciją. Jo manymu, tai tampa kliūtimi ieškant darbo.

„Bijoma, kad atėjęs žmogus, turintis aukštesnę kvalifikaciją, pradės reikalauti geresnio bendravimo ir daugiau tvarkos. Su kuo aš pats susidūriau – Lietuvoje labai daug žmonių nesugeba laikytis terminų. Tai nuolatinė problema, kuri ilgainiui, kaip profesionalą, pradeda erzinti“, – teigė Vsevolodas.

Tuo tarpu, pašnekovas pridūrė, kad apie savo patirtį prabilęs socialiniuose tinkluose suprato nesantis vienintelis, susiduriantis su panašiais sunkumais – į jo pasidalijimą feisbuke sureagavo nemažai žmonių, pasakojusių apie panašias darbo paieškų patirtis.

Panašių pavyzdžių netrūksta ir artimoje aplinkoje. Vyras teigė pažįstantis žmonių, kurie, nepaisant su pagyrimu įgyto aukštojo išsilavinimo, stabilaus darbo pagal specialybę negali rasti dar nuo 2014 metų.

Organizacijų psichologė, praktikė Aistė Mažeikienė paaiškino, kad pernelyg aukšta kvalifikacija iš tiesų gali tapti kliūtimi ieškant darbo.

Kai kuriais atvejais tai galima vadinti net tam tikru stereotipu, mat darbdavys gali vengti aukštą kvalifikaciją turinčio kandidato baimindamasis, jog šis pradės vadovauti, nurodinėti, kaip reikėtų dirbti, ar aktyviai inicijuos pokyčius.

„Kaip tik turėtų būti svajonė priimti darbuotoją, kuris gali padėti pažvelgti į įmonę kliento akimis, pasiūlyti, ką būtų galima pertvarkyti, pateikti pasiūlymų ir iniciatyvų. Išsilavinimo nereikia bijoti“, – pastebėjo A. Mažeikienė.

Organizacijų psichologė pridūrė, kad panašūs išankstiniai įsitikinimai gali susiformuoti ne tik dėl išsilavinimo, bet ir dėl ankstesnės žmogaus profesinės patirties.

„Pavyzdžiui, jeigu buvęs pareigūnas įsidarbina visai kitoje srityje, gali būti baiminamasi, kad toks žmogus bus labai griežtas, mėgins kontroliuoti. Tačiau jo turima struktūra ir disciplina kaip tik gali padėti įvesti daugiau aiškumo bei tvarkos“, – teigė ji.

Praktikė patvirtino ir tai, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje koleginis išsilavinimas tam tikrais atvejais gali būti vertinamas labiau nei universitetinis.

„Laikoma, kad tai praktiškesnis išsilavinimas – žmogus jau yra pačiupinėjęs tą darbą. O universitetinis išsilavinimas suteikia labai daug teorinių žinių“, – aiškino ji.

Todėl, anot A. Mažeikienės, kandidatui svarbu parodyti ne vien turimus diplomus, bet ir tai, ką jis praktiškai geba padaryti.

„Reikia parodyti, kad esi reikalingas žmogus, nes darbdavys gali baimintis, kad būsi tik teoretikas. Reikia mažiau kalbėti, o daugiau rodyti konkrečių pavyzdžių. Darbdavys nori į rezultatą, o ne vien į procesą orientuoto žmogaus“, – teigė pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje įgytas išsilavinimas nebūtinai nulemia visą tolesnį profesinį kelią. Žmogus gali būti baigęs chemijos ar medicinos studijas, tačiau tam tikru gyvenimo etapu dirbti visai kitoje srityje – pavyzdžiui, barista ar drabužių parduotuvėje konsultantu.

Ilgai nepavykstant rasti norimo darbo, praktikė pataria pirmiausia įvertinti savo pačių lūkesčius. Jei žmogus yra įsitikinęs, kad privalo visą gyvenimą dirbti tik pagal įgytą specialybę, nesėkmingos darbo paieškos gali tapti itin dideliu nusivylimu.

„Esminis klausimas – ar savo karjerą būtinai sieji su įgytu išsilavinimu. Yra daugybė žmonių, baigusių dvi ar tris aukštąsias mokyklas, tačiau dirbančių visiškai kitokį darbą.

Tai dažnas reiškinys, todėl kalbame apie mokymąsi visą gyvenimą. Gali dešimt metų dirbti vienoje srityje, o sulaukęs keturiasdešimties nuspręsti tapti ūkininku – tuomet vėl teks mokytis, pavyzdžiui, grūdų auginimo“, – kalbėjo A. Mažeikienė.

Tad profesinio kelio pokyčiai yra natūrali žmogaus gyvenimo dalis. Didesnių psichologinių sunkumų gali kilti tuomet, kai žmogus yra tvirtai įsitikinęs, kad visą gyvenimą privalo likti vienoje profesinėje srityje.

Ieškant darbo specialistė taip pat rekomenduoja gyvenimo aprašymą kiekvieną kartą pritaikyti konkrečiai pozicijai – išryškinti ne vien išsilavinimą, bet ir praktinius darbus, pasiektus rezultatus bei patirtį, kuri būtų naudinga būtent tam darbdaviui.

Galiausiai A. Mažeikienė ragina nenusivilti, jei darbo paieškose akademiniai pasiekimai nėra įvertinami taip, kaip žmogus tikėjosi. Darbdaviams svarbūs ir kiti dalykai – bendravimas, lankstumas, žmogaus nusiteikimas bei tai, kokį įspūdį jis palieka.

„Reikia kalbėti paprasta kalba, nes žargonai ar tarptautinės sąvokos neretai žmones išgąsdina“, – sakė ji.