Tačiau apie šalį sukrėtusį įvykį pasikalbėti sutikę dvasininkai neslėpė – viešumon iškilę įtarimai kelia nepatogius klausimus ir pačiai Bažnyčiai.
Populiarus Išlaužo parapijos klebonas, teologijos mokslų daktaras Vilius Sikorskas vaikų seksualinį išnaudojimą vienareikšmiškai vadina liga, o vikaras, kunigas ir religijotyrininkas Arūnas Peškaitis svarsto – šis atvejis tarsi gili žaizda, kuri atveria kitas dvasininkų problemas, tačiau vaikų išnaudojimas jokiais būdais negali būti pateisinimu.
Liguista pakraipa formuojasi anksčiau
Advokatas beda pirštu į G. Grušo pasisakymą: atsakė, ar bažnyčia galėjo sužinoti apie pedofilijos tyrimą
Teologijos mokslų daktaras V. Sikorskas atviras – vaikų seksualinį išnaudojimą jis vienareikšmiškai vadina liga. „Kai kalbame apie vaikų išnaudojimą, tai jau yra liga. Niekas to negali nulemti – žmogus jau ateina su susiformavusia liguista pakraipa.
Dvasios vadovai, tėvai, seminarijos turi tai atsekti, ir tokie kandidatai visuomet eliminuojami. Toks kandidatas niekada negali tapti kunigu“, – aiškino V. Sikorskas.
Susiję straipsniai
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos dvasininkas A. Peškaitis sako, kad pedofilijos skandalas – didelė Bažnyčios žaizda.
„Kai pagalvoji, kad tų aukų gali būti daugiau, niekas negali pasakyti, kiek jų yra. Tai labai sunku kiekvienam, manau, ne tik kunigui, bet ir kiekvienam tikinčiajam. Įsivaizduokite, kokia trauma nepilnamečiui, prie kurio priekabiauja kunigas. Kaip jis paskui gali žiūrėti į Bažnyčią? Čia neįsivaizduojama“, – sakė jis.
Pasak dvasininko, vaikystėje patirtas išnaudojimas yra ypač skaudus, kai jį patiria žmogus pasitikėdamas tuo, kurį laiko autoritetu. Toks autoritetas gali būti ir kunigas.
„Ypač jei tas kunigas dar siūlo pinigus už tai, tada smūgis dvasinis ir psichologinis“, – sakė jis.
Galimybė taisytis nereiškia dangstymo
Tiesa, pasak A. Peškaičio, Bažnyčia pirmiausia žiūri į žmogų kaip į tą, kuris yra nuodėmingas, tačiau žmogus nėra sutapatinamas su savo nuodėme, todėl kunigui suteikiama galimybė taisytis.
„Ar visada teisingai suteikiama galimybė taisytis, ar tai nereiškia žmogaus dangstymo? Čia man pačiam kyla klausimas.
Tie žmonės, kurie padaro tokius nusikaltimus, galima sakyti, turi labai stiprių asmenybės sutrikimų. Pedofilija nėra šiaip nusikaltimas. Jei žmogus šioje srityje nėra sutrikęs, jis neužsiims pedofilija“, – dėstė A. Peškaitis.
Dvasininkas pridūrė, kad tokiam žmogui pirmiausia pačiam reikia pagalbos, tokiu atveju būtina užkardyti jo bendravimą su nepilnamečiais, bet ne perkelti į kitą parapiją.
„Jei tai nepadaroma laiku, štai kas atsitinka. Vienas dalykas yra gailestingumas. Kai žmogus galimai nusižengė, jam pirmiausia turi būti parodytas gailestingumas – suteikta galimybė taisytis, paprastai tariant, gydytis. Aišku, jis turi būti nušalinamas nuo pareigų“, – sakė jis.
Celibatas su pedofilija nesusijęs
Nors tokių pedofilijos atvejų visame pasaulyje viešumon iškyla vis dažniau, kunigas V. Sikorskas sako nemanantis, kad tai galima vadinti tendencija. Pasak jo, tam įtakos neturi nei Bažnyčios uždarumas, nei celibatas.
„Žmoguje tai jau būna susiformavę, ir galbūt jis pats apie tai žinojo dar prieš ateidamas į seminariją. Kalbant apie šį atvejį, kuomet nusikaltimai galėjo tęstis 23 metus, tai yra ilgas procesas, čia ne šiaip sau klaidelė“, – sakė V. Sikorskas.
Pasak pašnekovo, kunigui pastebėjus ar įtarus galimą netinkamą kolegos elgesį, net ir kilus menkiausiam įtarimui, apie tai pirmiausia būtina informuoti vyskupą. „Mes esame tarnai, deleguoti atlikti misiją, todėl vadovas turi žinoti“, – teigė V. Sikorskas.
Tiesa, pabrėžiant tai, ką Bažnyčios bendruomenėje reikėtų keisti, kunigas pirmiausia išskyrė didesnio atvirumo ir glaudesnio ryšio su vyskupija svarbą.
Dvasios tėvo žodžiais, žmonės turi žinoti, kur kreiptis, ir nebijoti informuoti atsakingų asmenų apie kilusius įtarimus ar pastebėtą netinkamą elgesį.
„Ko gero, pati dvasininkų bendruomenė turi būti kiek įmanoma atviresnė ir palaikyti glaudų ryšį su žmonės, kad jeigu kas nors nutiktų ar kiltų įtarimų, jie galėtų tiesiogiai informuoti vyskupą. Turi būti ryšys su ganytoju, tikruoju vadovu“, – sakė V. Sikorskas.
Tam paantrino ir A. Peškaitis – celibatas ir pedofilija nėra susiję.
„Apie celibatą galiu tiek pasakyti – šis sutrikimas yra ne apie celibatą. Vis dėlto daugybė pedofilijos atvejų yra išaiškinama šeimose, kai vienas iš tėvų priekabiauja prie savo vaikų. Tai ne apie celibatą, tai visai apie kitus dalykus. Dažniausiai tie žmonės, kurie taip elgiasi, patys vaikystėje yra patyrę kažką panašaus, dažniausiai seksualinę traumą, kuri duoda tokius vaisius“, – aiškino A. Peškaitis.
Dvasininkas pabrėžė, kad ši tema itin sudėtinga, o gilesnės tokio elgesio priežastys gali slypėti ir žmogaus psichologijoje.
„Man būtų sunku patikėti tokia realybe, kad 23 metus nepavyko pastebėti įtartino elgesio. Vienas dalykas, kada, pavyzdžiui, parapijoje yra keli kunigai – aišku, kad jie turi galimybę pasikalbėti. Bet, deja, dabar mes matome daugybę parapijų, kur ne tik vienas klebonas yra, bet jis dar aptarnauja tris parapijas. Tai ar jis su kažkuo kalbasi, ar su juo kažkas kalbasi iš kolegų, aš nežinau“, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, viena iš problemų yra ta, kad kunigai tarpusavyje bendrauja per mažai, o likus vienam ir jaučiantis vienišam gali būti sunkiau susitvarkyti su savo problemomis.
„Tačiau tai nepateisina vaikų išnaudojimo. Kai kunigas yra vienas, jis kartais privalo susitikti su kitais kunigais kitose parapijose, nėra izoliuotas nuo bendrystės su kitais kunigais. Tai man ir sunku patikėti, kad tiek metų niekas nepastebėjo“, – aiškino A. Peškaitis.
Dangsto ar nedangsto?
Kunigas V. Sikorskas teigė tvirtai tikintis, kad dvasininkų bendruomenė apie Lietuvą sukrėtusį pedofilijos skandalą nežinojo ir sąmoningai to neslėpė.
„Tokie dalykai vertinami labai griežtai. Jau nuo popiežiaus Benedikto laikų, vėliau popiežiaus Pranciškaus ir dabartinio popiežiaus, tokio pobūdžio nusikaltimams nėra atleidimo. Tai tiesiog neįmanoma – taikomos pačios griežčiausios nuobaudos“, – sakė V. Sikorskas.
Tiesa, pašnekovas kategoriškai atmetė galimybę, kad tokie atvejai Bažnyčioje galėtų būti dangstomi. „Tokie dalykai nedangstomi nė per vieną milimetrą“, – rėžė V. Sikorskas.
Kalbėdamas apie viešumon iškylančius žiaurius dvasininkų nusikaltimus, kunigas teigė, kad jų atskleidimas Bažnyčiai tampa savotišku apsivalymo procesu, o po tokių skandalų iš tiesų šešėlis ima kristi ant visos kunigų bendruomenės. Tik kaip pats išsskyrė, tai nėra nauja.
„Tie skandalai ateina ir praeina, o pati Bažnyčia eina per laikmetį, per realų buvimą istorijoje. Dievas neturi jokios dėmės, tačiau patys Bažnyčios nariai griauna jos autoritetą. Vis dėlto žmogus su Dievu eina toliau, bendrauja, ir manau, kad šiuo atveju ta vieta, ta Bažnyčia apsivalo, o misija vykdoma toliau.“
Kalbėdamas apie įtariamų kunigų perkėlimą iš vienos parapijos į kitą, dvasininkas A. Peškaitis neatmetė, kad tai galėjo būti susiję su dangstymu, tačiau kategoriškai to teigti nesiėmė.
„Aš negaliu teigti, kad tai buvo dangstymas ar nebuvo, bet jeigu tai tiesa, vis dėlto ganėtinai keista, kad 23 metus apie tai nebuvo žinoma“, – rėžė jis.
Jei dvasininkas įtaria kitą kunigą netinkamai elgiantis su vaikais, A. Peškaičio teigimu, pirmiausia svarbu su tuo žmogumi pasikalbėti.
„Jei jis viską neigia, tai tas visiškas neigimas rodo, kad kažkas negerai. Jei atsiriboja ir sako, kad nieko nekalbės apie tai, lieka kreiptis tik į vyskupą, jam pranešti“, – aiškino dvasininkas.
Seminarijos nebeprisipildo
Kalbėdamas apie kunigystę besirenkančių vyrų skaičių, teologas V. Sikorskis pripažino, kad dvasininkų bendruomenė susiduria su pašaukimų stygiumi.
„Šiemet turime tarsi didesnį skaičių – iš viso devynis pašaukimus į pirmą kursą, pernai buvo mažiau. Aš į seminariją stojau 1989 metais, tuomet kurse buvo apie 45 klierikus. Įsivaizduokite, koks skirtumas.
Kunigų mirtingumas yra didelis, o esami pašaukimai to nepadengia. Dvasinis luomas susiduria su vedlių stoka“, – sakė V. Sikorskas.
Pasak kunigo, pašaukimų skaičiui įtakos turi ir visuomenėje vyraujantis požiūris į kunigystę bei dvasininko vaidmenį. Kaip priešingą pavyzdį jis pateikė Afriką, kur kunigystė vis dar reiškia itin aukštą socialinį statusą.
„Man teko būti Afrikoje, Nigerijoje – ten kunigų seminarijos plyšta nuo norinčiųjų skaičiaus. Tai reiškia, kad kunigo socialinis statusas aukštesnis, kunigai ten tampa net ligoninių vadovais.
Tačiau šiandien renkantis kunigystę reikia aiškiai turėti pagrindinius kriterijus – Dievo siekimą, tarnystę ir aukos dvasią“, – kalbėjo V. Sikorskas.
Tuo tarpu A. Peškaitis pastebėjo kitą tendenciją – jau antrus metus daugėja stojančiųjų į kunigų seminarijas. „Aišku, jų yra nedaug, bet daugėja“, – aiškino jis.
Kyla viso gyvenimo klausimas
Kalbėdamas apie būsimų kunigų rengimą, pašnekovas pabrėžė, kad seminarijoje daug dėmesio skiriama ne tik klierikų dvasiniam pasirengimui, bet ir psichologinei būklei bei asmenybės brandai.
„Kunigystei ruošiami klierikai turi labai daug psichologinių kursų, su jais dirba dvasios tėvai, stebima jų vidinė pusiausvyra.
Ne paslaptis, kad iš kokių trijų kandidatų lieka vienas ar du. Kartais žmogus galiausiai pajaučia pašaukimą šeimai. Juk žmogus ateina jaunas, o kunigystę renkasi visam gyvenimui. Tai viso gyvenimo klausimas, viso gyvenimo kova“, – kalbėjo V. Sikorskas.
Kunigas taip pat nesutiko, kad šių dienų Bažnyčioje seksualumo tema vengiama ar laikoma tabu. „Šiais laikais Bažnyčios požiūris į seksualumą nėra uždaras. Priešingai, yra labai daug atvirumo.
Pavyzdžiui, Vilkaviškio vyskupijoje kunigų susirinkimai vyksta kas mėnesį, ganytojas visuomet pabrėžia šį klausimą, dalijasi tuo, kaip tokios problemos sprendžiamos tarptautiniu mastu. Siekiama, kad visi šie dalykai būtų ant sąžinės ir neatsirastų tokių atvejų“, – aiškino V. Sikorskas.