Rašytoja, filosofijos ir logikos dėstytoja Jolita Herlyn (59 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Pats gyvenimas. Aš vis dar su nuostaba stebiu, kaip prieš mano akis jis skleidžiasi įvairiausiomis formomis, kaip atsitiktinumai sukrinta į netikėčiausias priežasčių ir pasekmių grandines, kad nenorom pradedi tikėti, jog egzistuoja kažkas daugiau nei žemiškasis protas.

Vieni jį vadina Dievu, kiti visata, treti likimu, bet visi šie žodžiai yra tik mūsų pastangos išsilaikyti ant lyno, nutiesto virš nežinomybės bedugnės.

[[ge:lrytas:lrytas:43440077]]

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

– Užkalbinti. Dažnai gyvenu savo galvoje, tad nepastebiu, kas vyksta šalia. Žodžiai geriausiai ištraukia iš minčių pasaulio.

[[ge:lrytas:lrytas:41715912]][[ge:lrytas:lrytas:41986752]][[ge:lrytas:lrytas:42152271]][[ge:lrytas:lrytas:42936291]][[ge:lrytas:lrytas:43597597]]

– Koks patinka patiekalas?

– Neturiu vieno vienintelio, nes mėgstu įvairovę. Kiekvienas patiekalas, valgomas kasdien, atsibostų. Man patinka Vidurinių Rytų, tailandiečių, indų maistas. Jeigu remtumėte prie sienos ir lieptumėte rinktis, tai būtų žaliųjų papajų salotos.

Bet lygiai taip pat mėgstu ir juodą lietuvišką duoną.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Pušynų kvapas Smiltynėje, kai rytą žingsniuoju prie jūros.

Ir rožių aromatai, kurių visą paletę prisiuostau Botanikos sode, šalia kurio gyvenu Hamburge.

– Geriausia gauta dovana?

– Dovanų nemėgstu. Ypač per Kalėdas. Pastarąjį kartą prašiau šeimynykščių nieko man nedovanoti, o jei nori – parašyti laišką arba eilėraštį. Parašė tik vyro dukra vieną sakinį.

„Moteris, kuri gyvena šalia mano tėvo, privalo būti labai stipri.“ Puiki dovana, davė peno apmąstymams ilgam. Tačiau jeigu kas klausia, kokių lauktuvių atvežti iš Lietuvos, visada kartoju tą patį: „Duonos ir knygų.“

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... jis yra širdyje. Džiaugsminga šviesi ramybė.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be ryto. Prasmės klausimai kamavo, kai buvau studentė. Net verkdavau iš bejėgiškumo bandydama rasti gyvenimo prasmę. Kai pirmą kartą rimtai įsimylėjau, tie klausimai išgaravo. O vėliau suvokiau, kad gyvenimo prasmė ir yra gyventi.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Geriausiai įtampą šalina maudynės jūroje, ežere ar upėje. Hamburge maudausi Elbėje, nudistų paplūdimyje. Sezoną pradedu kovo pradžioje ir baigiu lapkričio pabaigoje. Tas paplūdimys net tapo mano įkvėpimo šaltiniu, dažnai pėdinu į jį kaip į spektaklį. Įdomiausi epizodai nugulė mano romane „Nepažįstamoji“.

[[ge:lrytas:lrytas:43853611]]

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Nekovoju, stengiuosi gyventi taip, kad kuo rečiau jos mane užgriūtų. Nuo nemalonių situacijų ar žmonių pabėgu, visais įmanomais būdais vengiu konfliktų.

– Blogiausias įprotis?

– Man visi įpročiai atrodo geri, tik artimieji taip nemano. Vyras jau susitaikė su kvadratiniu metru netvarkos prie mano lovos. Susitarėme dėl to mūsų bendravimo pradžioje. Tame kvadrate dažniausiai ilsisi drabužiai, knygos, plaukų segtukai.

Kažkodėl man reikia nedidelio chaoso, net ir mūsų jachtoje yra tas pusmetris prie gulto. Kai vyras nupirko dėžę, kad galėčiau ten, bet ne ant grindų mesti drabužius, jau kitą dienos įgrūdau ją į spintelę ir toliau ant grindų mečiau viską, kas šauna į galvą.

Tikrai blogas įprotis – rūkymas. Daugiau nei dvidešimt metų buvau aistringa rūkalė, neįsivaizdavau ryto be kavos puodelio ir cigaretės, o prieš pat pandemiją šis įprotis stebuklingai atkrito.

Kodėl stebuklingai? Todėl, kad kai pabandydavau pati mesti, po trijų dienų suirzusi galėdavau susirinkti nuorūkas nuo žemės.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Per atstumą perduoti mintis, sąmoningai prisijungti prie visuotino informacinio lauko, o vėliau ir teleportuotis. Bet įtariu, kad šiame gyvenime jau nepavyks, tad mokytis net nepradedu. Geriau įvaldyti informacines technologijas ir išmokti maigyti kompiuterio klaviatūrą dešimčia, o ne dviem pirštais – tai tikrai praverstų.

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Jokios. Niekada nejaučiau autoritetų baimės, nesižavėjau žvaigždėmis. Bendrauti man smagu su žmonėmis, su kuriais sieja bendra patirtis, bendri projektai.

Gyvenime sutikau ir bendravau su daugeliu įdomių žmonių, kai kam gal jie ir garsenybės, bet man toks etikečių klijavimas yra bevertis.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Anksčiau būčiau atsakiusi: „Kelionių dokumentikos kūrėja.“ Tada atrodė, jog tai – svajonių profesija: keliauji, įdomybėmis daliniesi su kitais.

Dabar, kai kiekvienas turistas savo kelionių filmukus gali kurti ir eksponuoti socialinėje erdvėje, manau kitaip. Norėčiau tapti geriausia savo pačios versija. Nors kai kam tai gal ir nuskambės kaip nuvalkiota frazė.

[[ge:lrytas:lrytas:43853612]]

– Drąsiausias sprendimas?

– 2002 metais be vizos aplankyti studijų draugus armėnus Libane. Man pasirodė, kad iš Klaipėdos, kur tada gyvenau, belstis į ambasadą Varšuvoje pernelyg sudėtinga.

Apie Libaną žinojau tik tiek, kad ten neseniai baigėsi pilietinis karas ir kad jame gimė mano mėgstamas rašytojas Khalilas Gibranas, kurio esė rinktinė „Pranašas“ jaunystėje atstojo Bibliją, ir dabar su kiekvienu šios knygelės teiginiu sutinku. Išskridau, nedeportavo ir ši kelionė tapo viena egzotiškiausių patirčių.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Kelionė į Libaną, kur pakeleiviai buvo vietos žmonės. Ten kas žingsnį laukė vis nauji atradimai.

„Koks įdomus vyrų genotipas, visi juodaplaukiai, o jų akys mėlynos“, – stebėjausi.

O draugai šypsojosi: „Jie su spalvotais akių lęšiais.“

Apstulbinta nuotykių gausos bičiuliams pažadėjau apie tai parašyti. Taip prasidėjo mano straipsnių apie keliones serija dienraštyje „Klaipėda“, o vėliau ir žurnale „Kelionių magija“.

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Galėčiau gyventi be šaldytuvo, bet be vaisių – ne. Nė dienos be jų neišsiversčiau.

Mėgstamiausias atogrąžų vaisius – anona – mūsų kraštuose retas.

– Mėgstamiausias posakis?

– Anksčiau vis kartojau įkandin Sokrato: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Net vienam savo romanui tokį pavadinimą suteikiau. Dabar sakau: „Ir tai praeis.“

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Knygų skaitau daug. Jaunystėje Hermanno Hesse romanas „Stiklo karoliukų žaidimas“ buvo mano mėgstamiausias. Iš neseniai perskaitytų – amerikietės, Rusijos žydų kilmės emigrantės rašytojos Ayn Rand bestseleris „Šaltinis“.

Iš filmų įsiminė režisierės Julie Taymor „Frida“ su Salma Hayek – apie meksikietės dailininkės siurrealistės Fridos Kahlo gyvenimo vingius. Dar Clinto Eastwoodo kinematografijos šedevras „Madisono grafystės tiltai“ su Holivudo žvaigžde Meryl Streep.

[[ge:lrytas:lrytas:43853613]]

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Beveik jokios – tik juodą pieštuką, kuriuo apsivedu akis. Senovės Egipte tikėta, kad toks makiažas apsaugo nuo piktųjų dvasių, bet man atrodo, kad taip geriau matau, o gal pati esu geriau pastebima.

Vasarą naudoju lietuvišką aliejų kūnui „Nimfė“, o kai jo nėra po ranka, tinka ir alyvuogių. Draugė Italijoje, paplūdimio kavinėje, pamokė: šliūkšnis aliejaus į salotas, kitas – į saują nurudusioms kojoms čia pat išsitepti.

– Meilė – tai...

– ... Klaipėdos universitete dėstydama meilės filosofijos kursą studentams pasakojau, ką apie šį jausmą kalbėjo praeities filosofai. Vienu sakiniu apibrėžti meilės nesiryžčiau. Ji visada mane domino kaip dvasios fenomenas.

Meilė nemėgsta apibrėžimų, užklumpa netikėtai, kaip griaustinis giedrą dieną. Ji nėra amžina, gali aplankyti ne kartą, gali būti ir didžiausia dovana, ir prakeiksmas. Be jos mūsų gyvenimas būtų nuobodus.

Džiaugiuosi, kad man teko pažinti meilę, bet jeigu paklaustumėte, ar norėčiau įsimylėti dar kartą, nuoširdžiausiai rėkčiau: „Ne, ne, ne.“ Nes per daug gerai žinau, kad žodžius „skristi“ ir „kristi“ skiria tik viena raidė.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Tiesą pasakius, nesuku galvos dėl to – nei kaip kiti vertina, nei kaip prisimins. Tikrai žinau, kad nenoriu, jog ant antkapio būtų iškaltas mano vardas.

Rašytoja Jolita Herlyn: „Verkdavau iš bejėgiškumo bandydama rasti gyvenimo prasmę“