Atvykusi dar kartą Giulia nebebuvo studentė, trumpam atvykusi į kitą šalį, o savanorė, kasdien susidurianti su užsieniečiais, kurių santykis su Lietuva – visiškai kitoks nei jos, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Savanoriaudama Carite ji dalį laiko praleidžia su užsieniečiais Vilniuje, dar du kartus per savaitę vyksta į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. Čia, pasak Giulios, jos užduotis nėra išspręsti žmonių problemas.
Kartais svarbiausia – kartu sukurti paprastas, kasdieniškas akimirkas, kurių žmonės laukimo ir neapibrėžtumo aplinkoje yra netekę. Apie sugrįžimą į Lietuvą, savanorystę ir ribą tarp pagalbos bei „gelbėtojo“ vaidmens Giulia pasakoja interviu.
Venesueloje dirbę misijos dalyviai – apie tai, ką išgyveno: Lietuvos geografinė padėtis ypač gera
– Kodėl atvykote į Lietuvą?
– 2024 metais gyvenau Kaune pagal „Erasmus“ mainų programą. Po to pradėjau domėtis savanoryste kitose šalyse, svarsčiau vengti Lietuvos. Nenorėjau kartoti to, ką jau patyriau, atrodė, lyg prašyčiau šios šalies dar kartą duoti tai, ką ji jau buvo man davusi, užuot leidusis į naują patirtį.
Susiję straipsniai
Tiesa, Carito pasiūlymas buvo toks, kokio man ir reikėjo, tad sprendimą lėmė ne nostalgija. Atvykus susidūriau vėl su kitokia patirtimi – nebebuvau studentė, trumpam atvykusi į mažesnį miestą ir gyvenanti gana saugiu mainų programos ritmu. Dabar gyvenu sostinėje ir tuo pat metu užsiimu veikla, kuri leidžia daug ir tiesiogiai susidurti su šalies realybe, žmonėmis, kurių santykis su Lietuva, pasilikimu ar išvykimu – visiškai kitoks nei mano.
Mano grįžimas susijęs su savęs paieškomis, nes Italiją, vietą, kurioje užaugau, vis sunkiau galėjau vadinti namais.
– Kaip ir kodėl pasirinkote savanorystę Carite?
– Caritą pasirinkau dėl galimybės dirbti aplinkoje, kurioje susijungia dvi skirtingos, tačiau viena kitą papildančios dimensijos. Viena vertus, tai kasdienė, struktūruota, veikla su užsieniečiais Vilniuje. Kita vertus, man suteikiama galimybė patekti į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. Norėjau susidurti su tikru priverstinės migracijos sudėtingumu, o ne tik su jos atvaizdu žiniasklaidoje ar administracine jos puse.
Laikui bėgant supratau, kad toks pasirinkimas kartu reiškia ir atsakomybę. Patekti į tokią aplinką kaip Pabradė reiškia susidurti su istorijomis, tyla ir laukimu, į kuriuos negalima žiūrėti lengvabūdiškai. Tai – savanorystė, kuri nesibaigia praktine veikla. Ji taip pat reikalauja vidinio pasirengimo – gebėjimo išbūti situacijose, kurios neturi aiškios pabaigos, neapsimetant, kad gali jas išspręsti.
– Kokios yra jūsų pareigos Carite? Ką darote savanoriaudama?
– Vilniuje savanoriauju centre, kuriame vyksta edukacinės veiklos, dirbtuvės ir organizuojami socialiniai užsiėmimai. Tai darbas, turintis aiškią struktūrą, planavimą ir tęstinumą. Nepaisant sudėtingumo, ši aplinka turi tam tikrą stabilumą. Pabradėje viskas kitaip, todėl mano „pareigas“ ten sunkiau apibrėžti tradicinėmis sąvokomis. Ten kaskart jaučiuosi tarsi patekusi į kitą dimensiją – sustingusį laiką, kuris nejuda į priekį ir yra įstrigęs neapibrėžtame „vėliau“.
Mano užduotis ten nėra tik suteikti paslaugą, labiau – kartu su sutinkamais žmonėmis sukurti normalumo akimirkas nenormalioje aplinkoje. Tai – maži gestai, tačiau tam tikra prasme, jie tampa būdu kelioms valandoms sugrąžinti kasdienybę žmonėms, kurie jos neteko.
– Ką savanorystė jums suteikia kaip žmogui?
– Ji neabejotinai grąžino man energiją ir naują buvimo pasaulyje prasmę – būtent to ir ieškojau išvykdama iš Italijos. Pagaliau įsisąmoninau, kad neturiu būti vertinama kaip antrarūšė imigrantė, teisintis dėl savo buvimo vienoje ar kitoje sienos pusėje, galiu būti matoma, kaip savanorė, o ne įtartina ar galinti sukelti problemų užsienietė. Nebesijaučiu privalanti nuolat teisintis, ką veikiu vienoje ar kitoje vietoje. Ši savanorystė išmokė mane suprasti, kad visa tai nėra mano pasiekimas.
– Kas sunkiausia bendraujant su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos?
– Didžiausi sunkumai nėra kalba ar kultūriniai skirtumai. Sunkiausia – rizika būti nesuprastai arba pačiai neteisingai suprasti savo vaidmenį tarpasmeniniuose santykiuose.
Esu išklausiusi istorijų, kurios neturėtų būti išgyventos jaunų žmonių. Viena iš jų – apie afganų vaikiną, kuris migracijos keliais vykdamas į Europą išgyveno ne vienerius smurto, bėgimo ir nesaugumo metus. Praėjus kuriam laikui po to, kai jis man papasakojo dalį savo istorijos, jis pasakė, kad, nepaisant visko, ką išgyveno, bendraudamas su manimi vis dar gali įžvelgti šiek tiek šviesos.
Turiu būti šalia, klausytis, leisti laiką kartu, tačiau net ir nesąmoningai neįslysti į „gelbėtojo“ vaidmenį. Aš nesu ten tam, kad ką nors išgelbėčiau. Esu savanorė.