Šiandien Clelia sako, kad gyvenimas sostinėje ją išmokė daugiau savarankiškumo, o miestas pranoko jos lūkesčius. Anot jos, čia kur kas daugiau veiklų ir galimybių, nei ji tikėjosi prieš atvykdama, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Papasakok apie save. Iš kur esi atvykusi?
– Esu Clelia Pellegrino iš Italijos, Latinos miesto, kuriame gyvena apie 120 tūkst. žmonių. Jis įsikūręs centrinėje Italijos dalyje, netoli Romos, prie Tirėnų jūros. Ten užaugau ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį.
Užsieniečių skaičius Lietuvoje išaugo dvigubai: kiek imigrantų mums iš tiesų reikia?
– Tavo vyresnioji sesuo prieš kelerius metus taip pat mokėsi Vilniuje. Ar jos patirtis turėjo įtakos tavo sprendimui atvykti į Lietuvą?
– Taip. Visada žavėjausi savo sesers drąsa ir jos sprendimais. Kai ji prieš trejus metus nusprendė mokytis Vilniaus „Erudito“ licėjuje Tarptautinio bakalaureato programoje, jos patirtis mane labai įkvėpė. Būtent sesė paskatino pagalvoti, kad ir pati norėčiau išbandyti gyvenimą bei mokslus kitoje šalyje.
Susiję straipsniai
– Persikelti į kitą šalį paskutiniams dvejiems mokyklos metams – gana neįprastas sprendimas. Kodėl jį priėmei?
– Jaučiau, kad reikia pokyčių. Visada mėgau atrasti naujus dalykus, o tuo metu mokykloje viskas buvo tapę gana monotoniška. Norėjosi naujų patirčių ir kitokios aplinkos.
Ankstesnėje mokykloje Italijoje nesijaučiau iki galo savo vietoje. Tikėjausi, kad tarptautinė ugdymo programa Vilniuje bus geresnis pasirinkimas – tiek dėl ateities studijų, tiek dėl pačios mokymosi patirties.
– Ką galvojai apie Lietuvą prieš čia atvykdama? Ar kas nors nustebino?
– Turiu lietuviškų šaknų, todėl vasaromis dažnai atvykdavau į Lietuvą ir šalį jau šiek tiek pažinojau. Vis dėlto nesitikėjau, kad Vilnius bus toks gyvas. Čia vyksta daugybė įvairių renginių ir veiklų, todėl miestas mane maloniai nustebino. Man atrodo, kad daugelis žmonių dar neįvertina, kiek daug Vilnius gali pasiūlyti. Gyvendama čia pradėjau jį vertinti dar labiau.
– Kuo mokymasis Lietuvoje labiausiai skiriasi nuo tavo ankstesnės patirties Italijoje?
– Didžiausias skirtumas – Tarptautinio bakalaureato programa. Čia galime patys pasirinkti dalykus, kuriuos norime mokytis. Italijoje tokios galimybės nėra – pasirenki tam tikro tipo mokyklą ir gauni iš anksto sudarytą programą.
Man labai patinka, kad pamokose mokomės mažiau dalykų, tačiau juos nagrinėjame daug giliau. Taip pat skiriasi ir vertinimo sistema. Italijoje turėjome gerokai daugiau kontrolinių darbų, todėl mokymasis dažnai keldavo daugiau streso.
– Kas buvo didžiausias iššūkis gyvenant ir mokantis kitoje šalyje?
– Didžiausias iššūkis buvo kalba. Nors suprantu lietuviškai vis geriau, kalbėti dar nėra lengva. Kai kuriose kasdienėse situacijose tai vis dar apsunkina bendravimą, nes ne visur galima susikalbėti angliškai.
– Kaip ši patirtis tave pakeitė?
– Manau, kad tapau daug savarankiškesnė. Gyvenimas kitoje šalyje privertė dažniau išeiti iš savo komforto zonos ir išmokė geriau prisitaikyti prie naujų situacijų.
– Ką patartum kitam mokiniui, kuris svarsto prieš universitetą išvykti mokytis į užsienį?
– Patarčiau visada išlikti atviram naujoms patirtims ir nenusiminti, jei kažkas vyksta ne taip, kaip buvai įsivaizdavęs.
Dažnai prieš išvykstant susikuri tam tikrą vaizdinį, kaip viskas atrodys, tačiau realybė beveik visada būna kitokia. Tai nereiškia, kad patirtis bus blogesnė – ji tiesiog bus kitokia. Ir būtent tai dažnai tampa didžiausia tokios kelionės dovana.