Per tuos metus Aliaksejus prarado ne tik laisvę – po suėmimo teko palikti septynerių dukrą, o vėl ją apkabino jau trylikametę. Dabar vyras iš naujo kuria ryšį su šeima ir tikisi įsitvirtinti Lenkijoje.
„Žinau, kad tų šešerių metų nebesusigrąžinsime. Todėl nenoriu dar šešerių praleisti jų gedėdamas“, – portalui Lrytas pasakojo Aliaksejus, kuriam kalinimo metai paliko pėdsaką ir sveikatai – iš dalies prarado klausą.
Kasdienybė sukosi aplink šeimą
Ekspertas neabejoja – niekas nėra apsaugotas nuo V. Putino priešų medžioklės
Iki 2020-ųjų Aliaksejaus kasdienybė sukosi aplink šeimą, darbą, įprastus rūpesčius ir nedidelius gyvenimo džiaugsmus.
Baldų srityje dirbęs vyras didžiąją laiko dalį skyrė darbui ir artimiesiems, o savaitgaliais kartu su žmona Ana ir dukra vykdavo į mišką ar lankydavo žmonos tėvus kaime.
Susiję straipsniai
Ten šeima grybaudavo, leisdavo laiką gamtoje arba tiesiog padėdavo artimiesiems atlikti įvairius darbus. Vakarus šeima dažniausiai leisdavo namuose – prie stalo žaidimų, ilgų pokalbių ir planų apie bendrą ateitį.
„Tai nebuvo kažkuo ypatingas gyvenimas, bet jis buvo mūsų ir mes jautėmės laimingi. Tada atėjo 2020-ieji ir viskas pasikeitė“, – prisiminė Aliaksejus.
Atskleidė suėmimo aplinkybes
Iki lemtingos dienos Aliaksejus gyveno, kaip pats sako, gana įprastą gyvenimą. Statybos techniko specialybę įgijęs baltarusis dirbo baldų projektavimo, surinkimo ir montavimo srityje, o keletą metų veiklą vykdė savarankiškai ir turėjo nedidelį verslą.
Svarbią vietą jo gyvenime užėmė ir muzika, tačiau ši veikla profesija netapo. Grojimas būgnais Aliaksejui buvo pomėgis ir būdas išreikšti save.
Be kita ko, po Baltarusijos prezidento rinkimų ir juos lydėjusio smurto vyras pradėjo dalyvauti taikiuose protestuose Minske.
Iš pradžių vyras prisijungė prie dviratininkų solidarumo akcijų, o vėliau – prie gatvės būgnininkų grupės „Trebuyem razoytis“ (liet. „Reikalaujame išsiskirstyti“), su kuria grodavo eitynėse ir įvairiuose rajonuose vykusiose akcijose.
Kartu su kitu protestų dalyviu Aliaksejus sukonstravo mobilią platformą, leidusią būgnų komplektą gabenti kartu su judančiomis protestuotojų kolonomis. „Man tai buvo taiki protesto forma – muzika, ritmas ir kūryba vietoje smurto“, – pasakojo Aliaksejus.
Iki tol Aliaksejus jau buvo du kartus sulaikytas, tačiau 2020 metų lapkričio 4-oji tapo lemtinga. Tądien per repeticiją kartu su kitais būgnininkais jis buvo sulaikytas dar kartą. Iš pradžių vyrui buvo skirta 15 parų administracinio arešto, tačiau joms pasibaigus į laisvę jis taip ir neišėjo – iškelta baudžiamoji byla.
„Po sulaikymo buvau sumuštas – spardė į krūtinę ir pilvą. Dar kelis mėnesius po to buvo sunku kvėpuoti“, – pasakojo Aliaksejus. Vyras sako, kad po patirto smurto daugiau nei parą buvo laikomas vienas, nebuvo maitinamas tinkamai, stokojo ir vandens.
Asmeninio archyvo nuotr.
Įkalintas žiauriausiomis sąlygomis
Galiausiai 2021 metų gegužės 13 dieną Aliaksejus išgirdo teismo nuosprendį – jam buvo skirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė sustiprinto režimo pataisos kolonijoje.
Byla susijusi su 2020-ųjų protestais, o vyrui pateikti kaltinimai dėl masinių riaušių ir viešąją tvarką pažeidžiančių veiksmų. Beje, žmogaus teisių centro „Viasna“ atstovai Aliaksejų pripažino politiniu kaliniu.
Vis dėlto paskirtą šešerių metų bausmę Aliaksejus atliko visą – jis nebuvo paleistas anksčiau laiko, bausmė jam taip pat nebuvo sutrumpinta.
Didžiąją bausmės dalį vyras praleido Šklovo pataisos kolonijoje Nr. 17. Per visus kalinimo metus iš viso apie devynis mėnesius Aliaksejus praleido SHIZO baudos izoliatoriuje ir PKT kamerų tipo patalpose – vietose, kuriose taikomos vienos griežčiausių ir žiauriausių kalinimo sąlygų visoje pataisos įstaigų sistemoje.
„Tai buvo šalčio, alkio, izoliacijos ir nuolatinio psichologinio spaudimo laikotarpis. Su politiniais kaliniais buvo elgiamasi kitaip nei su kitais. Kiti kaliniai neretai būdavo įspėjami su mumis nekalbėti ir nesidalyti maistu.
Vis labiau buvo ribojami ir paprasti dalykai – galimybė lankytis bibliotekoje, bažnyčioje, sportuoti ar susitikti su šeima“, – pasakojo Aliaksejus.
Tiesa, kalėdamas Aliaksejus dirbo skirtinguose kolonijos cechuose – apdirbo medieną, ardė senus elektros laidus, kad atskirtų varį ir šviną, siuvo bei lygino drabužius, taip pat dirbo avalynės gamyboje.
Pasak vyro, dalį šių darbų tekdavo atlikti itin šaltose patalpose. Ne ką šilčiau būdavo ir baudos izoliatoriuje – net žiemą čia tvyrojo stiprus šaltis.
Tad kalinimo metai paliko pėdsaką ir Aliaksejaus sveikatai. Viena iš iki šiol išlikusių pasekmių – dalinis klausos praradimas. Tinkamai neišgydžius uždegimo, vienoje ausyje klausa gerokai susilpnėjo, iki šiol vargina nuolatinis ūžesys.
Šiuo metu Aliaksejus gydosi ir tęsia reabilitaciją, tačiau jam vis dar reikalingi papildomi sveikatos tyrimai ir tolesnė medikų priežiūra.
„Sunkiausios buvo ne vien fizinės sąlygos. Labiausiai slėgė tai, kad buvau atskirtas nuo savo šeimos“, – atviravo Aliaksejus.
Spaudimą patyrė ir šeima
Ypač skaudžiai prabėgusius metus Aliaksejui primena dukra. Kai vyras buvo suimtas, jai tebuvo septyneri, o tėtį, išleistą į laisvę, išvydo jau būdama trylikos „Šešeri metai – beveik visa vaikystė“, – svarstė Aliaksejus.
Kol vyras atliko bausmę, didžioji rūpesčių našta teko jo žmonai Anai. Ji viena augino dukrą ir tuo pat metu stengėsi padėti įkalintam sutuoktiniui – bendravo su advokatais, rūpinosi siuntiniais, laiškais bei kitais kasdieniais klausimais.
Tačiau, Aliaksejaus teigimu, spaudimo neišvengė ir jo šeima. Vyrui dar esant įkalintam, saugumo tarnybos apklausė jo žmoną dėl gautos humanitarinės pagalbos.
Taip pat buvo paimti jos elektroniniai įrenginiai. Pareigūnai šeimos namuose apsilankė Aliaksejui jau išėjus į laisvę.
„Mums tai buvo dar vienas ženklas, kad kartu su mano įkalinimo bausme spaudimas nesibaigė“, – teigė jis.
Persekiojimas tęsėsi ir laisvėje
Į laisvę Aliaksejus išėjo 2026 metų liepos 6 dieną, kalėjime praleidęs beveik šešerius metus ir atlikęs visą jam skirtą bausmę. Vyras pabrėžia, kad jo paleidimas nebuvo susijęs su 2026-ųjų rugsėjį Baltarusijoje vykusiu politinių kalinių paleidimu.
Tačiau laisvė Aliaksejui dar nereiškė visiškos ramybės. Prieš paleidžiant vyrą, teismas jam skyrė dvejų metų prevencinę priežiūrą. Ji numatė griežtus apribojimus – naktinę komendanto valandą, pareigą reguliariai atsiskaityti atsakingoms institucijoms ir galimus policijos patikrinimus.
„Iš kitų buvusių politinių kalinių patirties žinojau, kaip lengvai net ir nedideli tariami priežiūros sąlygų pažeidimai gali tapti pagrindu naujai baudžiamajai bylai“, – tvirtino Aliaksejus.
Vis dėlto laisvėje Baltarusijoje Aliaksejus praleido vos tris dienas. Baimindamasis, kad gali vėl atsidurti už grotų, 2026 metų liepos 9-ąją vyras priėmė sprendimą palikti šalį.
Dienas praleido su tėvais
Iš trijų dienų, kurias išėjęs į laisvę dar praleido Baltarusijoje, dvi Aliaksejus skyrė tėvams.
Po beveik šešerių metų atskirai ypatingomis tapo, rodos, pačios paprasčiausios akimirkos – pasivaikščiojimai kartu, apsikabinimai, ramybė.
„Gali skambėti kaip visiška smulkmena, bet po beveik šešerių metų man tai reiškė viską. Buvo neapsakomai gera vėl apkabinti mamą. Ji laukė visus tuos metus“, – pasakojo Aliaksejus.
Sugrįžusio sūnaus mama pasitiko su jo mėgstamu naminiu maistu – iškepė svogūnų pyragą bei blynų. Aliaksejus neslepia, kad po ilgų metų kalėjime net toks, atrodytų, kasdieniškas dalykas kaip mamos gamintas maistas tapo daug labiau vertinamas.
Ne mažiau svarbi buvo ir galimybė pagaliau ramiai pasikalbėti su tėčiu – be pašalinių ausų, stebinčių akių ir ribojamo laiko. „Tai buvo visiškai paprastos akimirkos“, – sakė vyras.
Vis dėlto, kaip ir minėta, ilgai mėgautis sugrįžimu namo Aliaksejus negalėjo. Praėjus vos trims dienoms po paleidimo jam teko palikti Baltarusiją dėl toliau jaučiamo spaudimo.
Tad pirmosios laisvės dienos buvo persmelktos dviejų visiškai priešingų jausmų – džiaugsmo pagaliau vėl būti su tėvais ir skaudaus suvokimo, kad savo šalyje pasilikti jis negali.
Susitiko po ilgo laiko
Aleksėjus išvyko į Sakartvelą, ten prisijungė ir jo žmona su dukra. Išėjęs į laisvę vyras Baltarusijoje dukters net nespėjo pamatyti – tuo metu ji buvo apsistojusi pas kitus artimuosius. Tad pirmasis jų susitikimas po beveik šešerių metų įvyko jau užsienyje.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Tą akimirką sunku apsakyti žodžiais. Palikau septynerių metų vaiką, o sutikau jau paauglę. Aš jos tėtis, tačiau kartu turėjome iš naujo mokytis gyventi drauge“, – pasakojo Aliaksejus.
Šiandien šeima kartu gyvena Sakartvele ir ruošiasi dar vienam gyvenimo pokyčiui – planuoja persikelti į Lenkiją. Po beveik šešerių metų, praleistų kalėjime, ir skubaus išvykimo iš Baltarusijos Aliaksejus sako šeimos gyvenimą kuriantis iš naujo.
„Neturime finansinės pagalvės, kuri įprastai leistų ramiau planuoti tokį persikėlimą. Man taip pat vis dar reikia gydymo ir reabilitacijos, o tam būtini ir laikas, ir finansiniai ištekliai“, – pasakojo vyras.
Dabar šeima svajoja apie bendrą ateitį ir gyvenimą, kurį pagaliau galėtų kurti nevaržomi aplinkybių.
„Svajojame vieną dieną turėti savo nedidelius namus, kuriuose būtume tik mes trys, jaustumėmės saugūs ir galėtume įgyvendinti savo sumanymus. Norėtume kartu keliauti, pamatyti kitas šalis, pažinti skirtingas kultūras.
Po tiek metų, kai mūsų gyvenimai vienaip ar kitaip buvo ribojami, galimybė tiesiog kartu pamatyti pasaulį mums atrodo labai brangi.
Tačiau labiausiai norime, kad mūsų dukra gautų gerą išsilavinimą ir turėtų laisvę pati pasirinkti, kokiu žmogumi nori tapti“, – sakė Aliaksejus.
Tenka mokytis būti šeima
Pirmasis Aliaksejaus ir dukros susitikimas po beveik šešerių metų įvyko oro uoste. Vyras pasakoja ją atpažinęs dar iš tolo – žvelgdamas į mergaitę įžvelgė ir dalelę savęs.
Tačiau priėjus arčiau užplūdo visai kitas jausmas. Atmintyje likusi septynerių metų mergaitė per tuos metus buvo spėjusi užaugti.
„Tai mane net išgąsdino. Emociškai nebuvau pasiruošęs. Mano atmintyje ji vis dar buvo ta septynerių metų mergaitė, su kuria atsisveikinau, o prieš mane stovėjo jau trylikametė – su savo charakteriu, pomėgiais, patirtimis ir gyvenimu, kuris beveik šešerius metus tęsėsi be manęs“, – jautria akimirka dalijosi Aliaksejus.
Dabar tėtis ir dukra po truputį mokosi vienas kitą pažinti iš naujo – leidžia laiką kartu, užsiima bendra veikla, daug kalbasi.
Aliaksejus neslepia pastebintis, kad šiandien dukra vis dar artimesnė mamai Anai. Tačiau vyras sako puikiai suprantantis, kodėl taip yra – kol jis kalėjo, būtent Ana kasdien buvo šalia dukros, o jo bendravimas su ja apsiribojo laiškais ir retais telefono skambučiais.
„Kartais skaudu pagalvoti, kad galbūt dukrai manęs nebereikia taip, kaip reikėjo anksčiau. Turbūt tai vienas sunkiausių dalykų grįžus iš kalėjimo.
Negaliu tiesiog sugrįžti į tą pačią vietą jos gyvenime, kurioje buvau prieš šešerius metus. Mūsų ryšį turiu kurti iš naujo – kantriai, nieko neversdamas.
Tikiuosi, kad laikui bėgant ji pajus, jog esu ne tik žmogus, kurį vadina tėčiu, bet ir tas, kuriuo gali pasitikėti, su kuriuo gali pasikalbėti ir į kurį gali atsiremti“, – atviravo Aliaksejus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pasikeitė ir santykis su žmona
Per beveik šešerius metus pasikeitė ne tik dukra. Aliaksejus pripažįsta – kitokie tapo ir jie su žmona Ana.
Gyvendami visiškai skirtingus gyvenimus abu įgijo skirtingų patirčių, išsiugdė naujų įpročių, todėl vyras neslepia kadaise baiminęsis, ar po tokio ilgo išsiskyrimo jiems apskritai pavyks vėl būti kartu.
„Ilgą laiką bijojau, kad po tiek metų atskirai mes tiesiog nebemokėsime gyventi kaip vyras ir žmona. Tačiau vienas dalykas niekur nedingo – mūsų meilė vienas kitam. Manau, būtent ji ir išsaugojo mūsų santuoką“, – atviravo Aliaksejus.
Nepaisant prabėgusių metų, Aliaksejus sako, kad santykiuose liko ir tai, kas juos siejo anksčiau. Sutuoktiniai vis dar nevengia vienas kito juokais paerzinti, kartu pasijuokti iš, rodos, visai kvailų dalykų, o tarpusavio švelnumas taip pat niekur nedingo.
Vis dėlto beveik šešeri metai atskirai paliko savo pėdsaką. Abu priprato prie skirtingos kasdienybės, todėl dabar tenka derintis ne tik prie pasikeitusių aplinkybių, bet ir iš naujo vienam prie kito.
„Žinoma, būna sunkesnių akimirkų, išryškėja mūsų skirtumai. Bet tikiu, kad su laiku vėl atrasime savo pusiausvyrą. Tuo neabejoju“, – sakė vyras.
Asmeninio archyvo nuotr.
Laisvę atranda kasdien
Vis dėlto Aliaksejus nenori, kad beveik šešeri už grotų praleisti metai taptų tuo, kas apibrėžia visą likusį jo gyvenimą.
Kalėjimas, pasak vyro, yra jo patirties dalis, tačiau ne tapatybė. Dabar svarbiausia – atgauti sveikatą, grįžti į darbą ir vėl pačiam pasirūpinti savo šeima.
„Iki kalėjimo buvau įpratęs dirbti, spręsti problemas ir prisiimti atsakomybę už savo šeimą. Prarasti tą savarankiškumą buvo sunku, todėl dabar man labai svarbu jį susigrąžinti“, – sakė Aliaksejus.
Vyras norėtų sugrįžti ir prie gerai pažįstamos baldų srities, savo darbu užsitikrinti stabilesnį gyvenimą bei kiek įmanoma atsigriebti už laiką, kurio neteko praleisti su žmona ir dukra.
„Žinau, kad tų šešerių metų nebesusigrąžinsime. Todėl nenoriu dar šešerių praleisti jų gedėdamas.
Noriu, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau laimės, naujų patirčių, darbo, kelionių, šeimos vakarienių, kvailų juokelių, ateities planų ir visų tų paprastų dalykų, kurie kadaise atrodė savaime suprantami.
Man tai ir būtų tikrasis sugrįžimas į laisvę“, – apibendrino Aliaksejus.
Kaip padėti Aliaksejui ir jo šeimai, informaciją rasite čia.