Kaip rašo tarptautinė organizacija „Hostage International“, 2025 metų kovą Solsberio katedroje surengtame susitikime N. Zaghari-Ratcliffe atvirai papasakojo apie Irano kalėjime patirtus išgyvenimus, ilgus mėnesius vienutėje, skausmingą išsiskyrimą su dukra ir sunkumus, kurie nesibaigė net atgavus laisvę.
2016 metų balandį moteris buvo sulaikyta Teherano oro uoste, kai po viešnagės pas artimuosius rengėsi skristi namo į Jungtinę Karalystę. Tą akimirką ji dar nežinojo, kad šeimos kelionė virs beveik šešerius metus truksiančiu košmaru.
„Jie mane išsivedė. Mano mamai pasakė, kad grįšiu kitą rytą, tačiau tas rytas atėjo tik maždaug po penkerių metų“, – prisiminė N. Zaghari-Ratcliffe.
Susiję straipsniai
Pasak moters, pirmosiomis sulaikymo akimirkomis labiausiai ją gąsdino nežinia dėl dukters. Ji nesuprato, kur yra mergaitė ir kada vėl galės ją pamatyti.
Beveik šešerius metus trukusio įkalinimo metu didžiąją laiko dalį N. Zaghari-Ratcliffe praleido liūdnai pagarsėjusiame Teherano Evino kalėjime, kuriame kalinami ir politiniai kaliniai.
Devyni mėnesiai visiškoje vienatvėje
Vienas sunkiausių išbandymų buvo pirmieji devyni mėnesiai vienutėje.
N. Zaghari-Ratcliffe pasakojo, kad izoliacija žmogų veikia ne vien fiziškai. Nuolatinė tyla, informacijos apie artimuosius stoka ir nežinia pamažu palaužia psichologiškai.
Pasak jos, kalinčiam žmogui ypač sunku, kai jis priverčiamas patikėti, kad niekam neberūpi.
Moteris prisiminė ir bemieges naktis. Tyloje ji taip aiškiai girdėdavo savo širdies plakimą, kad negalėdavo užmigti. Tuo metu vienintelė jos paguoda buvo religinė knyga.
Tikėjimas padėjo išgyventi pirmuosius mėnesius, tačiau vėliau patirti išbandymai privertė iš naujo įvertinti savo santykį su religija.
N. Zaghari-Ratcliffe pasakojo, kad dabar jai svarbiausi tapo žmogiškumas, meilė ir pagalba kitiems.
Dukra slapta atnešdavo šokolado
Kai moteris pagaliau buvo perkelta iš vienutės į bendrą moterų kalėjimo skyrių, kasdienybė iš esmės pasikeitė.
Kalinės galėjo kalbėtis, skaityti knygas, gaminti maistą, sportuoti ir užsiimti įvairiais darbais. Po ilgos izoliacijos net paprastas bendravimas atrodė tarsi dalelė susigrąžintos laisvės.
Pasak N. Zaghari-Ratcliffe, kalėjime išnyko daugelis socialinių skirtumų. Moterys gaudavo vienodus maisto davinius, turėjo laikytis tų pačių taisyklių ir mokėsi palaikyti viena kitą.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad motina galėdavo atvesti jos mažametę dukterį į pasimatymus.
Per trumpus susitikimus jos spalvindavo piešinius, žaisdavo, o kartais N. Zaghari-Ratcliffe net iškepdavo mergaitei blynų.
Dukra mamai slapta atnešdavo kojinių ar šokolado. Šie maži dalykai tapo nepaprastai svarbūs.
Sunkiausias gyvenimo sprendimas
Bėgant metams dukrai atėjo laikas pradėti lankyti mokyklą. N. Zaghari-Ratcliffe ir jos vyrui Richardui teko priimti skausmingą sprendimą – mergaitė turėjo grįžti į Jungtinę Karalystę.
Moteris pripažino, kad tai buvo sunkiausias sprendimas jos gyvenime.
Iki tol pasimatymai su dukra buvo šviesiausios kalėjime leidžiamų savaičių akimirkos. Netekusi jų ji jautė didžiulę tuštumą.
Motina prisiminė, kaip svajodavo apie paprastą kasdienybę: būti šalia savo dukters, šukuoti jos plaukus, pinti kasas.
Būtent šios mintys padėjo jai neprarasti vilties ir stengtis išsaugoti psichologinę stiprybę.
Tuo metu jos vyras Richardas Jungtinėje Karalystėje pradėjo viešą kampaniją, reikalaudamas žmonos išlaisvinimo.
Jis pasakojo, kad pirmosiomis savaitėmis po suėmimo buvo sutrikęs ir nežinojo, ko griebtis. Jam buvo sunku suvokti, kaip paprasta šeimos kelionė galėjo baigtis tokiu košmaru.
Vis dėlto ilgainiui viešas palaikymas tapo svarbia kova dėl N. Zaghari-Ratcliffe laisvės.
Į laisvę išėjo, tačiau kančios nesibaigė
2022 metų kovo 16 dieną N. Zaghari-Ratcliffe kartu su kitu Irane kalintu britu ir iraniečiu Anooshehu Ashoori buvo paleista į laisvę.
Po beveik šešerių metų ji pagaliau galėjo sugrįžti pas vyrą ir dukrą.
Tačiau net ir šią akimirką lydėjo prieštaringi jausmai. Londonas buvo jos namai, bet Iranas – gimtinė, kurioje liko artimieji ir dalis gyvenimo.
Moteris teigė, kad kalintojai jos sulaikymą siejo su dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atsiradusia Jungtinės Karalystės skola Iranui už ginklus.
N. Zaghari-Ratcliffe skaudino tai, kad ji tapo politinio ginčo, prasidėjusio dar prieš jai gimstant, įkaite.
Tačiau grįžus namo laukė nauji išbandymai.
Maždaug po metų moteris pajuto, kaip stipriai ilgalaikė įtampa ir patirtos traumos paveikė jos sveikatą.
Jai pasireiškė potrauminio streso sutrikimo padariniai, o prisitaikymas prie įprasto gyvenimo buvo daug sudėtingesnis, nei ji tikėjosi.
N. Zaghari-Ratcliffe pripažino, kad būdama kalėjime manė jau išgyvenusi sunkiausią etapą. Tačiau tik sugrįžusi namo suprato, kiek streso ir trauminių patirčių buvo susikaupę.
Laisvė sugrąžino galimybę būti su šeima, bet negalėjo iš karto panaikinti nelaisvėje patirtų išgyvenimų.
Moteris taip pat pasakojo apie gausybę laiškų ir dovanų, kuriuos jai siuntė nepažįstami žmonės. Kai kurie laiškai buvo adresuoti tiesiog „Nazanin, Šiaurės Londonas“.