Kas nutinka, kai tris aršius karo nusikaltėlio Vladimiro Putino garbintojus pasodini į automobilį ir nuveži į Ukrainą prie fronto linijos?

Čekų režisierius Robinas Kvapilas (44 m.) nusprendė atlikti eksperimentą ir sukūrė dokumentinį filmą „Didžioji patriotų kelionė“, kuris atvėrė sukrečiančią tiesą: net girdėdami krintančias bombas ir stovėdami prie masinių kapaviečių šie žmonės nuomonės nepakeitė ir karo baisumus išvadino surežisuotomis dekoracijomis.

Šis čekų kino eksperimentas sulaukė pasaulinio dėmesio. Tarptautiniame kūrybiškumo festivalyje „Kanų liūtai“ filmas pelnė prestižinį Sidabrinį liūtą. Tarptautinis filmo pavadinimas „Change My Mind“ (liet. „Pakeisk mano nuomonę“) yra tiesioginė ironija iš populiaraus interneto memo.

Režisieriui pavyko sukurti psichologinį karo dokumentą, parodantį, kaip Rusijos propagandos paveiktas žmogus, net pamatęs karo nusikaltimus, nekeičia savo pažiūrų.

[[ge:lrytas:lrytas:44792305]]

Neseniai filmas buvo rodomas Vilniuje, kino festivalyje „Nepatogus kinas“, kur apsilankė ir režisierius R.Kvapilas.

– „Didžioji patriotų kelionė“ prasideda archyviniais kadrais iš 1968 metų, kai į Čekiją įvažiavo sovietų tankai, o šalies okupacija truko du dešimtmečius. Gal neatsitiktinai buvo pasirinkta ir filmo premjeros data – 2025 metų rugpjūčio 21-oji, per tų įvykių metines? – paklausiau R.Kvapilo.

[[ge:lrytas:lrytas:44786397]][[ge:lrytas:lrytas:44786380]][[ge:lrytas:lrytas:44785969]][[ge:lrytas:lrytas:44786582]][[ge:lrytas:lrytas:44792617]]

– Žiūrovams be jokių užuolankų norėjome priminti: mes žinome, ką reiškia rusiškas batas ant mūsų žemės. Mane supykdė ir tai, kad 2024 metais Čekijoje nemaža dalis visuomenės ėmė daryti pareiškimus: „Mums atsibodo karas Ukrainoje.“ Kaip tau gali atsibosti karas Ukrainoje, kai prieš kelis dešimtmečius tavo tautiečiai bėgo nuo tų pačių tankų? Čekai, kurie palaiko V.Putiną, teisina tą pačią imperinę agresiją, kurią jų šalis išgyveno 1968-aisiais.

Prieš filmavimus vykau į Ukrainą. Būnant ten Rusijos raketa smogė į vaikų onkologijos ligoninę. Grįžęs internete pamačiau daugybę Čekijos skeptikų komentarų, kad viskas suvaidinta, o ligoninė buvo tuščia. Tuomet pajutau, kad turiu kažką daryti. Norėjau pakeisti propagandos persunktų žmonių nuomonę kitokiais būdais, nei buvo bandoma iki tol. Filmo idėja – paimti žmones, kurie netiki karu, nuvežti juos į Ukrainą ir parodyti realybę.

– Čekijoje esate žinomas ir kaip politinis aktyvistas. Prieš kelerius metus per prezidento rinkimus prisidėjote prie kampanijos prieš prorusišką kandidatą tuometį prezidentą Milošą Zemaną. Anksčiau iš Brno teatro akademijos buvote laikinai pašalintas už tai, kad atlikdamas antifašistinį meno eksperimentą ant bendrabučio sienų nupiešėte svastikas. Gal polinkis provokuoti skatino sukurti ir pastarąjį filmą?

– Man visada patiko testuoti visuomenės ribas ir naudoti šoko terapiją, kad išprovokuočiau žmones mąstyti. Menas, o ypač dokumentinis kinas, neturi būti patogus.

Kai kūriau „Didžiąją patriotų kelionę“, nesiekiau pasidaryti pigios reklamos iš skandalo. Esu baigęs ir teatro režisūrą JAMU, ir dokumentiką FAMU akademijoje – mane domina žmogaus psichologija ekstremaliose situacijose. Šis filmas yra mano, kaip režisieriaus ir piliečio, atsakas į moralinį aklumą. Aš nesu tas, kuris ramiai sėdės kamputyje, kai pasaulis aplinkui dega.

– Kaip ieškojote herojų ir pagal kokius kriterijus juos atrinkote?

– Į pagrindinius Čekijos laikraščius ir interneto platformas įdėjome skelbimus su tekstu: „Ieškomi žmonės, kurie netiki karu ir seka alternatyvias platformas.“ Čekijos visuomenėje ir socialiniuose tinkluose kilo didžiulė skeptiškumo banga. Žmonės viešai šaipėsi ir rašė komentarus, kad į tokią kelionę sutiks vykti arba metro valytojos, arba etatiniai Rusijos propagandininkai. Niekas netikėjo, kad atsilieps normalūs, dirbantys piliečiai.

Tačiau atsiliepė apie 100 žmonių. Iš jų atsirinkome trisdešimt, o galiausiai – keturis. Ketvirtasis buvo pavyzdinis putinistas. Į susitikimą jis atėjo vilkėdamas marškinėlius su užrašu „Fuck Ukraine“. Tačiau paskutinę minutę žmona jam uždraudė dalyvauti projekte. Taip likome su trimis herojais. Juos visus vienijo gilus prorusiškas nusiteikimas, Vakarų vertybių neigimas ir faktas, kad jų šeimose praeityje būta aktyvių komunistų.

Pirmasis – Nikola, smulkusis ūkininkas iš Čekijos Pelhržimovo regiono. Jį atrinkau todėl, kad jame mačiau labai tamsų vidų. Jo radikalias pažiūras suformavo asmeninio gyvenimo krachas – Nikola skendėjo milžiniškose skolose, buvo persekiojamas antstolių, o teismo procesai dėl piktybinių finansinių nusižengimų prasidėjo dar prieš kelionę. Jis jautėsi sutryptas čekiškos sistemos, todėl V.Putiną matė kaip gelbėtoją.

Antroji – Petra, turinti teologijos išsilavinimą, tačiau atsidūrusi socialinėje atskirtyje ir gaunanti neįgalumo pensiją. Ją pasirinkau, nes filme visada gerai turėti moterišką perspektyvą. Nepaisant humanitarinio išsilavinimo, jos protas buvo visiškai persunktas alternatyvių medijų propagandos. Karo zonoje ji išsiskyrė atjautos neturėjimu – sugebėjo pareikšti, kad ukrainiečiai jai nepanašūs į kenčiančią tautą.

Trečiasis buvo sodininkas Ivo. Jis atstovauja 60+ kartai, kuri Čekijoje labiausiai ilgisi sovietmečio. Ivo įkūnija labai nusivylusį žmogų, kurio pyktis dėl Europos Sąjungos politikos ir ne itin sėkmingos socialinės padėties virto Kremliaus agresijos palaikymu.

[[ge:lrytas:lrytas:44797169]]

– Ar mokėjote jiems už tai, kad leidosi į šią kelionę?

– Jie gavo nedidelį atlygį už atliktą darbą, nes filme panaudojome ir jų pačių telefonais filmuotą medžiagą. Jie iš anksto nežinojo, kad gaus pinigų, be to, sumos buvo mažos. Nemanau, kad pinigai gali būti pagrindinė motyvacija vykti į karo zoną. Juos ten atvedė smalsumas.

– Kokio dydžio komanda vyko kartu ir kaip atrodė pati kelionė?

– Vykome apie dvidešimt žmonių. Kartu važiavo kriminologas Petras Pojmanas bei psichoterapeutas Peteris Pöthe. Kelionėje praleidome dvylika dienų. Vien kelias mikroautobusu iš Čekijos iki Charkovo truko beveik dvi paras.

Pastebėjome įdomų dalyką: pirmomis dienomis herojai jautėsi kaip ekskursijoje, nuolat juokavo. Kuo arčiau fronto judėjome, tuo jų keliamas triukšmas darėsi garsesnis. Manyčiau, tai nebuvo drąsa. Tai buvo pasąmoninga baimė, kuria jie bandė užgožti tiesą, griovusią jų iliuzijų pasaulį.

Prasidėjus kelionei mikroautobuse buvo užfiksuota fantasmagoriška scena, kuri tobulai atvėrė jų mąstymą. Trijulei važiuojant Petra staiga pasiūlė visiems kartu padainuoti. Žiūrovai pamanė, kad išgirs gražią čekų liaudies dainą. Tačiau Petra darkyta rusų kalba užtraukė komunistų himną – „Internacionalą“. Kiti du vyrai bandė jai pritarti.

Tai buvo absurdiškas vaizdas – trys čekai saugiame Europos Sąjungos mikroautobuse dainuoja sovietinį režimą šlovinančius žodžius, patys judėdami link šalies, kurią tas režimas bando sunaikinti.

– Kaip kelionės herojai reagavo pirmą kartą pamatę galutinį filmo variantą?

– Buvo patenkinti. Nuo pat pradžių sutarėme, kad jie rodysis savo tikraisiais vardais. Aš filme ir visur viešai paprašiau visuomenės, kad nedarytų jiems nieko bloga, nes be jų šis filmas nebūtų atsiradęs. Tie žmonės parodė tam tikrą drąsą garsiai išsakydami savo pažiūras, o juk daug kas melą skleidžia saugiai pasislėpę.

– Vis dėlto po premjeros jų gyvenimas pasisuko nelinksmai. Pavyzdžiui, Nikola atsidūrė kalėjime.

– Nikola sėdo už grotų netrukus po premjeros. Teismo procesai dėl ekonominių nusikaltimų, skolų ir antstolių reikalavimų ignoravimo vyko dar prieš kelionę. Būtent finansinis krachas ir suformavo jo pasaulėžiūrą.

Net pamatęs masines kapavietes Iziume Nikola savo pažiūrų neišsižadėjo ir per televiziją pareiškė: „Jei Putinas nuspręstų sugriauti mūsų sistemą, aš mielai prie to prisidėčiau.“ Apie jo teisminius reikalus aš sužinojau tik grįžęs į Čekiją po filmavimo.

– Petra patyrė moralinę krizę. Kas nutiko jai?

– Petra nesugebėjo susitaikyti su tuo, kaip jos pačios moralinis veidas atrodo ekrane. Kilus visuomenės pasipiktinimui ji nufilmavo emocingą vaizdo įrašą kaltindama kūrybinę grupę ir kartu važiavusius ekspertus manipuliacija bei bandymu ją diskredituoti. Ji net bandė teigti, kad filme vaidino. Žinoma, prodiuseriai šiuos kaltinimus griežtai atmetė. Filme Petra buvo autentiška. Jos reakcija – tai gynybinis mechanizmas, nes ji nepajėgė pakelti tiesos apie save.

[[ge:lrytas:lrytas:44797168]]

– Filme rodoma, kaip apžiūrinėjate požeminę mokyklą Charkovo metro stotyje. Kokia buvo tų herojų reakcija, kai išjungėte kameras? Ar pamačius vaikus, besimokančius šalia traukinių bėgių, jų širdys nesuvirpėjo?

– Tai buvo viena tų akimirkų, kai filmavimo komandai už kadro gniaužėsi kumščiai. Mes tikėjomės, jog vaizdas, kai maži vaikai priversti gyventi ir mokytis po žeme, kad liktų gyvi, pramuš bet kokius ideologinius šarvus. Bet Ivo grįžęs į mikroautobusą ciniškai rėžė, kad vaikai per daug šypsosi, kad viskas surežisuota. Kai propaganda pasiekia tokį lygį, žmogus praranda gebėjimą matyti kito skausmą. Ukrainiečių vaikai jam buvo tik dekoracija.

– Sodininko Ivo elgesys sulaukė bene didžiausio Čekijos visuomenės pasmerkimo.

– Ivo tapo didžiausiu visuomenės moralinio pasmerkimo taikiniu. Svarbiausias smūgis jo reputacijai po filmo premjeros buvo dėl jo paties žodžių. Visur plačiai išplito filmo ištraukos, kuriose Ivo, būdamas Ukrainoje, teisino smurtą prieš moteris bei rusų karių vykdomus prievartavimus. Jis tiesiog šaltakraujiškai rėžė: „Kare tai tiesiog vyksta.“

Dėl šių baisių pareiškimų čekų visuomenė jį praminė „dvasiniu ubagu“. Kitaip nei Petra, Ivo pasirinko ciniškesnę poziciją. Jis iki šiol atsisako pripažinti, kad karo baisumai Charkove ar Iziume buvo tikri, o sugriautus rajonus, pavyzdžiui, Saltivką, įvardijo kaip Vakarų medijų propagandą.

– Ar nebuvo kilę rimtų konfliktų tarp filmavimo grupės ir trijų keleivių?

– Incidentų buvo. Kartu su mumis važiavo psichoterapeutas P.Pöthe. Čekijoje prieš 20 metų įvykdytas baisus rezonansinis nusikaltimas – neonacis padegė romų tautybės mergaitę. Šis psichiatras nukentėjusiai mergaitei labai padėjo, dirbo su ja, rengė teismo medicinos dokumentus ir pateikė parodymus, kurie labai prisidėjo prie to, kad neonacis ilgam sėdo už grotų.

Sodininkui Ivo tai labai nepatiko. Kelionės metu jis ėmė priekaištauti psichiatrui, kaltindamas jį dėl to, kad šis sugadino gyvenimą tam neonaciui ir pasodino jį į kalėjimą. Tai buvo įtempta akimirka, bet filmavimo komanda dėjo pastangas, kad išlaikytų šaltą protą ir elgtųsi ramiai.

Vis dėlto būdami Ukrainoje keliautojai pradėjo prašytis namo. Akivaizdu, kad jų galvose vyko stipri vidinė kova. Kai melas, kurį tu nuolat girdi, susiduria su realybe, smegenyse prasideda konfliktas ir žmogus nebesupranta, ką daryti.

Jie norėjo kuo greičiau išvažiuoti ir tuo pat metu bandė save įtikinti, kad viskas aplinkui – tik vaidyba. Jie nėra visiški idiotai. Jie puikiai suprato, kad būti saugioje Čekijoje yra daug geriau nei likti bombarduojamame Charkove.

– Žiūrint filmą ima pyktis: trys čekai vaikšto po sugriautus namus, kapines be jokios pagarbos. Ima į rankas svetimus daiktus, atidarinėja karstus. Vieną akimirką jie klausosi vietos žmonių tragedijų, o kitą – krykštauja fotografuodamiesi su balandžiais ar liūtais zoologijos sode. Ar filmuojant neapėmė jausmas, kad suorganizavote jiems nemokamą „karo turizmo safarį“, kur ukrainiečių kančia tapo fonu jų pramogai?

– Aš stebėjausi ir baisėjausi, kaip žmonės gali taip elgtis. Bet šis filmas būtent apie tai ir yra. Šie žmonės nėra kažkokie ateiviai – jie gyvena tarp mūsų, vaikšto tomis pačiomis gatvėmis.

Tai žmonės, kurie gali prievartauti vaikus ar daryti baisiausius nusikaltimus vien todėl, kad mes jiems leisime tai daryti. Ir jie tai darys nematydami nieko blogo, nejausdami kaltės.

Mano pagrindinis tikslas buvo parodyti žmones, kurie visiškai nejaučia kitų, kad mes patys netaptume abejingi. Šie trys herojai yra tik pavyzdys to, kas gyvena mūsų visuomenėje.

[[ge:lrytas:lrytas:44797154]]

– Festivaliuose filmas dažnai pristatomas kaip tragikomiškas kelio filmas. Žiūrovai salėje kartais juokiasi, nors ekrane rodomas visiškas siaubas. Ar sąmoningai siekėte tragikomiško tono, ar juokas išsprūsta natūraliai – kaip žiūrovo gynybinė reakcija į herojų aklumą?

– Kai pirmą kartą buvau Ukrainoje, labai daug juokiausi. Būnant ten juokas yra vienintelė galimybė neišprotėti. Tai natūralus žmogaus psichikos gynybinis mechanizmas.

Todėl ir filmo struktūra buvo sugalvota sąmoningai.

Viskas prasideda nuo juoko, iš pradžių situacija atrodo absurdiška ir juokinga. Tačiau vėliau juokas dingsta. Filmas pamažu sminga vis giliau į tamsą, kol žiūrovas atsiduria priešais košmarą. Filme mes matome emocinį Petros lūžį, jos ašaras, kažkokį vidinį susidūrimą su savimi, bet ar tai ką nors pakeitė? Tai jau paties žiūrovo interpretacijos reikalas.

– Filmo garso takelyje skamba ukrainiečių muzika, sukurianti šiurpų kontrastą. Ar ji tapo įrankiu emociniam krūviui sukurti, kurio trys čekai dėl empatijos stokos nesugebėjo perteikti?

– Daugeliui žiūrovų ir be muzikos užtektų pamatyti tuos sugriautus namus – vaizdas savaime kalba garsiai. Mano parinkta muzika yra mano balsas, atskleidžiantis tai, ką galvojau, kokie jausmai ir emocijos mane valdė stebint vienokius ar kitokius epizodus.

– Iki filmo pabaigos žiūrovams paliekate iliuziją: „Na, gal dabar, gal po šito siaubo jie pagaliau praregės.“ Ar nejautėte, kad manipuliuojate trimis čekais ir paverčiate juos visuomenės pasmerkimo taikiniu iš anksto žinodamas, kokia neapykantos banga ant jų užgrius? Kaip atrodo ta sukrečianti filmo kulminacija?

– Suvokimas apie manipuliaciją neteisingas. Pirmiausia jie visi – suaugę, sąmoningi asmenys, kurie nuo pat pradžių žinojo, ką darome, kur važiuojame ir kad kiekvienas jų žodis yra filmuojamas. Be to, jie patys gavo iš to naudos: Čekijoje jie tapo savotiškais herojais tam tikruose alternatyviuose sluoksniuose, yra kviečiami į propagandininkų laidas ir ten pasakoja, kaip Ukrainoje viską pergudravo. Jie rado savo auditoriją.

Norėjau, kad žmonės žiūrėtų filmą įsitempę iki pat paskutinės sekundės, tikėdamiesi, jog kažkas tų žmonių širdyse pasikeis. Tačiau laimingos pabaigos nėra.

Filmo kulminacijoje mes visi – filmavimo grupė ir trys keliautojai – sėdime Ukrainoje ant subombarduoto pastato laiptų likučių. Aplinkui tik griuvėsiai, o tie laiptai veda į tuštumą. Tai vienintelė akimirka filme, kai aš pats atsisuku į kamerą ir garsiai pasakau tai, ką supratau per šias dvi savaites: „Norėjau pasirinkti žmones, kurie jau buvo pasidavę Rusijos propagandai, ir įsitikinti, ar susidūrę akis į akį su karu jie pakeis savo nuomonę.

Bet supratau, kad keistis turiu aš. Nes mūsų noras visus suprasti ir bet kokia kaina susitarti gali tapti didžiausia silpnybe, dėl kurios pirmiausia pralaimimas informacinis karas, o paskui ir tikrasis.

Pozityvios pabaigos nebus, nes sužinojau, kad gali egzistuoti pasaulis, kuriame tas blogis nugalės. Ir aš jau galiu tai įsivaizduoti. Jeigu tokie žmonės kaip Ivo, Nikola ir Petra, net ir pamatę tai, toliau skleis nusikalstamo režimo, vykdančio genocidą, naratyvus ir laimės rinkimus Vakaruose, tuomet Vakarai gali susilpnėti. Nes bus bailesni. O dalies mūsų nebeliks, nes mus paprasčiausiai nužudys.“

Iškart po šių žodžių Nikola dar priduria, kad Vakarų pasaulis privalo būti sunaikintas, o visi jo žmonės – išžudyti. Tai yra tikrasis propagandos galutinis taškas – visiškas nužmogėjimas.

– Po filmo pasirodymo sulaukėte rimtų grasinimų susidoroti. Ar nesijaučiate atvėręs Pandoros skrynią, kurios mūsų visuomenė nebemoka uždaryti?

– Neišsigandau. Tikėjausi panašių reakcijų iš prorusiškų radikalų, nors galbūt ne grasinimų mirtimi. Jie kurį laiką paūžė internete, o vėliau viskas nurimo.

Pandoros skrynią ne aš atvėriau. Ją atvėrė V.Putinas ir jis bei jo režimas turėtų galvoti, kaip tą skrynią užverti.

Kas pasikeitė manyje po šios kelionės? Ant sugriautų Charkovo laiptų supratau, kad absoliutus žiaurumas, aklumas ir empatijos stoka egzistuoja čia pat.

Norėtųsi, kad filmas priverstų visuomenę prabusti ir susimąstyti, kol dar nevėlu.

Eksperimentas su Putino garbintojais tapo pasauline sensacija – nuvežti į Ukrainą parodė tikruosius veidus (2)